Pradžia » Aktualu » Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centrui – dešimt

Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centrui – dešimt

Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centrui – dešimt

Publikavimo data: 2014-04-16

Balandžio 15 d. Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka paminėjo Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro veiklos 10-metį. Renginyje „NVO patirtys, jungtys, iššūkiai ir lūkesčiai“ sukvietė aktyviausių rajono nevyriausybinių organizacijų atstovus ir vadovus.

Pranešimus skaitė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės- Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro vedėja Angelė Mikelinskaitė, XXVII Knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė, Rokiškio rajono vietos veiklos grupės pirmininkė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, kunigo švietėjo Jono Katelės paramos ir labdaros fondo valdytojas Leonardas Šablinskas, Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro pirmininkė, bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė” pirmininkė Salvinija Kalpokaitė, Rokiškio jaunimo organizacijų sąjungos „Apvalus stalas” pirmininkė Birutė Bagdonienė, visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas” pirmininkas Raimondas Sirgėdas, ir Rokiškio dailininkų klubo „RODA” pirmininkas Arūnas Augutis.

Apie rokiškėnų konferenciją dar pasakosime. O šįkart pateikiame dailininko ir pedagogo A.Augučio pranešimą-studiją „Rokiškyje gyvenančių dailininkų veikla ir kūryba Lietuvos dailės kontekste“.
„Viename pokalbyje su tapytoju Algimantu Kliauga, kilusiu iš Rokiškio, išgirdau, jog jis savo archyve yra sukaupęs medžiagos maždaug 100 iš Rokiškio ir jo apylinkių kilusių dailininkų. Nedideliam šiaurės rytų Aukštaitijos kraštui toks skaičius yra neįprastai didelis. Matyt, čia tvyro kažkokia ypatinga jėga, verčianti atsiverti meniškai žmogaus prigimčiai, tačiau šį kartą kalbėsiu ne apie dailininkus, kilusius iš Rokiškio, gyvenančius Kaune, Vilniuje ar kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kalba suksis apie neskaitlingą būrelį žmonių, Rokiškį pasirinkusių savo gyvenimui, savo buvimui, savo kūrybai. Menininkui provincija nėra pati geriausia vieta saviraiškai. Provincija – tai nutolimas nuo kultūros centrų, nuo ore sklandančių meninių bei kultūrinių idėjų, nuo pažinčių su išskirtinėmis individualybėmis ir asmenybėmis, galinčiomis pakeisti menininko kūrybinę trajektoriją. Provincija – tai neaplankytos parodos, spektakliai, koncertai, paskaitos, galinčios įkvėpti ir uždegti. Provincija – tai konservatyvi visuomeninė aplinka, kurioje menininkui sunku surasti bendraminčių, kuriai svetimos naujausios meno tendencijos ir kurioje labai lengva pasiduoti šimtmečiu atsilikusiam aplinkos estetiniam skoniui. Dailininkas Rimvydas Pupelis yra pasakęs (cituoju iš atminties): „jeigu kur nors Lietuvos provincijoje žmonėms kasant bulves lauko gale atsistočiau su meno kritikų išrinktu bei visuotinai pripažintu geriausiu Europos paveikslu, o jie bekasdami atjudėtų iki manęs, tai pakeltų akis, išvadintų mane durnium ir kastų bulves toliau.“

Provincijos menininkai sunkiau patenka į kūrybines organizacijas, svarbesnes respublikines parodas, plenerus ar simpoziumus, reprezentacinius meno leidinius, apie juos retai rašo spauda, rodo televizija, nors kiekviena naujai išrinkta valdžia nuolat deklaruoja, jog pagaliau bus atsigręžta į regioninę kultūrą. Galų gale, provincijoje gyvenantis menininkas labai sunkiai užsidirba pragyvenimui, todėl apsikrauna arba yra apkraunamas visokiausiais darbais darbeliais, kurie nugramzdina į buitį, neleidžia užsiauginti kūrybinių sparnų. Provincijoje visada labiau buvo vertinama tautodailė, nes ji konservatyvesnė, naudojanti įprastas, lengvai suvokiamas menines priemones ir prasmes. Provincijoje valdžios žmonės menkai išprusę dailės ir apskritai meno klausimais, todėl remti menininkų pastangas jiems atrodo veltui švaistyti pinigus.

