Morgas kroštas – morgas roštas…

Balandžio 6 d. Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykusio renginio „Morgas kroštas – morgas roštas“ dalyviai ir patys nustebo: tarmės gerokai primirštos, skaityti tarmiškai mums irgi sunku, o rašyti savo prigimtine tarme ar patarme retas kuris kada nors ir mokėjo…

Vakaronėje dalyvavo literatų klubai: „Lėvens balsai“ (kupiškėnai), „Vaivorykštė“ (rokiškėnai), „Marčiupys“ (anykštėnai), „Sietuva“ (svėdasiškiai) ir „Versmė“ (biržiečiai). Žemaičių tarmės pasiklausyti neteko, užtat aukštaičiai suteikė galimybę išgirsti Pietų ir Rytų patarmes. Šiuo balandžio 6-osios renginiu kupiškėnai literatai pažymėjo dvi – linksmą ir liūdną – sukaktis: „Lėvens balsų“ 15-ąsias ir Liudo Šeštoko – klubo pirmojo vadovo – 10-ąsias mirties metines. „Pasikalbosikim“, – pirmieji ragino Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos moksleiviai, ir kelias valandas trukęs renginys neprailgo.

Regina Baltrūnienė „Lėvens balsai”


Apie tarmes
2013-ieji paskelbti Tarmių metais – taip siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šalies tarmių gyvosios tradicijos tęstinumo problemas. „Morgas kroštas – morgas roštas“ – bene pats ryškiausias šių metų rajono renginys, skirtas tarmėms.
Esame įpratę kitonišką lietuvišką šnektą vadinti tarme. Trumputis, tačiau įdomus Kupiškio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Linos Matiukaitės pranešimas padėjo kai kam prisiminti, o kai kam ir sužinoti: Lietuvoje tėra dvi – Aukštaičių ir Žemaičių – tarmės, 15 patarmių ir apie 100 šnektų.
Žemaičių išskiriamos trys patarmės: vakarų (Klaipėda, Priekulė), šiaurės (Kretinga, Telšiai, Rietavas, Skuodas, Mažeikiai) ir pietų (Raseiniai, Tauragė, Žemaičių Naumiestis, Šilalė, Varniai, Kelmė, Kuršėnai).
Aukštaičių kalba skirstoma į vakarų, pietų ir rytų patarmes. Vakarų ir rytų aukštaičiai skirstomi dar smulkiau: pietinė vakarų aukštaičių dalis yra kauniškiai, šiaurinė – šiauliškiai.
Rytų aukštaičiai skirstomi į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, širvintiškius ir panevėžiškius.
Pietų aukštaičių patarmė gana vientisa, smulkiau neskaidoma. Ši lietuvių tarmių klasifikacija laikosi to paties – geografinio – įvardijimo principo: rytų, pietų ir pan.
Kupiškėnų patarmei priskiriami Kupiškis, Palėvenė, Pandėlys, Papilys, Skapiškis ir Subačius.


Tebegyvos „Ailios“

Buvo miela klausytis ištraukų iš leidinio „Ailios. Parošė Uršulia Tamošiūnaičia iš Pajuodupas“. Nebe kas ir beturi šią L.Matiukaitės parengtą ir 1999 m. išleistą knygelę.
Šepetos Almos Adamkienės pagrindinės mokyklos moksleiviai – dešimtokas Dominykas Tunaitis, aštuntokė Karolina Matuzevičiūtė, devintokės Banguolė Žalnieriūnaitė ir Rugilė Kežytė – „Ailiomis“ parodė puikų spektaklį „Pasivoikščiojimas par matų laikus“. Mokytoja Jūra Sigutė Jurėnienė – šio spektaklio scenarijaus autorė, o mokytoja Ramutė Kežienė spektakliui parengė tarminius tekstus.
„Tartum iš miego upas nubudo/ Ir kų graičiausia lakten sujudo./ Vilnios, varpatai ūždami plaukia,/ Skubinas, baga, tartum kas šaukia“, – skambėjo „Pradžia pavoserio“, jį keitė „Vosara“, „Rudo“, „Žiema“.
„Pasikalbosikim“, – ragino šepetiškiai. „Kas tik aina, tai gundanas. Soko, tinoi kad vaidanas“, – pasakojo Dominykas ir, sakytum, visai netyčia nukėlė visus į XIX amžiaus antrosios pusės Kupiškį…
„Tema“ klausė šepetiškių: „Ar sunku buvo išmokti tarmiškus tekstus?“ „Sunku“, – prisipažino jie.
Anot moksleivių, nei mokykloje, nei namuose tarmiškai niekas nebekalba, į kasdienę šneką retai beįsiterpia tarmybė.
Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytojos Liudos Kopūstienės parengti šiuolaikiški „Pasikalbosijimai“ tapo renginio akibrokštu: gimnazisčių Valdos Šližytės ir Odetos Kacinauskaitės dialogas šiandienos temomis tapo gyvu įrodymu, kaip turėtume kalbėti, o nebekalbam…
Netikėtumu tapo ir pasvalietės pedagogės Reginos Tamošiūnaitės Grubinskienės elektroninis laiškas. Jame – eilėraštis poetei Uršulei Tamošiūnaitei. Tas pats eilių gražumas, tas pats liūdnumas. Mokytoja negalėjo dalyvauti renginyje, tačiau tarmių žemėlapyje spalvotu rutuliuku buvo pažymėtas ir jos gyvenamasis kraštas – lyg padėka už neoficialų dalyvavimą renginyje. R. Tamošiūnaitė Grubinskienė kilusi iš Skapiškio – argi kas kitas taip puikiai išmanytų vietos šnektą?


