Mykolas Cemnickas apglėbė savo gandrą viena ranka, pasikišo po pažastimi ir nunešė jį į lauko sandėliuką.
– Užklosiu antklode ir saugosiu iki pavasario, – sakė viešintiškis.
Tarp kiemo paukščių – vištų ir žąsų – gandras atrodė kaip gyvas. Mykolo ir Stanislavos Cemnickų sodyba – visai palei pagrindinę Viešintų miestelio gatvę: dažnas, pamatęs gandrą, mano, kad jis tikras; gal sužeistas ir čia priglaustas žiemoti…
– Patys gandrai apsirinka. Praėjusį pavasarį kelis kartus buvo atskridę, vaikštinėjo aplink mūsiškį, žemėsna įsmeigtą. Nebežinojome, ką daryti: slėpti savo dirbtinį gandą ar palikti. Neramu, kad namo sugrįžę gandrai ir mūsiškį įsimylėję, nebesukurs šeimos, liks vieniši, – pasakojo p. Stanislava.
Dar sakė, kad šis dirbinys – ne jų, o 11-mečio anūko Mykolo, atvykstančio čia vasaroti. Prieš trejus metus jis nusipirko šį plastmasinį paukštį ir kiloja jį po visą sodybą.
Viešintiškis šypsojosi: taip jau atsitikę, kad anūkas ir senelis – „vienmečiai”, abu gimę sausio 7 d., ko gero, dėl to abu jie – Mykolai.
Rudenėja miestelis.
– Ir sensta, – sakė Stanislava.
Jų pačių penki vaikai, lyg gandrai, jau senokai išskrido iš gimtojo lizdo. Trys Lietuvoje liko, du užsienius pasiekė. Retokai kada visi didžiulio riešutmedžio pavėsy besusirenka. O po juo, kaip ir visame sode ir kieme, švariai iššluota.
– Gerai, kad riešutas vienu metu visus lapus numeta: sugrėbėm viską ir bulves užklojom, kad nesušaltų. Nedeginsi juk. Dukra sukūrė lauželį ir gavo baudos 50 eurų. Neseniai kaimyną nubaudė už savo žemėj neapartą mėšlą, – kalbėjo S.Cemnickienė.
Viešintiškei atrodo, kad vis labiau į kampą esame stumiami: kažin ar dar ilgai Joninių laužus leis kurti?
Kalba nuplaukė į vasarą, į vaiskų ir ankstyvą jos rytą: vienmarškinė į kiemą išėjusi Stanislava pamatė ant pašiūrėlės tupintį povą, uodega uždengusį visą nediduką statinį.
– Pati nežinau, kodėl sumaniau jį pagauti. Suėmiau švelniai plunksnas, o jis ir nuplasnojo žemyn, nubėgo laukais – tiek ir temačiau. Gal dviejų metrų plunksnos liko mano saujoj. Kokių mes poniškų vėduoklių Galinos Germanavičienės spektakliams pridarėme! – pasakojo viešintiškė, kurios namuose Galina ir Vytautas Germanacičiai susikeldavo su savo teatrais repetuoti, kai miestelio Kultūros namų salėje būdavo šalta. Tokie jie buvę žmonės – ir prie mažo, ir prie seno.
– Visiems buvo geri. Kam gi tokios tragiškos dviejų režisierių nelaimės reikėjo, vienas Dievas žino. Galinos mamą prie kapo mačiau. Šnektelėjom, pravirko. Nė nežinau, ar parduotas Germanavičių namas. Tik Galinos mama sakė Viešintose nakvoja, kai kapo aplankyti atvyksta, – vis dar kalbėjom su p. Stanislava.
Iš kiemo išdardėjo savo arkliuko tempiami Mykolo ratai, prikrauti mėšlo. Niaukstėsi; nebuvo jokių abejonių – lis. Viešintiškiui dar reiks iškratyti ratus ir, ilgai nebelaukiant, aparti mėšlą.
Puikiai suremontuota Viešintų pagrindinė gatvė pro bažnyčią skuba link Andrioniškio. Už kiekvienų langų – savas gyvenimas.
Adelija Varnaitė
Autorės nuotr.