Pradžia » Aktualu » Į Rokiškį pilotai skrido iš įvairių šalies aerodromų

Į Rokiškį pilotai skrido iš įvairių šalies aerodromų

Publikavimo data: 2016-07-13

Ričardas Matickas

Tyliai paminėta liepos 4-oji

Liepos 8-10 dienomis Rokiškio aerodrome vykęs Lietuvos ultralengvųjų orlaivių pilotų federacijos sąskrydis tapo ir tyliu 2015-ųjų liepos 4-osios paminėjimu. Tą dieną Lenkijos Legnicos kurorte žuvo rokiškėnas parasparnininkas Rolandas Sakalauskas, dalyvavęs „FAI World Paramotor Slalom Championships” ir užėmęs 16 vietą pasaulyje!

Porą dienų iki sąskrydžio Rolando artimieji ir bičiuliai, Rokiškio skraidymo asociacijos „Puga“ nariai dalyvavo šv. Mišiose.

– Rolando kūnas buvo kremuotas, jo kapo kaip ir nėra. Gal tik artimiesiems jis žinomas. Tai buvo mūsų tylus ramus pasibuvimas. Aną liepos 4-ąją atsitiko būtent taip, ir nieko nepadarysi, – temainfo.lt sakė Lietuvos ultralengvųjų orlaivių pilotų federacijos viceprezidentas Ričardas Matickas.

 

Vieno kiemo vaikai

Jie visi augo viename kieme – R.Sakalauskas, R.Matickas, Arūnas Judickas. Bendravo jų tėvai. Ričardas ir pats negali pasakyti, kaip gimė jo pomėgis skraidyti. Jis iki šiol pamena pirmąjį skrydžio iš Rokiškio į Vilnių įspūdį: tėvai jį atlydėjo į aerodromą, dar dabar tebestovinčiame, tik jau privačiai valdai priklausančiame namelyje nupirko bilietą, palydėjo į lėktuvą, tuomet populiarų netolimų skrydžių ir nesunkaus krovinio, skraidindavusį apie 12 keleivių An-2. Po 40 min. Ričardas nusileido Vilniaus oro uoste, ir šiandien nepakeitusiame vietos.

– Kartais pagalvoju apie tai, kur dingo visi čia, Rokiškio aerodrome dirbę žmonės, sekę skrydžius, prižiūrėję 700 m ilgio nusileidimo taką ir didžiulę, gal 10, o gal 20 arų – nežinau, oro uosto teritoriją, – kalbėjo R.Matickas.

Šiandien niekaip neapsisprendžiama, kam aerodromų, kuriuos turėjo beveik visi šalies miestai, žemė turėtų priklausyti. Dabar ji – valstybės, bet gali būti perduota savivaldybių ar klubų žinion. Rokiškio skraidymo asociacijos „Puga“ nariai naudojasi senu aerodromo „gargaru” – kol žemės priklausomybė neaiški, investuoti nėra prasmės.

 

Aerodromas, netapęs bulvių lauku

Į apleistą, užmirštą, iki pažastų žole apaugusį aerodromą R.Matickas sugrįžo 1994 m. Stovėjo jis vidury pakilimo tako ir džiaugėsi jo širdis, kad aerodromas netapęs bulvių lauku. Tuomet Ričardas jau buvo baigęs Lietuvos teatro ir meno akademiją, tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Jam buvo visiškai aišku: vaikystėje užgimusi skrydžių ir modeliavimo aistra niekur dingo. Jos neįveikė nei Rokiškio muzikos, nei Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos meno mokyklos, nei studijos. Net kelionės po pasaulį su Gintaro Rinkevičiaus simfoniniu orkestru nenuslopino skrydžio aistros. Tiesa, pastaruoju metu obojų – savo mėgstamą instrumentą – jis bepaima rečiau.

 

Žinojo, kad nebus vienas

Skristi motorizuotu parasparniu Ričardas mokėsi savarankiškai. Jau gyvendamas Vilniuje važiuodavo į Rokiškį pas tėvus, šienaudavo gabalą aerodromo ir skraidydavo vienas, šventai tikėdamas, kad atsiras ir daugiau žmonių, kurie paseks jo pėdomis… Ir tikrai: motorizuotų parasparnių pilotams reikia tvirtų kojų stipriam atsispyrimui. Įsikibęs krūtinės diržų pilotas bėga nešdamas ant nugaros burzgiantį motorą ir piloto kėdę, o nuo jos nutįstantys stropai (spalvotos virvės, iš toli – tarsi lengvi siūlai) kelia ir skleidžia kupolą. Atsispyrimas, atotrūkis nuo žemės turėtų būti labai svaiginantis… Kartais atsispyrimas nepavyksta, kupolą tenka atsegti ir pasirengimą atotrūkiui nuo žemės kartoti iš naujo.