Svečiai sveteliai

Alizavos, Salamiesčio ir Palėvenėlės klebonas Justas Jasėnas savo nuoširdžiausiais jausmais tebėra artimas anykštėnų literatų klubui „Marčiupys“. Šio globojamas jis išleido pirmąją savo poezijos knygą „Užmigdykite mus ežeruos“. Prieš dvejus metus paskirtas į Alizavos parapiją klebonas netruko susirasti „Lėvens balsus“, ir štai renginyje „Morgas kroštas – morgas roštas“ jis jau skaitė ištraukas iš antrosios savo poezijos knygos „Artumų Erčios“. Pats jis – panevėžietis, puikiai kalba tarmiškai, tačiau savo kūryboje gyvosios tarmių tradicijos netęsia. „Kol kas…“ – šypsodamasis pasiteisino klebonas. Tokia pat gera nuotaika jis kalbėjo ir apie kupiškėnišką tarmę. „Raidę A verti į O, ir viskas…“ – sakė jis.

„Marčiupys”

„Marčiupiui“, gyvuojančiam jau 27 metus, šiuo metu vadovauja Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Aušra Miškinienė. „Teisybe sakoma, kad kaimų kūrė Dievas,/ A miestus žmones pasistate patys“, – skaitė ji kraštietės Albinos Andriuškevičiūtės Račinskienės eilėraštį „Aš niekur neradau…“ iš jos poezijos knygos „Tėviškės pievos“.
Renginyje ir skambėjo šio krašto kalba parašytos eilės ir dainos. Savo tarmiška kūryba žavėjo „Marčiupio“ senbuvė Eugenija Pilinkienė, Regina Banienė ir bardas Vidmantas Plėta.
Svėdasiškių „Sietuvai“ atstovavo jos pirmininkė Alma Švelnienė ir klubo narė Aldona Širvinskienė. Klubo literatai jau yra išleidę 27 knygas.
Anykštėnai kalba rytų Aukštaičių patarme. Šiai priklauso Anykščiai, Adomynė, Svėdasai, Lyduokiai, Panemunėlis, Balninkai ir Žemaitkiemis.
Biržiečių literatų klubo „Versmė“ pirmininkas Valentinas Dagys savo eilėraštį skyrė visų laikų papiliečiui Kaziui Binkiui, Lina Kiškienė – savo gimtajai Dzūkijai, Dalia Matusevičienė – tarmiškai, o Lolita Čeponienė – netarmiškai meilei. Biržai priklauso panevėžiškių patarmei, tačiau viešnia iš Biržų L.Kiškienė žavėjo dzūkiška poezija.
Renginyje viešėjusių svečių iš Rokiškio šnekta priklauso uteniškių patarmei. Į Kupiškį atvyko Danutė Mažeikienė, Alė Kazlauskienė, Stasė Junokienė ir Andželika Demidovaitė. Pastaroji savo netarmišką eilėraštį skyrė sergančiai senelei. D.Mažeikienė tarmišku eilėraščiu išaukštino raidę P ir pelnė šiltų plojimų.
Būdama 57-erių p. Mažeikienė užsikrovė ant pečių poeto skausmą. 2005 m. išleista pirmoji ir kol kas vienintelė jos knyga „Ilgesio žalvarnė“ paženklinta nuoširdumu, žodžio skambesiu, gamtos jausena. Anot knygos leidėjų, visa tai išskiria poetę iš kitų mėgėjiškos literatūros kūrybos atstovų.
Kupiškėnų „Lėvens balsai“ per 15 kūrybos metų išleido per 80 knygų. Šiame renginyje tarmiška kūryba žavėjo klubo pirmininkė Regina Baltrūnienė. Ji jau yra išleidusi keturias poezijos knygas: „Atradimai ir praradimai“, 2009; „Laukti krintančios žvaigždės: trioletai“, 2009; „Ilgesys: Sonetų vainikas“, 2010; „Perlinė rudenio šviesa“, 2012. Prozą skaitė Eugenija Urbonienė, eiles – Rimantas Urbonai, Eugenija Sokienė, Milda Narmontienė, Aušra Uldukienė („Lygiadienio jerubės“, 2008), Birutė Jasinskienė („Palieku dalelę savęs“, 2007) Vida Kaulakienė, („Šimtas šilumos blyksnių“, 2000), Genovaitė Koriznienė („Delnų šiluma“, 2011), Antanas Mackevičius („Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, 2002) ir kiti.

