Adas Gabrilavičius: braškių auginimas – lėto ir ramaus gyvenimo filosofija

Nuotraukos autorius - Andrius Šidlauskas

„Nemoku programuoti ar automobilio surinkti, bet galiu iš sėklos, iš daigelio išauginti labai konkretų ir naudingą dalyką, kurį galima suvalgyti“, – sako anykštėnas Adas Gabrilavičius, gyvenime daug ką išbandęs: nuo indų plovėjo darbo Anglijoje iki sėkmingai išpopuliarinto Anykščių gastrobaro „Mandri puodai“, įkurto su buvusiais klasės draugais. Galiausiai jis pardavė šio verslo savo dalį ir pradėjo ūkininkauti – ėmė auginti braškes.
Portalui temainfo.lt Adas papasakojo apie norvegiškos virtuvės ypatumus, įkvepiančią patirtį Indijoje bei priežastis, dėl kurių maisto gaminimą iškeitė į žemdirbystę. Be to, atskleidė keletą braškių auginimo paslapčių. 

– Tau – vos per trisdešimt, esi jaunas ūkininkas. Ar auginti vaisius ir daržoves šiais laikais populiaru? 

– Vis dažniau išgirstu apie jaunus žmones, grįžtančius į kaimą ir užsiimančius žemdirbyste, tačiau Lietuvoje ūkininkai vis dar vertinami gana neigiamai. Vyrauja stereotipas: ūkininkas –neišsimokslinęs kaimietis arba didelis žemvaldys, kuriam rūpi tik pinigai, todėl jis alina laukus ir dirvožemį.
Visi norime valgyti skanų ir kokybišką maistą, todėl požiuris į augintojus turi būti atitinkamas. Reikia girti ir palaikyti tuos, kurie pasiėmę paskolą nusipirko traktorių ir dirba savo 10 hektarų. Maži ūkiai dažnu atveju dirba kokybiškai, nes tai vienintelis jų būdas konkuruoti su milžinais. 

– Žinau, jog esi puikus virėjas ir konditeris. Kas pastūmėjo atsisakyti darbo virtuvėje ir imtis žemdirbystės? 

– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, negalėčiau rasti vieno paaiškinimo. Visada mėgau kažką kurti. Nemoku programuoti ar automobilio surinkti, bet galiu iš sėklos, iš daigelio išauginti labai konkretų ir naudingą dalyką, kurį galima suvalgyti.

Be to, visada turėjau tokį keistą įprotį: kai tik ateina pavasaris, būtinai turiu sėklų prisipirkti, visko prisisodinti. Kai neturėjau galimybės auginti lauke, tai darydavau vazonėliuose, ant palangės. Kai gyvenau Norvegijoje, visas langas buvo nukrautas sodinukais. Dažniausiai pusė to, ką pasėdavau, nesubręsdavo, nugeibdavo – tekdavo išmesti. Tačiau žaliuojantys daigeliai visada džiugina. 

– Koks buvo gyvenimo etapas iki žemdirbystės? 

– Daug blaškiausi, ilgai savęs ieškojau. Išgyvenau įvairių etapų – nuo indų plovėjo Anglijoje iki bendradarbiavimo kuriant Anykščių gastrobarą „Mandri puodai“.
Tačiau visada save siejau su maistu: pradžioje – su jo gamyba, o dabar – auginimu. 

– Papasakok apie tą laiką, kai siekei tapti maisto gamintoju.

– Vos baigęs mokyklą įsidarbinau Vilniuje „Pizza Jazz“ restorane. Tuo pačiu metu Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokykloje mokiausi virėjo ir konditerio specialybės. 

Visą gyvenimą – nesvarbu, dirbdamas ar mokydamasis – stengiausi nuolat kažko naujo pasisemti. Studijos nesuteikė daug patirties, bet davė maisto ruošybos pradmenis, o darbas virtuvėje padėjo stiprinti įgūdžius. 

Tačiau nenorėjau užsisėdėti vienoje vietoje: baigęs mokslus išvykau į Angliją. Pažinčių šioje šalyje neturėjau, sunkiai sekėsi rasti darbo, pradžioje darbavausi sandėliuose. Tačiau nenuleidau rankų: radau skelbimą, kad prabangiame restorane ieško indų plovėjo. Nusiunčiau CV, ir mane priėmė. Išmokau gerai indus plauti, tiksliau, – išmokau labai gerai indus plauti. Vyr. šefas matė, kad virtuvėje esu greitas ir gaudausi maisto ruošyboje, dažnai mane kviesdavosi į pagalbą, ketino paaukštinti, bet… pabėgau. Draugas paskambino, pasiūlė atvažiuoti į Norvegiją darbui mažo kaimo viešbučio virtuvėje. Labiausiai viliojo tai, kad pats būsiu atsakingas už visą maisto gamybos procesą, todėl išvykau. Šiame restorane mokiausi valdyti virtuvės situaciją: susidėlioti darbus taip, kad jie būtų atlikti laiku ir kokybiškai. Čia prasidėjo mano pažintis su norvegiška virtuve; dabar ją neblogai išmanau. 

– Papasakok apie norvegų kulinarijos subtilybes. Kuo jų virtuvė skiriasi nuo mūsų?

– Norvegijoje dirbau mažų kaimų restoranuose, todėl mačiau, ką valgo tikri norvegai. Atėjus iš lietuviškos virtuvės, norvegiškoje daug kas atrodo keista – jie mėgsta maišyti mums neįprastus skonius. 

Pavyzdžiui, norvegai turi labai panašų dalyką į cepeliną, vadinamą „Raspeball“, bet jį valgo su kefyru ir cukraus sirupu. Sūrios silkės ar agurkėlių parduotuvėse beveik nėra – šiuos produktus jie mėgsta su saldžiu marinatu. Norvegijoje labai populiarus užkandis, kurį pats pamėgau, – sumuštinis: duona, fermentinis sūris ir uogienė. Kartkartėmis šį sumuštinį pasidarau ir dabar, tačiau iki patirties Norvegijoje toks mišinys būtų buvęs keistas. Tai, ką mes įpratę valgyti sūriai, jie mėgsta saldžiai, arba maišo šiuos du skonius tarpusavyje. 

Norvegijoje – labai daug sūdytos, džiovintos bei pūdytos žuvies. Turbūt daugelis yra girdėję apie garsiausią jų delikatesą – pūdytą upėtakį. Patiekiamas jis ganėtinai paprastai: pjaustytas gabaliukais, įvyniotas į bulvinį blyną, valgomas su karštomis bulvėmis, grietine ir svogūnais. Kai pirmą kartą pauosčiau šią žuvį, kvapas pasirodė labai bjaurus, o dabar netgi visai jos norėčiau. Kai ji paruošta kartu su kitais ingredientais, labai skanu.

Tačiau Norvegijoje ilgai užsibūti neketinau: man nuolat norisi judėti į priekį. Norvegijos kaimuose žmonės labai konservatyvūs, nieko naujo jiems nepasiūlysi: yra obuolių ir morkų pyragai, ir daugiau jokių gali nebūti. Bandydavau į meniu įtraukti kažką naujo, pavyzdžiui, Napoleono tortą. Restorano lankytojai tik keistai žvilgtelėdavo į naują patiekalą, bet vistiek užsisakydavo morkų pyrago. Nusprendžiau kažką keisti savo paties gyvenime. 

– Juk Norvegijoje moka didelį atlyginimą. Nebuvo sunku jo atsisakyti? 

– Uždirbau tikrai nemažą sumą. Dirbdamas mažuose miestuose už nuomą ir maistą nemokėjau, viską, ką gaudavau, dėjau į kišenę. Per atostogas nuolat grįždavau į Lietuvą. Netikėtai čia sutikau gyvenimo meilę Martyną. Supratau, jog pinigų visų neuždirbsiu, reikia juos ir išleisti. Su Martyna nusprendėme pakeliauti, penkis mėnesius bastėmės po Pietryčių Aziją.

– Gal ir ten teko dirbti virtuvėje?

– Teko. Dirbome anglo senuko Indijoje įkurtame pusryčių bare: Martyna – prie gėrimų, o aš gaminau pasaulietiškus pusryčius – omletus, skrebučius, blynus, vaisių salotas. Indiško maisto virti nesiryžau, jis labai specifinis: viskas supjaustyta, susmulkinta, malta, permalta ir patiekta su daugybe prieskonių, žodžiu, – „šamarlekas“.  Dažniausiai negali suprasti, ką valgai, bet žiauriai skanu. 