Pirmas R.Matickui paskambino rokiškėnas Jonas Sakaitis. Tik šiaip paskambino – pasidomėti apie parasparnius… Paskui prisijungė kiemo draugai Rolandas ir Arūnas…

Po Ričardo pirmojo skrydžio praėjo 14 metų, ir 2008-aisiais buvo įkurta rokiškėnų asociacija „Puga”. Jai vadovauja Mantas Sakaitis; jos nariai – anuokart tik šiaip sau skambinęs J.Sakaitis, Ričardo vaikystės kiemo draugas A.Judickas, Vilmantas Petrušonis, Remigijus Gačionis, Saulius Rudokas, Virginijus Subata, Justinas Duda, Egidijus Kundrotas, Vitalijus Degterenko, Adomas Piskarskas, Darius Meškauskas, Mindaugas Sakalis, Antanas Sakalis ir Andrius Valodka. Jie, berods, visi buvo savaitgalio ultralengvųjų orlaivių pilotų federacijos sąskrydyje.

 

Te susiskrenda kasmet!

Dalyvauti sąskrydyje skrido pilotai iš Biržų rajono Pociūnų, Panevėžio, Vilniaus rajono Paluknio miestelio, Kauno, Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Zarasų, Molėtų, Utenos, Ignalinos. Iš viso federacija vienija 300 pilotų; per 50 jų dalyvavo sąskrydyje.

– Tai ne varžybos. Toks renginys Rokiškyje pirmas, – geram pasiskraidymui, mielam pabendravimui. Nenoriu, kad čia vyrautų įtampa dėl rezultato. Stengsiuosi, kad tokie renginiai Rokiškyje vyktų kasmet, – sakė federacijos viceprezidentas R.Matickas.

Jis nepaleido iš rankų dviejų radijo ryšio imtuvų: pilotai nemato, kas vyksta virš jų, todėl reikalinga skrydžių kontrolė.

 

Nebuvo tik malūnsparnių

Federacija vienija keturių klasių – motorizuotų parasparnių, motorizuotų skraidyklių, ultralengvųjų orlaivių ir malūnsparnių – pilotus. Nebuvo tik malūnsparnių.

Net sutūpę ant žemės maži lėktuvėliai žadino įspūdį. O jie vis kilo ir raižė Rokiškio dangų. Šeštadienį pažiūrėti jų važiavo žmonės net iš kitų rajonų. Žiūrovus skraidino dvivietės skraidyklės, veikė išvažiuojamasis baras, nusamdyta firma kepė aviną, žmonės vaišinosi bendravo, gėrėjosi ir laukė, kol į dangų kils visas būrys motorizuotų parasparnių.

Kada kilti, praneša ir paukščiai

Buvo sušauktas „brifingas”: skrydį pilotai atkėlė valandai. Vėjarodė plevėsavo, aukščiausiame taške nesudarydama nė 90 laipsnių kampo.

– Kokį ji rodo vėjo greitį? Ar bus 10 m per sekundę? – klausėme šalia stovėjusio piloto A.Judicko.

Jis net sumirksėjo.

– Ne, nebus. Gal 3-4, – paaiškino.

Parasparnininkams geriau visai bevėjis oras. Kaip žinoti, kad po valandos vėjas nurims? Nuo karščio užverda ne tik vanduo, bet ir oras. Atsiradus skirtumui tarp dviejų oro masių kyla vėjas. Leidžiantis saulei temperatūra išsilygina, ir vėjas nurimsta.

O jei nėra vėjarodės? Įgudęs parasparnininkas mato, kaip siūbuoja medžių viršūnės, oras be vėjo patinka ir paukščiams; ramų vakarą ypač mėgsta varnos.

Kai vienas po kito ėmė skleistis ir kilti kupolai, kai jie lyg margaspalviai paukščiai tai išsklisdami, tai vėl suartėdami pasiekė dangų, Rokiškis tapo ypatingu miestu.

Nebuvo jokių politikų, jokių visuotinių kalbų. Buvo tik absoliuti pagarba drąsiam pomėgiui.

 

Rita Briedienė

temainfo.lt nuotraukos

Komentarai 8 komentarai

  1. Linas parašė:

    Nu, jo…

  2. Trimakas parašė:

    Geros Rokiškėnų iniciatyvos. Pavyzdinės. Tikrai.

  3. pasisėkė parašė:

    turtingi žmonės…

  4. Loreta parašė:

    Pataisymas: Rolandas Sakalauskas žuvo 2015 metų liepos 4-ąją varžybose: FAI World Paramotor Slalom Championships, užėmęs 16-ą vietą pasaulyje!

  5. Rita B. parašė:

    Dėkui, Loreta.
    Ar norėtumėte, kad varžybų pavadinimas būtų patalpintas tekste?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *