Kelionė, iš kurios negrįžtama: buvo labai keista pėsčiomis kirsti sieną

 
www.kristalai.eu

Ryte išsinagrinėjom maršrutus, vietiniai mums nurodė kryptį, radome kelio ženklus ir pasukome miesto link. Gana greitai supratome, kad informacijos lapas klaidingas: namai neatitinka fotografijų, o ženklinimas mus veda visai į kitą pusę. Grįžti buvo per vėlu einame pagal ženklinimą. Kur riba pasitikėjimo žmogumi? Juk čia nurodė eiti.

Esame milžiniško kalno viršūnėje. Supratome, kad gyvenime nesame buvę aukščiau. Čia apie 2,800 m aukštis. Suvalgėme viską, kas valgoma. Turėjome 50 g kedro riešutų ypatingiems atvejams – kaip šis. Keista, tačiau šie keli gramai pastatė mus ant kojų. Eko gyvenvietę, kurią ketiname kurti, apsodinsime kedrais. Šie medžiai yra vieni pačių vertingiausių.

Pasigrožime vaizdu. Po nuolatinio kilimo aukštyn pagaliau pradedame leistis.

Galiausiai atsidūrėme tarsi… niekur. Stovime penkių kelių sankryžoje: vienas kelias veda į miškingą vietovę, kitas – į kalną, trečias – nuo kalno, bet ne į tą pusę, kurion mums reikia… Augalija beveik dykumos.

Laimei, kaip visada, taip ir šį kartą, atsiranda kas mus išgelbėja: pro šalį važiavo džipas, ko gero, vienintelis šiame kelyje; per kelias valandas nematėme jokios kitos mašinos.

Susistabdę ir paklausę kelio, sužinome, kad iki miesto – 16 km per kalnus. Vairuotojas pasiūlė važiuoti kartu. Pajudėjome. Pro langą regėjome keistas vietas, aptvertas dviguba elektrine tvora; jų aukštis apie 4 m. Už tvoros – uždengti mechanizmai, matosi keistos, naujutėlaitės mašinos vikšras. Gal viskas – kalnų darbams, bet kam toks saugumas?

Šaunaus, mus pavėžėjusio žmogaus paleisti mieste perėjome jį; apsipirkę maisto ir pavalgę keliaujam į Ispaniją. Buvo labai keista pėsčiomis kirsti sieną – abiejų pasienių punktus. Nežinojome, kur eiti; viskas – tik mašinoms. Tačiau sėkmingai mums kelią nurodė paslaugus pareigūnas, ir judėjome toliau.

Praėję antrą punktą, nežinojome, kur galėtume sustoti tranzuoti. Tačiau mums beeinant sustojo mašina: labai džiugus vyriškis mus užkalbino, pasisiūlė pavežti. Pasirodo, jis – taip pat keliautojas, supranta mus, nes ir jam pačiam teko ilgai tranzuoti keliaujat po pasaulį. Ilgai bendravome. Jis priėmė mus į savo namus. Pasikrovėme fotoaparatą, pasidžiaugėme šuniuku, pagaliau įkėlėme pirmas foto į facebooką.

Buvome susitikę dar vieną keliautoją, turintį namuką ant ratų. Jis pasakojo, kaip savo vaikus po Europą, Afriką apvežiojo. Tai yra geras pasaulio pažinimo mokymas. Jis kalbėjo apie tai, kad keliaujant nuolat protingėji, renki informaciją, tau garantuotos naujos pažintys ir vietos; keliaujant papildai savo gyvenimo energiją – jos elementus, ją ne tik naudoji, bet jos ir gauni. Anot pašnekovo, keliaujantieji prisipildo gyvenimo jėgos; net ir mirę kelionę gali tęsti toliau.

Šis žmogus labai norėjo mus priimti po savo stogu, tačiau neišmąstė, kaip tai padaryti. Vis dėlto jis rado, kuo mus nudžiuginti, – nurodė saugią nakvynei vietą.

Dabar esame čia, nuošaliau nuo miesto. Laukiame, kol sutems. Dar matau rašyti. Pasistatysime palapinę ir užmigsime klausydamiesi upės šniokštimo. Esame netoli La Seu d‘Urgellio miesto.

 

Jūratė Gliaudelytė, Linas Juozėnas

Autorių nuotraukos