Laikas bėga labai greitai. Viską, kas praėjo labai greit, užkloja užmaršties dulkės. Šie keli puslapiai teksto primins, o kai ką supažindins su įdomiu (bent jau man) laikotarpiu. Tuo įdomiu laiku, nuo kurio prasidėjo menininkų judėjimas Rokiškyje.

Pirmos Rokiškio dailininkų parodos įvyko sovietmečiu. Lietuvoje tuo metu net pati mažiausia parodėlė turėjo praeiti ideologinį komunistų partijos filtrą. Daugelio dailininkų darbai, kurie buvo „ne tokie, kaip visų“ buvo atmetami „meno tarybų“ peržiūrose. Bet kokią meninę veiklą kaustė visokie rašyti ir nerašyti sovietiniai įstatymai, nurodymai, draudimai ir, be abejonės, vidinė žmogaus cenzūra. Lietuvoje gana dažnai naujoviškesnės, ekscentriškesnės, savitą mąstymą demonstruojančio parodos veikdavo vos kelias dienas ir būdavo uždaromos partinio komiteto nurodymu. Apskritai surengti personalinę arba grupinę parodą net tokiame nedideliame mieste kaip Rokiškis reikėjo didelės drąsos.

Kiekviena, net mažiausia, dailės darbų parodėlė reikalauja didelių dvasinių bei fizinių jėgų. Galų gale reikalingi materialiniai ir finansiniai ištekliai. Drobės, dažai, paveikslų rėmai bei pasportai, parodos lankstinukai ir plakatai – tai toli gražu ne visas sąrašas daiktų, kurių reikia parodai surengti. Kai pagalvoju, kaip sunku viską, kas reikalinga dailininkui, buvo įsigyti kokiais nors 1990 m., tai… pagalvoju ir apie tai:  kaip menininkai Rokiškyje iš viso ėmėsi rengti parodas.

Nepaisant visų nepalankių aplinkybių, Rokiškyje nuolat gyveno ar gyvena būrys žmonių, kurie save vadina dailininkais. Ilgą laiką tokiu buvo vienintelis Raimondas Gailiūnas. Jis pirmas iš vietos menininkų dar 1979 m. surengė personalinę tapybos darbų parodą Rokiškio krašto muziejuje (tuometinis Kraštotyros muziejus), kaip jis pats sako, dar prie direktoriaus Kvartūno. Parodoje vyravo Rokiškio apylinkėse tapyti peizažai.

1982 m. Rokiškio kultūros namuose atidaroma Ričardo Nemeikšio, ką tik baigusio Kauno taikomosios dailės mokyklą, Valdemaro Semaškos, Lino Ūdro (visi jaunuoliai dirbo minėtoje įstaigoje dailininkais-apipavidalintojais) ir R.Gailiūno bendra tapybos darbų paroda. Tai buvo retas, stulbinantis kultūros įvykis, sukėlęs didžiulį publikos susidomėjimą. Apie šią parodą tebebuvo kalbama 1985 m., kai atvykau gyventi į Rokiškį. Ir dabar mūsų mieste rasite ne vieną asmenį, kurio bute kabo paveikslai iš tų pirmųjų parodų. Įdomu tai, jog R.Nemeikšio, iš Čivilių kilusio dailininko, o dabar Vilniaus dailės akademijos profesoriaus ryšiai su R.Gailiūnu nenutrūko. Jie abu yra dailininkų grupės „Angis“ nariai, dalyvavę visose svarbiausiose grupės parodose.

1984 m. Vaikų muzikos mokyklos direktorius Stasys Davidas prie mokyklos įsteigia Dailės skyrių. Tai buvo įvykis,  kardinaliai pakeitęs dailės situaciją Rokiškyje. Atsirado vieta, kur gabiems vaikams ir jaunuoliams buvo galima mokytis dailės, o kartu vieta, kurioje galėjo įsidarbinti dailininkai. Čia dirbo Ligitas Keraitis (1988 m. Kauno taikomosios dailės aukštesnioji mokykla, 1996 m. Vilniaus dailės akademija), Edmundas Petrovas (1979 m. Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas). Šiuo metu čia dirba Arūnas Augutis (1980 m. Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas), Raimondas Gailiūnas (1996 m. Vilniaus dailės akademija), Žilvinas Vaičiūnas (1997 m. Kauno taikomosios dailės mokyklos Interjero apipavidalinimo specialybė, 2009 m.  Šiaulių Universiteto dailės fakultetas).