Rimantas Urbonas „Lėvens balsai”

Atsakyti į klausimą, ar visi renginyje išgirsti eilėraščiai prilygsta poezijai, – literatūros kritikų darbas. Tačiau skaitomi tarmiškai jie tapo jautrūs, tarsi paženklinti būties trapumu, tarsi būtų jų per mažai vykdyti misiją – spręsti gyvosios tradicijos tęstinumo problemas…
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokytojas Saulius Balys visai sujaukė sielą: jo atlikta kupiškėnės Neringos Mikėnaitės daina „Žemelė“ pagal grupės „Kelly Family“ kūrinį „Fell in Love“ dar labiau paryškino kūrybiškai jautrią nuotaiką. O ir kitos jo dainos sklaidė bet kokią renginio monotonijos galimybę.
Kupiškio viešoji biblioteka drąsiai gali pasigirti gebėjimu organizuoti kamerinius kultūrinius renginius: šie žavi ir savo nuotaika ir intelektualumu.
Trys reikšmingi dalykai puošė renginio salę: Lietuvos tarmių žemėlapis – literatų susitikimo metu jis buvo išmargintas spalvotais rutuliukais, žyminčiais vietovę su jai būdinga patarme ar šnekta, kuria buvo skaitomos eilės ar proza; Klementinos Vosilytės parengtas ir Lietuvių kalbos instituto išleistas „Kupiškėnų žodynas“ bei grafikos dizainerio sukurtas Tarmių metų ženklas, mus lydėsiantis visus 2013-uosius.


temainfo.lt


Spausdiname keletą tarmiškų eilėraščių, kurių rankraščius jų autoriai temainfo.lt atidavė arba atsiuntė tekstus elektroniniu paštu. Juos perskaičius iš tiesų sunku suvokti, kas – turinys ar tarmė – jautriau paliečia sielą.


Regina Baltrūnienė
„Lėvens balsai“

Tik mudviejų

Kadais toj mudviejų stotalaj
Svaigau nuo tavo žodžių gūsio.
Unt uosinių lintų tiltalio
Laikei tvirtai, jutau – negriūsiu.
Prė mono tėviškės upėlis
Vėl išsiliejįs iš kruntų.
Lig šiol ti supasi tiltalis,
Tik neba tas – naujų lintų.
Jau žodžiai neba tėp svaigina,
Vis tiek sakau: „Laikyk tvirtai!
Nors ir negėram dabar vyno,
Čia juk sraunus vando, žinai,
Apsvaigt galva netyčia goli,
(Nes mūsų jau ir omžius toks).
Ir, jei įkrisčia tan upėlin
Kas tadu gėlbat many šoks?“
Lingvai sūpuoja mum tiltalis,
Nors neba tas – naujų lintų,
O mįslyt šitėp – mūsų volioj –
Tiltalis tas – tik mudviejų.


Rimantas Urbonas
„Lėvens balsai“

Balaganas

Prapagava Dan Kichotas
Dulsinėjai meilų orių,
Bet nušokusių na protą
Da ir šindei – kiek tik nori.
Aš – ne Čalzas, meila mana,
Nepadės ir apžavai.
Bet ir tujei – ne Diana
Ir kol kas dar nežuvai.
Tas gyvenimėlys mana,
A ir tava, ir visų
Panašus ing balaganų,
Ir dėl to net nebaisu.
Nėr nei žirgą, anei vadžių –
Vysas spėkas jau nudusa.
Tai pradėsma gal iš pradžių
Ir dainelų šitų mūsų?
Šiaušia vėjas mana plaukus,
A plaukai – žili.
Kelias, kryžius, pieva, laukas
Ir beržai keli.
Tiek telyka to vaizdele
Iš anų dienų.
Jau be kelią, be takelią
Ale da ainu.
Žvaigždelas menulis gana.
Taip gražu, kaip toj nakty.
Kai prašiau, kad būtum maną,
Atsakei: „Žinau pati.“


