Kiekviename Šepetos kieme – po beržo šakelę

Nebesiruošiau šiemet aprašyti Sekminių šventės, vykusios Šepetoje gegužės 13 d., bet kai sutikta buvusi šepetiškė paklausė, kaip šiemet Sekminės praėjo, ar lietus neišbaidė, ar daug žiūrovų ir šventės dalyvių sulaukėme, supratau: Sekminės Šepetą garsina ir apie jas nevalia nutylėti. Atsakiau: ,,Sekminės praėjo gerai, įdomiai, ne visai tradiciškai. Oras buvo nuostabus. Šiemet Sekminės buvo orientuotos į mažuosius kaimo gyventojus ir mokyklon iš aplinkinių kaimų atvykstančius mokinius. Šventė vyko penktadienį, o ne kaip pridera – sekmadienį. Ir nepralošėme, nes oras buvo nuostabus.“

Jau 15 kartą Šepetoje nuskambėjo Sekminių aidai. Aš jau ir nebeįsivaizduoju pavasario ar vasaros pradžios be Šepetos Sekminių kiaušinienės ir išsprogusių berželių pumpurų kvapo.

Sekminės čia vyksta nuo 2001 m. iki dabar. Tai buvusios ilgametės kultūros darbuotojos, Šepetos gyventojos Gražutės Valaitienės nuopelnas. Rengė ji šventes viena, patalkindavo Lietuvos ūkininkių draugijos Šepetos skyriaus ,,Skalsa“ moterys, kol į Šepetos buvusį laisvalaikio centrą atėjau dirbti ir aš. Kartu dirbome 10 metų – ranka rankon, žingsnis į žingsnį. Pasitardamos, pasidžiaugdamos, kartais ir pasidejuodamos kartu surengėme 10 švenčių, skirtų Sekminių tradicijoms pagerbti. Ir išėjusi į garbingai uždirbtą pensiją G.Valaitienė Šepetos kultūros nepalieka, ir toliau talkina man bei Kupiškio kultūros centro Šepetos padalinyje neseniai su manimi pradėjusiai dirbti Vaidai Karaliūnienei.

Per 15 metų Šepetoje būta pačių įvairiausių Sekminių: rajoninių, regioninių, net respublikinių, vaikų, jaunimo, pagyvenusio amžiaus žmonių. Kolektyvų būta iš visos Lietuvos. O kolektyvų įvairovė – kokia tik ir gali būti! Sekminių šventėse ne kartą dalyvavo Kelmės, Pandėlio, Kupiškio šokėjai; kapelos iš Biržų, Pasvalio, Anykščių, Radviliškio ir kt. Žiūrovams per Sekmines teko išgirsti Kupiškio bei kitų rajonų folkloro ansamblių atliekamų dainų, pasakorių pasakojimų apie būtus ir nebūtus Sekminių pokštus.

Atsimenu, vienais metais, prie manęs priėjo šviesios atminties buvęs Kupiškio kultūros centro direktorius Rapolas Lukoševičius ir sako: ,,Vaiva, kas gi per Sekmines Vytauto Šiškausko dainas dainuoja, galėjai kokias vakaruškų melodijas su kapela pagroti…“ Po jo žodžių stengiausi nebedaryti tokių klaidų. Žinoma, kas dirba, tas kartais ir suklysta. Klysti juk žmoniška, o atleisti – žmogiška. Teatleidžia man tų metų šventės žiūrovai.

Visada mano didžiausia patarėja Sekminių bei kitų liaudiškų švenčių klausimais buvo mano mylima ir gerbiama buvusi Šepetos laisvalaikio centro vadovė G.Valaitienė. Sekminių ypatumais ne kartą domėjausi ir pas folkloro specialistę Almą Pustovaitienę, kuri prieš keletą metų padovanojo visą Sekminių eigą: kas privalo būti mūsų krašto Sekminių šventėje ir ko nedera daryti per Sekmines. Šiemet šventę rengėme drauge su talentinga Šepetospadalinio meno mėgėjų kolektyvų ir vaikų būrelio ,,Pieštukai“ vadove Vaida Karaliūniene.

Sekminių pirmoji dalis vyko edukaciniu principu. Šventės įžanga tapo Adomynės gyventojos Aldonos Kavoliūnienės, folkloro ansamblio ,,Jara“ dainininkės, auksinių rankų savininkės, darbų iš medžio meistrės, vaikščiojančios dainų enciklopedijos ir šiaip gero žmogaus pamoka. Ji, pačius smalsiausius ir beveik mažiausius šventės dalyvius mokė pasigaminti piemenėlio laisvalaikio įrankį – švilpynę. Vaikai akylai stebėjo gamybos procesą ir mokėsi, kaip reikia iš šviežios žilvičio lazdos pasigaminti instrumentą.

Pirmiausia, žinoma, reikia turėti šviežią karklo šakelę ir aštrų peiliuką. Šakelės žievę ties viduriu įpjauti iki šerdies. Po to lazdelę reikia gerai apdaužyti peiliuko briauna, kad karklo žievė nuo šerdies atšoktų. Tada šerdis atsargiai išimama, perpjaunama pusiau, viena jos pusė nusmailinama. Tada žievėje padaroma skylutė, orui praeiti, į žievę atgal įstatomi abu šerdies gabaliukai, ir švilpynė paruošta švilpauti, paukštelių balsus pamėgdžioti. Švilpynės gaminimas sužavėjo vaikus, ne vienas norėjo tokią švilpynę po šventės namo parsinešti. Tik deja visiems švilpynių neužteko, nes ir jėgų, ir kantrybės mažiausieji švilpynių gaminimui pristigo. Užtat šventėje visi iki valiai prisidainavo, prisišoko, žaidimų įvairiausių pažaidė ir daug įdomių istorijų vieni kitiems papasakojo.

Šventės edukacinę programą surengė Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinio folkloro ansamblis ,,Jara“, vadovaujamas mano pačios ir Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinio kultūrinės veiklos vadybininkės Rimos Lapienienės. Vaikai, Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos mokytojai ir kiti šventės dalyviai buvo mokomi mūsų krašto senolių pavasarinių dainų. Tarp dainų skambėjo ir paukščių pamėgdžiojimai bei pasakojimai apie tai, kaip piemenėliai, anksti rytą gyvulius išgynę lankon pasiganyti, laukdavo, kol karvė ,,pridirbs“, o tada kojas šildydavosi, man rytais menkas malonumas ganyti.

– Visai kitas ganymas būdavo, kai saulė patekėdavo, aukščiau pakildavo, – pasakojo šventės dalyvė Nijolė Anikanova, kuriai teko ganyti.

Pasakotoja teigė, kad seniau vaikai nuo penkerių metų žąsis ganydavo, o nuo šešerių ir paskui karves tekdavo vaikštinėti. Tai, kad tokie maži vaikai ganykloje neužsnūstų, ganydavo ne po vieną. Karvėms pasiganius ir sugulus, piemenėliai turėdavo laiko įvairiems žaidimams. Ne vieną jų ir mes šventėje žaidėme. Labiausiai vaikams patikęs Pelkė“, kurio metu vaikai turėjo šokinėti nuo kupsto ant kupsto, o finišo gale – kankorėžiu skrybėlę nuo beržinės lazdos numušti. Tie, kurie numušė, saldainį gavo.

Už visokius kitokius darbus ir atliktas užduotis saldainių vaikai prisirinko ir iš Sekminių bobutės. Kai buvo pranešta, kad obelyje yra pakabinta „terba“ su laimikiu, visi berniokai, susirinkę į šventę, puolė obelin ropštis. Vikriausias buvo Martynas Cibulskis iš Paberžių kaimo.

O kokios gi Sekminės be kiaušinienės? Ją kepė V.Karaliūnienė, visus susirinkusiuosius vaišinusi ne tik kiaušiniene, bet ir gaivia bei kvapnia žolelių arbata.

Šventės dalyviai, sočiai prisivalgę ir linksmai pasibuvę, išsiskirstė kas kur. Tik pačios ištvermingiausios šepetiškai Elinga Testova, Vesta Liesmonaitė, Rėjus Vilys bei Šnipeliškio kaimo gyventoja Gintarė Martišiūnaitė ėjo Šepetos kaimo karvių vainikuoti. Šiemet beržų vainikais buvo apvainikuotos buvusios šepetiškės Daivos Anikanovos karvutės žalmargės – kad pieno daug duotų ir sveikus veršelius atsivestų. Už gerą darbą šeimininkė vaikams padovanojo didelį sūrį. Tačiau jo niekas nepuolė valgyti, nes vaikų laukė dar ilgas ir nelengvas darbas. Nešini beržų šakelėmis mes vaikštinėjome po Šepetą, visus sveikinome su artėjančiomis Sekminėmis. Kiekviename kieme palikome po beržo šakelę, kiemo šeimininkams palinkėję gražaus derliaus, gerų metų, puikios sveikatos.

Senovės baltai tikėjo, kad jaunas berželis – žmogaus ir gyvūnijos protėvis. Beržas simbolizavo amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį.

Vaikai, gerokai paplušėję, per dieną kaitrios saulės spinduliuose įdegę skruostus, susirinko Šepetos padalinyje vaišintis ,,melstuvėmis“ – sūriu, pyragu ir kitomis gėrybėmis, gautomis iš vainikuotų karvių šeimininkės.

Vaiva Mališauskienė.

Kupiškio kultūros centro Šepetos padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė

Neringos Paukštienės nuotraukos