Labiausiai sužavėjo šalyje tvyranti atmosfera: lėtas gyvenimo ritmas, daug šypsenų, mažai streso. Tai įkvėpė pozityviam gyvenimui, kurį stengiuosi puoselėti ir Lietuvoje.. 

– Galbūt, po  Indijos ir ėmeisi savo verslo? 

– Ne iškart. Pradžioje daug blaškiausi. Su Martyna padirbėjome Vilniuje, vėliau – Norvegijoje. Galiausiai atėjo supratimas, kad norisi stabilumo, kažkur apsistoti bei pradėti kurti savo verslą. Nors Martyna yra iš Klaipėdos, bet įkalbėjau ją važiuoti į Anykščius, abu įsidarbinome „Spa Vilnius Anykščiai“. 

Tai buvo „Mandrų puodų“ pradžia? 

– Nenutuokėme, kieno tai bus pradžia. Sutapo, kad mąstantys taip, kaip aš ir Martyna, tuo metu buvo mano klasiokas Algirdas ir jo brolis Vytautas. Kartu nusprendėme pradėti savo verslą. 

Mes mokėjome skaniai gaminti, bet – problema – visiškai nežinojome, kaip maistą parduoti. Užkibome ant tuo metu labai populiarėjančios idėjos – maisto furgonėlio, su kuriuo planavome keliauti po festivalius ir prekiauti savo gaminiais. 

Pinigų daug neturėjome. Įkūrę uždarąją akcinę bendrovę ieškojome, kur nusipirkti dėvėtą maisto furgonėlį. Jį parūpinti turėjęs vaikinas mus apgavo: paėmė avansą, o mašinos nesutvarkė, atvežė mums „chlamą“ ir pinigų neatidavė. Tada bandėme atidaryti maisto kioską „Labirintų parke“. Tačiau ten dirbti buvo labai sunku: nebuvo vietos, kur būtų galima virti bei kepti, darbo daug, o uždarbio mažai.

Tada supratome, kad reikia žmogaus, kuris išmanytų verslo reikalus. Prisijungė buvęs klasiokas Lukas. Jaunuolis jau kūrė planus Anykščiuose atidaryti barą. Tada jau penki visą žiemą važinėjome po Anykščius, ieškojome vietos, kur galėtumėm įsikurti. „Išlindo“ dabartinės „Mandrų puodų“ patalpos – buvusi koldūnų gamykla. Pirma mūsų idėja – maistą ruošti čia, o parduoti jį renginiuose. Apie baro erdvę negalvojome. Miestas buvo tik bepradedąs atsigauti, turistų nebuvo tiek daug kaip dabar, todėl negalvojome, kad atoki vieta ant kalno, tolokai nuo centro, gali būti sėkminga.

Kai remontui jau buvome įdėję daug jėgų ir ėmė patalpos gražėti, nusprendėme eksperimentuoti – įrengti keletą staliukų, sėdimų vietų, barą ir pabandyti maistą pardavinėti anykštėnams. Panašiu metu, kai mes atsidarėme, savo veiklą nutraukė jaunimo pamėgtas baras, vadintas „Paplavu” (dabartinio restorano „Basi basi” vietoje). Visa Anykščių publika, kuri mėgsta vakare kažkur išeiti ir linksmai praleisti laiką, ėmė traukti pas mus. 

Pradžioje „Mandri puodai“ buvo tik maža patalpėlė, bet viską, ką uždirbome, investavome į verslą. Taip išaugome ir per metus išsiplėtėme, atidarėme didžiąją salę, po to – ir kiemą. Tačiau darbo buvo nežmoniškai daug: nuo gastrobaro reikalų negali atsitraukti nuo ryto iki vakaro ir septynias dienas per savaitę. 

Po poros metų nusprendžiau parduoti savo verslo dalį ir palikti jį vystyti draugams. Norėjau pradėti savo veiklą, kuri atlieptų mano pomėgį sodininkauti. 

– Taip paprastai nubraukei triūsą, kurį įdėjai į gastrobaro veiklą, ir visko atsisakei? 

– Verslas niekur nedingo, palikau jį gerose rankose. O pokyčių nebijau. Gyvenime dažnai tenka viską pradėti nuo nulio. Nereikia prisirišti prie vietos, veiklos ar daiktų, svarbiausia – patirtis, kurią išsineši. 

– Maisto gamybą iškeitei į auginimą? Kodėl panorai tapti ūkininku? 

