Dar viena festivalio dovana – violončelininkų koncertas

Šių metų Rokiškio klasikinės muzikos festivalis, kurį rengia Lietuvoje ir už jos ribų žinomos muzikės seserys Simona ir Justina Zajančauskaitės, vyko jau šeštą kartą.

Festivalis ne tik pelnė pripažinimą dėkingų rokiškėnų, turinčių galimybę nemokamai apsilankyti aukščiausio lygo atlikėjų koncertuose, bet ir tapo pastebimu įvykiu kultūriniame šalies gyvenime.
Interneto pagalba domėjausi šio festivalio koncertais, jo vystymusi, atlikėjais, tačiau neturėjau galimybės nuvykti į Rokiškį ir pasiklausyti koncertų gyvai.

Rugpjūčio 18 d. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje vyko paskutinis festivalio vasaros koncertų vakaras, pavadintas „Cello duello“ (antroji šio festivalio dalis vyks lapkrityje). Jame grojo mano sūnus Dmitrijus Berezinas su savo draugu Jaroslavu Georgijevu (Sankt Peterburgas, Rusija).

Abu jaunuoliai studijuoja Sankt Peterburgo valstybinėje N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kurią, beje, baigė ir pianistė Simona Zajančauskaitė.

Atvykome šiek tiek ankstėliau: laiko turėjo likti repeticijai. Bažnyčios sietynai dar nedegė. Kol muzikantai repetavo, užplūdo prisiminimai: prieš 14 metų koncertavau Rokiškyje aš pati. Šio miesto muzikos mokyklos akordeono skyriaus mokytojos Reginos Širvinskienės kvietimu, vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalyse akordeonų orkestras „Consona“, kuriame nuo pat pirmų jo gyvavimo dienų jau 15 metų groju ir aš, surengė akordeono muzikos vakarą Rokiškio krašto muziejuje. Tai buvo viena pirmųjų jauno kolektyvo išvykų, ir štai dabar aš – vėl Rokiškyje su kita muzikų karta, su savo vaikais…

Violončele sūnus pradėjo griežti būdamas šešerių, jis buvo priimtas į Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklą, į mokytojos Tatjanos Kuc klasę. 2006 m. jis įstojo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą ir mokėsi tos pačios mokytojos klasėje.

Per 12 mokslo metų Dmitrijus tapo visų respublikinių B. Dvariono, įvairių tarptautinių konkursų Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje pirmųjų vietų laureatu. IX tarptautiniame K.Wilkomirskio konkurse Poznanėje (Lenkija) pelnė diplomą.

Jis koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu bei Lietuvos kameriniu orkestrais, taip pat su Šv. Kristoforo kameriniu ir Pietvakarių Vokietijos kameriniu Pforzheimo orkestrais.
Nuo 2011 m. Dmitrijus – Sankt Peterburgo violončelininkų ansamblio narys, su juo gastroliavo Lenkijoje, Italijoje, įrašė CD. Šiuo metu jis – ketvirto kurso prof. A.Nikitino klasės studentas.
Šv. Mato bažnyčios koncerte skambėjusi muzika nuo pirmos iki paskutinės natos buvo pripildyta gilios prasmės ir stiprių emocijų.

Prieš gausiai susirinkusią publiką pirmasis pasirodė svečias iš Rusijos J.Georgijevas. Jis yra penkto kurso prof. D.Jeriomino klasės studentas, kaip ir Dmitrijus – Sankt Peterburgo violončelininkų ansamblio narys, aktyvus solo bei kamerinės muzikos atlikėjas. Jaroslavas yra respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas, prieš metus jis laimėjo stipendiją, kuri jam suteikė galimybę vienerius metus studijuoti F.Listo konservatorijoje Veimare, pas prof. Stolzenburgą.
Simboliška, kad abu jauni atlikėjai savo pasirodymui pasirinko kontrastingo stiliaus kūrinius – baroko ir XX a. muziką.

Jaroslavo atlikime J.S.Bacho siuitos violončelei solo Nr. 2 d-moll trys dalys – Preliudas, Sarabanda ir Žiga – tarsi pasakojimas apie tuos sunkius Bachui 1720-uosius, kai prislėgtas mylimos žmonos netekties kūrė šią nemirtingą muziką.

Antras kūrinys – G.Ligheti Sonata violončelei solo – tai modernios muzikos pavyzdys. Violončelininkas įtikinamai ir įdomiai perteikė kompozitoriaus sumanymą – parodyti klausytojams naujas instrumento spalvas, technines bei muzikines išraiškos galimybes.

Pirmas D.Berezino atliktas kūrinys – taip pat J.S.Bacho siuitos violončelei solo Nr. 6 D-dur trys dalys – Preliudas, Sarabanda ir Žiga. Beje, šis neįkainuojamas kiekvienam violončelininkui turtas, violončelinės muzikos aukso fondas – legendinio Pablo Kazalso kadaise Paryžiaus bukinistų krautuvėlėje atrastos natos.

Ši paskutinioji siuita buvo parašyta senovinei penkių stygų violončelei. Ji reikalauja itin virtuozinio ir nepriekaištingo instrumento valdymo. Jau nuo pirmųjų Preliudo garsų išryškėjo slaptos polifonijos persipynimas, jos spalvos įvairiuose violončelės registruose. Sukauptai ir didingai po bažnyčios skliautais nuskambėjo techniškai ypač sudėtinga Sarabanda, o virtuozinė, lengva ir žaisminga Žiga vainikavo ciklą.

Gasparo Kassado pirma dalis „Preliudio-Fantasia“ iš siuitos violončelei solo skambėjo lyg išpažintis, kupina tragiškų gyvenimo akimirkų. O aukštai, lyg danguje skambantys flažoletai – tarsi šviesūs meilės prisiminimai.

Koncerto pabaigai Dmitrijus ir Jaroslavas kartu atliko du mielus ir spalvingus violončelinius duetus – L.Bokerini (L.Boccherini) Sonatą ir D.Poppero Siuitą.

Stebino vaikinų pasiektas ansambliškumas. Atrodė, jog jie kvėpuoja kaip vienas ir jaučia muziką identiškai. Jų pokalbiai, pilni humoro ir galantiškumo, vietomis įgaudavo gąsdinančių akordų dvikovos įspūdį, tačiau galiausiai pasibaigė sąmojingu, grakščiai ir meistriškai įvaldytu stryko mostelėjimu.
Buvo gaila, kad koncertas baigėsi, po patirtų išgyvenimų nesinorėjo grįžti į realybę.

Už suteiktą galimybę pagroti, už klasikinės muzikos šventę esame be galo dėkingi žavioms festivalio organizatorėms Simonai ir Justinai.

Tegu garsina Lietuvą jos išauginti talentai, tegu jie grįžta prie savo ištakų dažniau, o ne tik į festivalius, rengiamus kartą per metus, tegu džiugina jie mus savo pasiekimais ir lai būna laimingas jų kūrybinis kelias!


Elena Berezina
Emilijos Briedytės nuotraukos