Baigę mokslus į Rokiškį sugrįžo Sigita Klemkaitė, Virginijus Valskis, atvyko Giedrė Kalpavičiūtė (visi baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą) bei Gintaras Milaknis ir Saulius Merkys, apie 1990 m. baigę Telšių taikomosios dailės aukštesniosios mokyklos vienas akmens, kitas – metalo meninio apdirbimo specialybes. 1990 m. Kauno taikomosios dailės aukštesniosios mokyklos meninio audimo specialybę įgijo ir Rokiškyje apsigyveno Vytautas Gabrielaitis (1969 – 2000). Aktyviai ėmė reikštis jaunas, bet labai iniciatyvus fotografas Gintautas Dainys.

Rokiškyje tarsi  staiga atsirado jaunų, aktyvių, profesionaliai paruoštų ir menus pasiruošusių kurti žmonių. Lietuvoje tuo metu tiesiog sklandė Atgimimo, Sąjūdžio, Nepriklausomybės idėjos, tie jauni žmonės pasijuto laisvi nuo komunistinės ideologijos, nuo įvairiausių partinių suvaržymų. Nuo tada dvejose, pagrindinėse parodų  salėse, esančiose Rokiškio krašto muziejuje bei kultūros rūmuose (dabar Rokiškio kultūros centras), kartkartėmis buvo atidaromos personalinės ir grupinės vietos dailininkų darbų parodos. Trumpą laikotarpį, 1995-1996 m., veikė dar viena parodų vieta – Rokiškio Meno centras (buvęs kino teatras). Joje buvo surengtos kelios reikšmingos parodos. Rokiškėnų dailininkų parodos tapo įprastu reiškiniu miesto kultūriniame gyvenime.

Per trumpą laiką (nuo 1984 m.) išaugo karta jaunų žmonių, kurie baigę dailės skyrių (vėliau Dailės mokyklą) rinkosi dailės studijas. Nemažai iš jų sugrįžo į gimtąjį Rokiškį. Tai Sigitas Daščioras (1992 m. Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, 2010 m.  Šiaulių universiteto menų fakulteto audiovizualinių menų specialybė), Asta Keraitienė (1991 m.  Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, rūbų modeliavimo specialybė), Dalia Varnaitė (1995 m.  Telšių aukštesniosios taikomosios dailės mokyklos meninio metalo apdirbimo specialybė) ir jau minėtas Ž.Vaičiūnas. Reikia pasakyti, jog yra ir daugiau baigusiųjų įvairias meninį išsilavinimą teikiančias aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas, tačiau jie įsijungė į tautodailininkų sąjungos veiklą arba jokioje kūrybinėje veikloje nedalyvauja.

Per septynerius metus – nuo 1991 iki 1998 m. – Rokiškio menininkai surengė 19 personalinių ar kelių autorių grupinių tapybos, grafikos, piešinių, instaliacijų, skulptūros, scenografijos, fotografijos parodų. Tai neįtikėtinas skaičius, kai ištisus dešimtmečius apskritai nieko nevyko.

1991 m. S.Merkio, G.Milaknio ir A.Keraitienės  „Jaunųjų Rokiškio menininkų dailės darbų paroda“. Rokiškio krašto muziejus.
1992 m. V.Gabrielaičio grafikos ir piešinių paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1993 m. R.Pupelio tapybos ir grafikos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1993 m. A.Augučio mažosios plastikos ir keramikinių medalių paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1994 m. R.Gailiūno tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1994 m bendra V.Gabrielaičio, S.Klemkaitės, R.Pupelio ir V.Valskio tapybos darbų ir instaliacijų paroda „Ir kas čia tokio…“, kurios atidarymo metu įvyko parfomensas. Rokiškio teatro rūmai.
1994m. A.Augučio scenografijos ir sceninių kostiumų projektų paroda. Rokiškio kultūros rūmai.
1995 m. V.Valskio tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1995 m.V.Gabrielaičio grafikos ir instaliacijų paroda „Pilnatis“ (atidarymo metu vyko hepeningas) Rokiškio krašto muziejus.
1995 m. S.Klemkaitės Tapybos darbų paroda. Rokiškio teatro rūmai.
1996 m. G.Dainio fotografijų ir instaliacijų paroda. Rokiškio meno centras.
1996 m. R.Gailiūno tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1996 m. V.Gabrielaičio ir S.Daščioro instaliacijų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1996 m. J. Grigaliūnaitės tapybos paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1997m. A.Augučio tapybos darbų paroda . Rokiškio kultūros rūmai.
1997 m. S.Klemkaitės tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1997 m. Gintauto Dainio fotografijų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
1998 m. R.Gailiūno kūrybos paroda „Tapiniai ir tašiniai“. Rokiškio krašto muziejus.
1998 m. V.Valskio tapybos darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.