– Ar blogai būti ūkininku? Man atrodo pigus yra tas verslas, kai tu tik nuperki daiktą ir jį brangiau parduodi. Net dirbdamas restorane aš tik gaudavau produktus, kuriuos bereikia išvirti, pakepti ir gražiai patiekti. Tačiau ūkininkas yra pradinė šios grandies dalis. Man be galo patinka idėja – sukurti kažką nuo nulio, nuo mažos sėklytės. 

Gaila, kad ši pradinė maisto grandinės dalis taip nuvertinama, nors ūkininkas daro svarbiausią darbą, o uždirba mažiausiai. Šiais metais didieji prekybos centrai braškes iš ūkininkų pirko už 6 Eur, o pardavinėjo po 20 Eur. Suprantu, jog prekybos kaštai dideli, tačiau tokios milžiniškos žirklės – nenormalu. 

Reikia nustoti ūkininką vertinti tik kaip juodo darbo žmogų. Juk jis užaugina svarbiausią mūsų resursą – maistą. Kas susidūrė, žino, jog tai nėra nei lengvas, nei paprastas darbas. Pasikeitus požiūriui į ūkininkus, gal jie ims mažiau purkšti herbicidais ir pesticidais mūsų maistą? Gaudami didesnes pajamas žmonės gali daugiau investuoti į ekologiško ūkininkavimo metodus. 

Nuotraukos autorius - Andrius Šidlauskas

– O pats braškes augini ekologiškai? 

– Dirbdamas restoranuose supratau: gera kokybė – sėkmės garantas. 

Mano tėtis mėgsta žiūrėti įvairius rusiškus vaizdelius internete. Neseniai aptiko: rusai šiltnamiuose braškes augina penkiais aukštais. Manęs klausia: „Žiūrėk! Kodėl mes taip nedarome?“

Stengiuosi lygiuotis į didžiuosius Vakarų šalių uogų augintojus, tuos, kurie į ūkį investuoja didelius pinigus, kad gautų labai skanią ir kokybišką produkciją. Jie penkiais aukštais braškių neaugina, vadinasi, yra priežastis taip nedaryti. 

Stengiuosi ir aš eiti šiuo keliu, pagal savo galimybes auginti kuo skanesnę ir vertingesnę uogą. 

Trąšas naudoju, bet jas naudoja visi, nematau tame nieko blogo. Didžiausias sveikatos priešas – herbicidai, pesticidai nuo ligų ir kenkėjų, bei preparatai piktžolėms naikinti. Dideliuose ūkiuose juos naudoja profilaktiškai, augalus purškia kas savaitę. Dėl to uogos tampa tarsi plastmasinės. Ar gali būti gerai, jei nuolatos augalai nuodijami? 

– Tuomet kaip kovoji su kenkėjais? 

– Nekovoju. Šiais metais labai pasisekė veislė – jokių ligų neturėjau. Kenkėjais pradedu rūpintis tik tada, kai jie pasirodo: matau, kad kažkas negerai, tada domiuosi, kaip išvengti jų antplūdžio. Kartais pavėluoju, nukenčia derlius, bet tokia yra ūkio be nuodų kaina. 

– Nuo ko priklauso uogos skonis ir kokybė? 

– Nuo veislės, nuo trąšų, nuo vandens, nuo oro, nuo saulės, nuo darbo, kurį įdedi, realiai – nuo visko. 

Niekada neatsisakysiu auginimo žemėje. Dideliuose ūkiuose populiarėja auginimas kokoso pluošto induose: visas medžiagas augalui žmogus turi paduoti per vandenį. Taip auginant braškes lengviau jas prižiūrėti, tačiau uoga niekada neužauga tokia, kaip žemėje. Manau, taip yra todėl, kad žmogus dar nežino, ko ir kada tiksliai augalui reikia. Žemėje daigai gali augti be žmogaus įsikišimo. Esu palikęs vazoną, neprijungtą prie laistymo sistemos, ir jame viskas puikiai auga. Žinoma, derlius mažesnis, ne toks gausus, bet jis yra. Reiškia, viską, ko reikia, augalas gauna žemėje, o trąšos tik padeda jam, stiprina jo augimą. 

