Miškas. Laisvosios rinkos giria. Periodinių leidinių apžvalga.

N – 18. Dėl tekstuose perpasakotų kraupių nutikimų šios suvestinės nerekomenduojama skaityti nepilnamečiams ir silpnos psichikos žmonėms.

 

Kasdienybė

Dienraštis „Drebulės kriminalai“: „Padidėjo briedžių mirtingumas dėl vidurių užlaikymo. Per savaitę užfiksuoti septyni mirties atvejai, sukelti šio negalavimo. Mirčių skaičius auga.“

Mokslinis skaitalas „Delfinų žynios“ (specialiai y ilgoji): „Avinų“ institute atlikti tyrimai parodė – tinkamiausia maistinių augalų trąša –  briedžių išmatos. Jomis tręšiamos daržovės užauga greitai ir didelės.

Trąšų gamintojams svarbu žinoti – persenęs kakutis nebėra efektyvus. Bėgant laikui svarbiausias trąšų komponentas – azotas – nugaruoja.“

Savaitraštis „Verslo ūbavimas“:  „Užsiauginti didžiausią daržovių kiekį per trumpiausią laiką padės rudoji trąša. Jai esate briedis, jūsų antras galas jums gali sukrauti didelius turtus.“

Verslo naujienlaiškis „Nors medutis ir saldus“:  „Miško raguočiai – milijonieriai, išmatų rinka nenustoja augusi. Valgyti nori visi – trąšų kainos kyla.“

Dienraštis „Miško rytas, pietūs ir vakaras“

Žurnalistas:

– Ponia briede Augenija, kas privertė jūsų vyrą taip rizikuoti? Uždelstas vidurių užlaikymas – sunkus sveikatos sutrikimas. Be tėvo liko šeši maži plačiaragiukai…

Augenija :

– Po savaitės trąšų kainos turėjo  pasiekti aukštumas. Nežinojau,  kad mano vyras tiek neišlaikys.

Žurnalistas:

– Laikraščio redakcija jūsų šeimai reiškia didelę užuojautą. Norime priminti, kad šios skaudžios netekties proga, mūsų laikraščio prenumeratai jums taikoma nuolaida. Nepamirškite: praėjus savaitei po jo mirties akcija nebegalioja. Prenumeratos kuponų klauskite pas duobkasį.

 

Viskas prasidėjo taip

Dokumentikos leidinys „Istorijos pievos/lankos“.  Laisvoji Giria – miškas, įsikūręs rutulio viduryje. Ši sengirė gyvuoja jau tūkstančius metų. Didinga istorija aukština  miško vardą.  Šią vietovę garsino stiprūs vilkai, galėję bėgti tūkstančius km ir medžioti ne tik savo teritorijoje, bet ir toli už jos ribų.

Neatsiliko ir miško laputės, savo urvų tinklą plėtusios į visas šalis, net – į barbarų. O apie išnykusį šių kraštų galingąjį taurą sklando legendos.

Iš didelio rašto šiame krašte prasidėjo neįtikėtini socialiniai procesai. Pavyzdžiui, briedžiai nebeieško sau maisto –  ragais aria žemę.  Apdirbtus plotus sėja kruopščiosios sėklų rinkėjos voverės. Taip auga šventa kasdienė duona.

Miške ėmė gausėti klasterio pavyzdžių.  Kiškiai apie 20 proc.  savo jauniklių užaugina mėsai: ją atiduoda vilkams.  Likusieji skeltalūpiai mainais gauna ramybę.  Šarkos pelėdoms išduoda, kur slepiasi pelės. Inform. teikėjoms  akiniuotosios atiduoda aukų slėptas grūdų atsargas.

Miške ėmė rastis  klanai, kurtis korporacijos.

Tačiau toks privačios veiklos pasidalinimas turėjo trūkumų. Vienas jų – tokiame puikiame miške privalomi baliai; į puotą susivėlęs neisi. Puikiai šukų pareigas atliekančiam ežiukui ne visi turėjo kuo atsilyginti. Obuolių, gyvačių, pieno ar kito gero  gauti sunku… Nesišukuoti? Negalima.

Neliko nieko kito, tik sukurti atsiskaitymo už prekes ir paslaugas priemonę. Oficiali miško valiuta buvo pavadinta lapais (Lp). Nuostabios miško šukos už darbą ėmė gauti tiek lapų, jog už juos galėdavo įsigyti viską. Net ir guolį išsikloti…

Miške prasidėjo lapo era.

 

Laikas – lapai, jis niekada nelaukia.

Dienraštis „Drebulės kriminalai“: „Miške stipriai išaugo numuštųjų keliuose skaičius. Ne laiku į važiuojamąją kelio dalį bėgantis pėsčiasis negerbia savęs ir aplinkinių. Norint išvengti tokių chuliganų, reikia griežtinti Kelių eismo taisykles (KET).“

Savaitraštis „Verslo ūbavimas“:  „Pėstieji trukdo verslui. Verslininkui  vilkui, lekiančiam mašina į susitikimą, sustoti prie perėjos arba šviesoforo – didelė prabanga. Biznis nelaukia, progos nesikartoja.

Būtina kažką daryti su lėtais eismo dalyviais – jie kenkia miško gerovei. Stabdantieji ekonomiką prie perėjos turi būti drausminami.“

Politikos internetinė svetainė „Gyvatynas“:  „Keičiama kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“  reikšmė. Nuo šiol ženklas bus vadinamas „Pėsčiųjų perbėga“. KET 203 punktas sako: „Vietose, kur kelias žymimas „Pėsčiųjų perbėga“, žvėrys privalo gatvę kirsti kuo greičiau.  Einantis ar lėtai risnojantis per  perbėgą bus baudžiamas. Vietose, kur nėra bėgti leidžiančio ženklo, tai daryti griežtai draudžiama. Už nutrenktą žvėrį, kelią kirtusį ne vietoje, baudą moka žuvusiojo artimieji.

Dienraštis „Miško rytas, pietūs ir vakaras“

Žurnalistas:

– Gerbiamasis milijonieriau, pone loky Vincentai. Šis jūsų nutrenktas Bembis – jau ketvirtas šią savaitę. Kas su tais stirninais negerai? Ko jie lenda po ratais?

Vincentas :

– ir aš niekaip negaliu to supranti. Turiu reikalų visame miške, juk negaliu stoti dėl kiekvieno stirniuko, panorusio pereiti gatvę.

Žurnalistas:

– Tikrai labai nepatogu. Ar manot, kad naujas Perbėgų įstatymas pagerins padėtį?

Vincentas :

– Nemanau. Lėtapėdžiams reiktų uždrausti artintis prie kelio. Juk akivaizdu –  jie pernelyg kvaili. Eiti per važiuojamą kelio dalį galima, jai sugebi ją perbėgti greičiau, nei aš važiuoju. Paskui pateles nerūpestingai lakstančiam stirninui to niekada nesuprasti…

Žurnalistas:

– Pabaigai: gal galite atskleisti savo milijoninę verslo paslaptį?

Vincentas :

– Laikas – lapai, jis niekada nelaukia.

Tęsinys vėliau…