1995-ųjų žiemą naujai įkurtame Rokiškio Meno centre (buvęs kino teatras) įvyko „Popieriaus meno paroda“, kurioje dalyvavo beveik visi Rokiškio dailininkai.

1995-ųjų pavasaris yra tam tikras atskaitos taškas kalbant apie dailės padėtį Rokiškyje. Tą pavasarį, prieš 19 metų, Rokiškio teatro rūmuose buvo surengta pirma bendra visų šiame krašte gyvenančių dailininkų paroda, kurioje dalyvavo A.Augutis, S.Daščioras, R.Gailiūnas, V.Gabrielaitis, L.Keraitis, S.Klemkaitė, R.Pupelis, V.Valskis ir G.Kalpavičiūtė.

Įvairaus pobūdžio parodos buvo rengiamos ir anksčiau, bet tą kartą Rokiškio miesto visuomenės dėmesiui pristatyta paroda turėjo tris išskirtinius bruožus: visi parodos dalyviai gyveno Rokiškyje, visi turėjo aukštesnįjį arba aukštąjį dailės išsilavinimą, visi jau buvo dalyvavę dailės parodose Rokiškyje ir kituose Lietuvos miestuose, o kai kurie dailininkai –  surengę netgi savo personalines parodas. Nuo to laiko kasmet rengti pavasarines (arba rudenines) Rokiškio dailininkų parodas tapo tradicija. Mieste susiformavo menininkų branduolys, kuriam būdingas nuoseklus darbas plastinės raiškos srityse: dalyvavimas parodose, meninėse akcijose, pleneruose, projektuose.

1997-ųjų pavasarį vėl buvo nutarta organizuoti bendrą miesto dailininkų parodą. Šį kartą – Rokiškio krašto muziejuje. Surinko visi, kurie buvo neabejingi šiam sumanymui. Besišnekant apie parodos problemas, kilo mintis sukurti visuomeninę organizaciją, kuri vienytų visus, plastine kūryba užsiimančius, Rokiškio rajone gyvenančius menininkus. Buvo pasirinktas laisvesnis, mažiau įpareigojantis visuomeninės organizacijos tipas – klubas ir sukurti įstatai. Klubas – tai ne tas pats, kas dailininkų vienijimasis į grupes. Į grupes dailininkai jungiasi pagal tam tikrus stilistinius, žanrinius, dailės technikos ir kitus specifinius bruožus. Rokiškio dailininkų klubas „RODA“ vienija visus Rokiškyje gyvenančius menininkus bendriems projektams, parodoms ir kūrybiniams veiksmams.

1997 m. spalį susikūrė ir buvo oficialiai įregistruotas Rokiškio dailininkų klubas „RODA“. Reikėtų paminėti aktyviausiai dalyvavusių kūrybinėje veikloje menininkų pavardes. Tai A.Augutis, S.Daščioras, R.Gailiūnas, Sigutė Morkūnaitė, L.Keraitis, A.Keraitienė, S.Klemkaitė, E.Petrovas (1956-2012), R.Pupelis, Ž.Vaičiūnas, V.Valskis (2000 m. emigravo į Didžiąją Britaniją), D.Varnaitė ir fotografas G.Dainys (1969-2005).

Didelė netektis Rokiškio kultūrai buvo G.Dainio ir E.Petrovo mirtys.

Reikia paminėti, jog V.Valskis, gyvendamas Londone, ir dabar tapo paveikslus sau įprasta abstrakčia maniera, didelį dėmesį kreipdamas į spalvos ir faktūros tyrinėjimus. Epizodiškai parodose yra dalyvavę Birutė Dudėnienė, Jolanta Siderkevičiūtė, Giedrė ir Dalius Tijušai, Aušra Viduolienė, G.Milaknis. Visi jie taip pat yra baigę aukštesniuosius ar aukštuosius dailės mokslus.

Kiekvienas menininkas išvystė savitą kūrybos stilių, jie atpažįstami ir išsiskiria savo meniniais braižais grupinėse parodose.

2002 m., prieš pat šv. Kalėdas, gruodžio 20 d. senamiestyje, Nepriklausomybės aikštėje, duris atvėrė Rokiškio dailininkų galerija. 2003 m. joje buvo surengtos bendros parodos: „Erotika”, „Kėdės”, 2004 m. klubo „RODA” paroda „Erotika ir miestas“. Galerija veikė iki 2005 m.

Per 17 metų surengta ir dalyvauta daugiau kaip 50 bendrų parodų, projektų, organizuota meninių akcijų Rokiškyje ir už rajono ribų – Anykščiuose, Biržuose, Kupiškyje, Pasvalyje, Utenoje, Zarasuose, Ukmergėje, Panevėžyje, Vilniuje. Surengtos parodos Latvijoje – Rygoje, Daugpilyje, Kruspilyje, Viesytėje. Rokiškio dailininkai taip pat dalyvavo daugiau kaip 30 tarptautinių ir respublikinių parodų. Norėčiau paminėti svarbiausias jų.

1997-2005 m. kasmet dalyvaudavome tarptautinėse Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodose Dusetų galerijoje.
1999 m. surengėme tapybos darbų parodą, skirtą Rokiškio 500 metų jubiliejui, o paveikslus padovanojome miesto savivaldybei. Tais pačiais metais organizavome keramikos plenerą „Žemė, ugnis ir vanduo“.
2000 m. sostinės „Naujųjų skliautų“ galerijoje atidarėme klubo „RODA“ ir Vilniuje gyvenančių iš Rokiškio kilusių dailininkų tapybos darbų parodą.
2001 m. tapybos darbų parodą pristatėme Lietuvos Respublikos Seimo galerijoje; jos iniciatorius buvo Seimo narys Jonas Korenka.
2002 m. buvo ypač turiningi: pavasarį klubo parodą Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose atidarė premjeras Algirdas Brazauskas, o vasarą keturi rokiškėnai kviečiami į I tarptautinį Sėlių krašto dailininkų plenerą Latvijoje, Zasos dvare. Plenero paroda eksponuojama Kruspilio pilyje (Jekabpilis) ir Mancerdorfų galerijoje (Ryga). Rudenį visi klubo nariai eksponuoja tapybos darbus Anykščių galerijoje – koplyčioje. Žiemą Rokiškyje atidaroma klubo „RODA“ galerija.
2003 m. parodos tiesiog pasipila: paroda „Erotika” galerijoje „RODA“, Rokiškio dailininkų parodos Biržų pilyje, Zarasų kultūros rūmuose.

Vasarą kartu su dusetiškiais organizuojame II tarptautinį Sėlių krašto dailininkų plenerą Kriaunose (Rokiškio raj.). Plenero tapybos darbų parodas eksponuojame Rokiškio krašto muziejuje ir Zarasų kultūros centre.

Tų pačių metų rudenį R.Pupelis sumano unikalų renginį – ugnies skulptūrų parką „Ugnies pėdos”, kuris įvyksta Obeliuose. Buvo sukurta, o vėliau… sukūrenta 12 šiaudinių skulptūrų.

O tada dar Panevėžio apskrities Biržų, Kupiškio, Pasvalio ir Rokiškio dailininkų bendra paroda Panevėžio dailės galerijoje.
Didelio atgarsio susilaukė degančių skulptūrų akcija „Pagoniški ženklai” Rokiškyje, Savivaldybės aikštėje, 504 metų miesto gimtadienio metu. Degančias skulptūras kūrė A.Augutis, S.Daščioras ir R.Pupelis.

2004 m. kilo įdomus sumanymas – kalėdinė ekslibrisų paroda „Rokiškėnai” Krašto muziejuje. Šia akcija klubo nariai pareiškė norą aktyviau dalyvauti miesto bendruomenės gyvenime, savo kūriniais pažymėti iškiliausias, labiausiai pastebimas asmenybes. Penkerius metus iš eilės (2004-2009) jų kurtos miniatiūros buvo eksponuojamos mūsų miesto gyventojams ir įstaigoms bei vilniečiams, šiauliečiams, uteniškiams.
2005 m. įvykdėme degančių skulptūrų akciją „Legenda” 100-osioms Sartų žirgų lenktynėms Dusetų hipodrome.
2006 m. Degančių skulptūrų akcija Kalėdų eglės įžiebimo šventėje Šiauliuose, Prisikėlimo aikštėje.
2008 m. rugsėjo mėn. instaliacijų paroda Šiuolaikinio meno galerijoje „Vanduo“; projektas „Zarasai – Lietuvos kultūros sostinė 2008“. Zarasai, Didžioji sala. Dalyvavo A.Augutis, S.Daščioras ir R.Pupelis.

Klubui „RODA“ padedant jau devintą kartą (2004-20013) buvo surengtas Langinių tapymo pleneras Rokiškio mieste. Idėjos autorius – A.Augutis, projektus paruošė Kultūros centro direktorė Nida Lungienė. Plenerų tikslas –  atkreipti dėmesį į miesto medinės architektūros problemas, pamėginama šiuolaikiškai interpretuoti Lietuvos etnines ir estetines tradicijas. Devyniuose pleneruose ištapytos 248 langinės (daugiau kaip pusė jų dar ir restauruotos) ne tik Respublikos, bet ir Kauno, Ąžuolų bei kitose Rokiškio miesto gatvėse. Pleneruose dalyvavo 42 dailininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos. Garsas apie langinių miestą – Rokiškį paplito plačiai. Praėjusį rudenį langines įamžino net iš Japonijos atvykę dokumentinių filmų kūrėjai.

2009 m. gruodžio mėn. vyko meno projekto „Moters širdis“ dailės darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
2010 m. sausio mėn. – Rokiškio dailininkų darbų paroda Vilniaus galerijoje „2W.“
2011 m. spalio mėn. – Rokiškio dailininkų klubo „RODA“ tapybos darbų paroda „RODA rodo“. Ukmergės kultūros centro galerija.
2010 m. gruodžio mėn. – meno projekto „Krizė kaipo tokia“ dailės darbų paroda. Rokiškio krašto muziejus.
2011 kovo mėn. – Aukštaitijos regiono menininkų paroda „Vilnius – vartai į Aukštaitiją“, skirta Justino Vienožinskio 125-osioms gimimo metinėms. Galerija „Arka“.

Nuolat bendradarbiaujame su Panevėžio Dailės galerija. Dalyvavome galerijos rengtuose projektuose-parodose „Aukštaitijos dailė“ (2005 m.), „Langas“ (2006 m.), „Talismanas“ (2008 m.), „Panevėžio apskrities dailė“ (2009 m.), Aukštaitijos dailė (2012 m.), projektas „Perpetum mobile“ (2014 m.). Šiemet Aukštaitijos dailės projekte „Quo vadis“ ketina dalyvauti būrys Rokiškio dailininkų.

Šioje dailininkų veiklos apžvalgoje nepaminėjau apdovanojimų, personalinių parodų, individualių dalyvavimų konkursuose, dailės dienose, pleneruose, aukcionuose, teatro scenografijos projektuose. Tačiau kelių faktų nepaminėti negaliu.

Vien to, ką per savo gyvenimą jau nuveikė R.Pupelis užtektų dešimčiai menininkų: ugnies skulptūros, poezijos renginiai „Anys kalbes žodžiais“, kuriuose savo kūrybą skaitė daugybė autorių, dabar besimatuojančių klasikų rangą; teatrų festivalis „TVORA“, instaliacijos, parformancai ir net bendra paroda Obeliuose su Jonu Meku  „Slenkstis“, kurioje dalyvavo pasaulinė garsenybė korėjietis N.J.Paikas, pasaulinio garso menininkė iš Prancūzijos Luiza Buržua. Tokios pavardės būtų prestižas bet kuriai pasaulio meno galerijai. Tą dieną Obeliuose knibždėte knibždėjo intelektualų iš sostinės.

Šviežiausi įvykiai. Jaunos dailininkės S.Morkūnaitės tapybos darbų paroda „Paslaptis. Kelionė. Sapnas“ 2013 m. atidaryta Vilniuje, greta Aušros Vartų įsikūrusioje galerijoje (AV17). Iš Kavoliškio kilusi, šiuo metu Glazge (Škotija) studijuojanti menininkė pirmus žingsnius žengė su Rokiškio dailininkais būdama 16 metų.

IV tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ARTVILNIUS’13, kuri vyko 2013 m. birželio 26-30 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, 2013 metų geriausiu ARTVILNIUS’13 Lietuvos menininku pripažintas R.Gailiūnas, kurį pristatė A galerija iš Panevėžio. Šiuo metu dailininkas ruošia didžiulę personalinę parodą Kaune, kur bus eksponuojami 63 darbai. Greit turėtų pasirodyti didžiulės apimties R.Gailiūno kūrinių reprodukcijų albumas, prie kurio išleidimo prisidės ne Rokiškio, o Kauno miesto savivaldybė.