Braškėms nokinti pasitelkiu kamanes. Vabzdžių avilius perku iš Belgijos, šilnamį purškiu specialiu kvapu, kuris vilioja augintinius per toli neišskristi. Kamanės – pačios tinkamiausios braškių apdulkinimui, po jų darbo uoga užauga taisyklingos formos, didelė. Net bitei apdulkinus žiedą nebūtinai gaunamas toks rezultatas. 

Tačiau svarbiausia, turbūt, yra daigai ir braškių veislė. Uogų sodinukus perku iš Biržų rajono A. Ragaišio ūkio, prekiaujančio sertifikuotais šaldytų braškių daigais iš Vokietijos.  Šiais metais labai džiaugiuosi įsigijęs „Magnum“ veislės daigų: augalai nesirgo, uoga saldi ir derlius buvo geras. 

Kaip renkiesi veislę? 

– Išsirinkti sunku, nes veislių yra be galo daug. Dažniausiai pasitikiu pardavėju, draugų rekomendacijomis, paskaitau informaciją internete. 

Rinkdamasis daigą privalai žinoti, ko tau reikia. Vienų braškynų uogos yra skanesnės, bet sunkiau transportuojamos, kitų neskanios, bet jas nors ir į Afriką gali vežti, dar kitos duoda didesnį derlių, bet nusileidžia skoniu toms, kurios uogų veda mažiau, ir panašiai. 

Man apsispręsti lengviau, nes uogas parduodu jų skynimo dieną, be to, man svarbus skonis, todėl kiti variantai iškart atkrenta. 

– Ar didelis yra tavo braškynas? Koks derlius užaugo šiemet? Ar didelę laikei kainą?

– Braškių šiltnamių plotas – beveik šeši arai, šiemet atnešę maždaug dvi tonas uogų. Ankstyvų braškių kaina prasidėjo nuo 10 Eur už litrą. Bet tokios aukštumos laikėsi  trumpai, apie porą dienų. Tada nukrito iki 8 Eur – tokia kaina pasilaikė ilgiau. Pigiausiai pardavinėjau po 3 Eur už kilogramą.

Šiais metais braškių buvau pasisodinęs ir lauke, tačiau dėl šio sprendimo labai gailiuosi. Galėjau geriau dar į vieną šiltnamį investuoti. Lauke auginančiųjų labai daug atsiradę. Kai ėmė derėti uogos, auginamos ne po plėvele, braškių kaina krito iki euro už kilogramą – tokia kaina darbas neatsiperka.

Nuotraukos autorius - Andrius Šidlauskas

– Papasakok apie braškių augintojo rutiną… 

– Dar Anglijoje plaudamas indus supratau: jei nori pasiekti gerą rezultatą, dirbti reikia nuolat. 

Man patinka, kad šis darbas nėra monotoniškas. Šiandien aš sunkiai raviu, bet žinau: dar dvi dienos, pabaigiu porą vagų ir tada darysiu kitą darbą, kuris bus lengvesnis ir įdomesnis. Po kurio laiko naujas darbas atsibosta, bet netrukus jį vėl keičia kitas. 

Darbai prasideda ganėtinai anksti, šaldytus braškių daigus sodinti reikia kovo mėnesį. Tai sunkiausias ir atsakingiausias darbas, nuo jo priklauso 50 proc. sėkmės. Tada du mėnesius vyksta laistymas – kiekviena dieną važiuoji ir lieji vandenį. Taip pat gausu mažų darbelių, tarkim, šalnų pavojus. Mažų šalčių braškė nebijo, bet 5 l. jau gali būti problema. Vėsiomis naktimis tenka nakvoti šalia šiltnamio ir jį šildyti. Arba pamatai, kad lapai per dideli, reikia juos paremti, suki galvą, kaip 100 daigų lysvę paramstyti. Tada kažką kali, konstruoji, statai. Galiausiai nuolat stebi ir apžiūrinėji: jei nepradeda stipriai pulti ligos, toliau laistai ir lauki derliaus. Uogos šiltnamyje ima nokti gegužės pabaigoje.

Tada prasideda kita svarbi rutinos dalis – paieška, kur uogas parduoti. 

Nuotraukos autorius - Andrius Šidlauskas

– Prekiauji Anykščiuose ar veži uogas į Vilnių, kitus miestus? 

– Didžiąją derliaus dalį parduodu vos nuskynęs, šalia šiltnamio. Mano braškynas – netoli kelio Anykščiai–Ukmergė. Tai nuostabi lokacija uogomis prekiauti. 

Atsimenu, kai buvau mažas, su pusbroliu mus atveždavo į Vaišviliškius, čia yra mano tėvų sodyba. Tai ta vieta, kur dabar stovi mano šiltnamiai. Prisirinkdavome močiutės braškių ar trešnių ir eidavome šalia kelio jomis prekiauti. Niekada nemaniau, kad iki šiol tai gali tęstis…

Vasarą čia srautas milžiniškas. Pernai, kai pradėjau braškių ūkį, šiame kelyje per kelias valandas uogas parduodavau ir dar trūkdavo. Šiais metais pasistačiau antrą šiltnamį, bet irgi negalėčiau sakyti, kad visada braškių užteko. 

Šiemet uogomis prekiavau Vilniuje. Tokį sprendimą įtakojo koronavirusas. Paprasčiausiai supanikavau. Uogų derlius vis artėjo, o dėl karantino mašinų srautas į Anykščius buvo sumenkęs. Todėl radau keletą vietų Vilniuje, kur galėčiau braškėmis prekiauti: pažadėjus uogų atvežti nebuvo kaip atsisakyti. 

Tačiau karantinui pasibaigus ir turistams pradėjus vėl plūsti į miesą, tėtis net ėmė pykti ant manęs, kam gaištu laiką kelionėms į Vilnių, kai viską galiu parduoti čia pat, prie kelio. Aš dar dirbdamas „Mandruose puoduose“ supratau, kad versle turi žvelgti plačiau. Galbūt kitais metais pasistatysiu dar vieną šiltnamį, uogų bus daugiau. Dabar turiu jau tris garantuotas vietas sostinėje, kur galėčiau nuvežti savo derlių esant jo pertekliui. Juk ūkis nėra vieno sezono reikalas: neužtenka manyti, kad šią vasarą viską parduosi, ir bus baigta.

– Kodėl pasirinkai auginti braškes?

– Svarsčiau įvairius variantus. Kitas, labai viliojantis, buvo auginti lazdynus. Tačiau braškes pasirinkau, nes jos duoda greitą derlių. Neturėjau finansų laukti kelerius metus, kol ateis grąža. 

Dabar, kai jau braškes auginti pramokau, galvoju plėstis. Yra minčių mokytis auginti svarainius. 

Domiuosi augalininkystės institutu Dobelės mieste, Latvijoje. Čia auginami ir perdirbami svarainiai. Bendrauju su ten dirbančia moterimi, kuri šneka lietuviškai. Ji žadėjo mane pavedžioti ir parodyti visą auginimo technologiją.

– Tad yra ir kitokių ateities planų? 

– Ateities planų privalai turėti nuolatos, kitaip sustosi ir nebetobulėsi. 

To, ką šiemet uždirbau iš braškių, jau beveik nebeturiu: didžiąją dalį investavau į gamybines patalpas. Buvusio tvarto dalį baigiame paversti į braškių šaldymo, uogienių virimo ir uogų džiovinimo fabrikėlį. Tikiuosi, kad tai leis generuoti pajamas ir žiemą. 

Jei nepavyks parduoti nuskinto derliaus, jį šaldysime, ar kitaip paruošime ir parduosime žiemą. 

– Koks būtų tavo svajonių ūkis? 

– Noriu kartu su Martyna susikurti gražią sodybą, su dideliu sodu, gražia aplinka, kur būtų gera gyventi. 

Mano tikslas – iš ūkio per mėnesį gauti 1 000 Eur. Jei visus metus galėsiu pasidaryti sau tokį atlyginimą, man užteks. Norvegijoje supratau: kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau reikia. Gal ir turi pinigų pakankamai, bet tada laisvo laiko nebėra, visada dirbi, ir tave lydi daug streso. Mane vilioja pagunda gyventi taip, kad po ilgo vasaros sezono žiemą galėčiau ilsėtis. Nes man patinka nieko neveikti, namie sėdėti, „teliką“ žiūrėti. Arba norėčiau pakeliauti, vėl aplankyti Indiją – šalį, kuri įkvėpė šią lėto ir ramaus gyvenimo filosofiją. 

Kalbėjosi Paulius Briedis

Straipsnį iliustruoja Andriaus Šidlausko nuotraukos bei kadrai iš Ado Gabrilavičiaus asmeninio archyvo.