Danutė Mažeikienė
„Vaivorykštė“

Raidė P

Petras Palmą pašokdino,
Pasivaikščiot pavadino
Priešaušrėliais, paryčiais
Pušynėlio pakraščiais…
Po purienas pabraidysim,
Pempių pulką pabaidysim,
Pabendrausim, pašnekėsim,
Pagrioviais pavarlinėsim…
Palmos plaukus plukės puošia.
Pora per paraistę pluošia,
Pakrūmėliais, pabaliais
Plavinėja pašaliais.
Petras Palmą parlydėjo,
Pasodint pupas padėjo.
Pirštą pašinu pradūręs
Prisiplojo prie pamūrės.
Prisibuvęs, prisišlaistęs,
Pirties pamatus pataisęs,
Palmos piernikų priputęs
Pėdina paguost Pranutės…

temainfo.lt pastaba: Deja, šio eilėraščio tarmiškos versijos negavome. Būtų smagu, jei kas nors jį „išverstų“ rokiškėniškai.


Dalia Matusevičienė
„Versmė“

Ugnis rusen židiny,

Tep jaukė sprags malkos.
Tavo žvilgsnis nebyls…
Jis daug kų man pasaka.
Žina, kad vartė užsivėre
Į tų stebuklų šalį,
Švelnių jau žodžių nebetars man
Tos lūpos, nors unkščiau bučiava.
Tik da smarkiau suūks už lunga vėjs,
Obels šak į lungų pasibels.
A tu it vargans keleivės
Išeisi į žvaigždėtų naktį.
Tėp daug geriau:
Kam tė žodžė, kam drąskyt širdį?
Pasuksim mes savės kelės,
Švelns žodžs pusiaukelėj išbersi.
Nekvies aš grįžt –
Nesugrąžinti tą, kas buva.
Priėjom kryžkelį, dėl ta
Skirtingės vieškelės pasukam.


Valantinas Dagys
„Versmė“

Visų laikų popiliečiui Koziui Binkiui atminti

Tik liko akmeny
Iškoltas varda
Ir vajai katuri,
Viršūnas liepoms taršantys.
Dor kragždas
Po mėlyny nordančios,
Ir žuvys Rovėjoj
Dar nesugoutos naršinčios.
Ir eilas nemirtingos liko,
Rugėgėlių beprotiškas
Žydajimas.
Kalni palypis
Papilys išliko
Ir tovo posmų
Dainose skambajimas.
Turbūt ir tu likai,
Ne tiktai vardas
Akmeny iškoltas.
Prisimenam tavy
Visais laikais.
Ir tu, Kazy,
Dėl šito koltas.


Lina Kiškienė
„Versmė“

Takažolė

Vos ne kožnų nakcį
Plunksnas kap paukščis iškedenu,
Vis ton pačion kelionėn
Mislysna leidziuos.
Kap susvėlinus kregždė
Lakiu iš Šiaurės in Pietus
Per visų Lietuvų
Kol plynas mėnuo šviecia…
Širdzis suspurda jau už Prienų.
Savi pušynai dangų liecia,
O visos pakelės apaugį virziais.
Ir dūzgia bitės viršun jų
Džidziausiais spieciais.
Iš paukščio pavirstu takažoli.
Giliai pieston pirštus sulaidus
Vyniosius in Kapčiamiešcį.
Pro medzinės bažnyčios šventorių,
Palei Ančių pakrantį,
Jau matau Dumblio ažero salų
Su betoniniu bunkeriu,
Katrų per karų statė…
Už kalno – Padumbliai.
Vaikystės kaimas.
Cik pirkių jau beveik nelikį.
Marijos kėpa stovi.
Seniai nėr altorėlio,
Nei tvorelės…
Bet aš žinau, kap prie jos žydzė kvietkai
Prie pirkios slankscio privingiuoju,
Uodžiu – kūrinas sanas pecius,
Garuoja duona naminė
Ir blynai bulbiniai an kopūsto lapų…
Ajarais nuo valkos kvepia.
Saulė dar neteka –
Cik akysna geltona
Nuo sėcinių lubinų lauko.
Girdziu, kaip šiugžda sausalią,
Galvukes nakciai susglaudį.
Kraivakeliu niekas neina.
Viena cia buvau atiajus…
Švinta po biskį –
Čėsas atgal…
Per Užušilą, Margelio miškų,
Už Alytaus baigias vaikystė.
Vėl Šiaurėn grįžtu –
In Biržus.
O cia – rasa an takažolės
Drabnais karoliukais
Paryčiu blyksi…