Pabaigai norėčiau išreikšti tokią Rokiškio dailininkų nuomonę:
1. Rokiškis greit liks vienintelis rajonas, kuriame nėra skiriamos kasmetinės premijos už indėlį į miesto kultūrą ir meną;
2. Rokiškio valdžios žmonės menkai išprusę dailės ir apskritai meno klausimais, todėl remti menininkų pastangas jiems atrodo veltui švaistyti pinigus. Pavyzdžiui, devyniems langinių plenerams Rokiškio rajono savivaldybė iš viso išstenėjo 4 tūkst. litų, remti paskutiniai keturi plenerai;
3. Per 18 metų – nuo to laiko, kai vyksta kasmetinės Rokiškio dailininkų parodos, – Rokiškio rajono savivaldybė neįsigijo nė vieno meno kūrinio. Nesuformuota net mažytė dailininkų, gyvenančių Rokiškyje, darbų kolekcija. O juk žmonės turi tokią keistą savybę anksčiau ar vėliau išeiti iš šio gyvenimo. Ką ateities kartos žinos apie išėjusius anapilin menininkus V.Gabrielaitį, S.Merkį, E.Petrovą, G.Milaknį, G.Dainį? Tiesa, pastarojo kūrybinis palikimas (menininkams stipriai spaudžiant rajono valdžią organizuoti dailės darbų aukcioną) buvo įamžintas fotografijų albume, kuris iki šiol išlieka vienintele knyga, reprezentuojančia šiuolaikinę Rokiškio kultūrą. Taip pat reikia paminėti V.Valskį, 2000 m. emigravusį į Didžiąją Britaniją.
Šios pavardės jau dabar užmirštos, darbai išsibarstę. Su pavydu žvelgiam į praeitį, kai sovietmečiu Rokiškiui vadovavo tokie žmonės, kaip Firas ar Sketeris, sugebėję palikti miestui tapybos darbų kolekcijas, kurios dabar neįkainojamos;
4. Ką čia ir kalbėti, apie kokius nors pokyčius, kai rajono kultūrai vadovauja žmogus, kuris paskutinį kartą rokiškiečių dailininkų parodoje lankėsi 2004 m., kai Rokiškio krašto muziejuje šią parodą atidarė Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Kultūros skyriaus vedėjas nemalonėjo langinių plenere pasirodyti ir bent jau „pasilabinti“ net tada, kai 2012 m. plenere dalyvavo jo kolega Ukmergės kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas.

5. Rokiškio savivaldybė yra sudariusi draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su Pabianicės miestu (Lenkija), Estenfeldo seniūnija (Vokietija), Daugpilio (Latvija), Pastavų (Baltarusija) rajonais, Tamsalu (Estija), Viesitės (Latvija), Ludzos (Latvija), Jekabpilio miesto (Latvija), Ozurgečio rajono (Gruzija), Cesio (Latvija) ir Provadijos  (Bulgarija) savivaldybėmis. Atsakykite į du retorinius klausimus: kiek parodų rokiškėnai menininkai surengė tuose miestuose ir kokias šių miestų parodas ar meno kolektyvus matėme Rokiškio mieste?

6. Rokiškio rajono savivaldybė nuolat mažina pamokų skaičių neformalaus lavinimo įstaigose. Ypač nukentėjo vaikų dailės lavinimu užsiimančios įstaigos. Pavyzdžiui, dailės pamokoms skirtas valandų skaičius VšĮ Rokiškio jaunimo centras (buvusi dailės mokykla) nebesiekia net 60 val., o iš savivaldybės yra atkeliavęs įsakymas šį valandų kiekį sumažinti dar 10 proc. Jei palygintumėm, kiek Rokiškio mieste lėšų skiriama dailės ugdymui ir kiek muzikai, tai paaiškėtų didžiulė disproporcija – ji siektų ne kelis kartus, o kelias dešimtis kartų.“

Parengė www.temainfo.lt
Alicijos Matiukienės nuotr.

Komentarai 2 komentarai

  1. Liūnė parašė:

    „Korektūros klaida”…

  2. Vytautas parašė:

    Jie ir mokslininkai,ne tik dailininkai 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *