Pradžia » Agnė Raščiūtė » Agnė Raščiūtė. Kūryba

Agnė Raščiūtė. Kūryba

Agnė Raščiūtė. Kūryba

Publikavimo data: 2013-10-02

Filmas, kurio nėra IMDB sąraše

Gyvenime nesunku pasijusti vaidinant kine. Štai ir dabar einu tuščia gatve, ji nuklota šviežiu, puriu, blizgančiu sniegu. Jis ne baltas. Apšviestas gatvės žibintų sniegas atrodo rausvas, gelsvas, ligotas. Nors gatvė tuščia, tačiau nėra tylu. Kiekviename žingsnyje mane lydi koks nors garsas: tai sniego šiugždesys, tai lempų zvimbimas, tai neaiškus iš daugiaaukščio balkono atsklindantis šūksnis. Bandau jaustis filmo heroje. Tikriausiai tame balkone dabar vyksta kokia nors bondožmogžudystė, kurvienaskresnasvyrasvisusnugali. O aš sau einu. Tai pavadinčiau dviejų siužetinių linijų sąjunga. Arba kitaip – gyvenimas. Net ir dabar Tau skaitant TAI kažkas kažkur vyksta. Tikriausiai vienaskresnasvyrasvisusnužudo.

Įdomu, kas mano filmo režisierius? Turiu omenyje filmą, kuriame aš vaidinu. Tą, kurį pati režisuoju aš gerai žinau, ačiū, kad teiraujiesi. Taigi. Tarkime mano filmo režisierius Woody Allen‘as. Todėl aš tikrai galiu būti blondinė su dideliu biustu ir šiokiomis tokiomis šizofrenijos užuominomis, ir būtinai esu beviltiškai ką nors įsimylėjusi. Tik kodėl dar niekur neišlenda pats režisierius? Juk tai jo parašas. Tikriausiai režisuoja ne jis. Gal Christopher Nolan‘as? Tuomet turbūt esu superherojė, kuri to dar nežino, bet man, nuvykusiai į paralelinį pasaulį, tai išsiaiškinti padės žmogus be atminties. Gana. Priėjau prie namų durų. Nebėra laiko svarstyti, kas režisuoja mano gyvenimą. Galų gale esu namie – saugioje zonoje. Galiu nusiimti kaukę – dirbtines blakstienas – raudonus lūpdažius – prisegamas pėdkelnes – juodą sijoną – baltus plaukus. Nusiimu viską. Iš filmavimo aikštelės lėtai žygiuodama namo sušalau. Galiu save palepinti vonia. Rytoj laukia spaudos konferencija – darbas su dar viena-kita kauke.

Atsistojusi prieš veidrodį nesijaučiu graži. Kodėl turėčiau? Svarbiausia patinku savo herojams. O jergau! Aš vis dar mąstau ta pačia tema, kaip ir tada, eidama namo iš darbo. Paprasto darbo. Ne iš filmavimo aikštelės. Kartais tikrai per daug sau leidžia mano vaizduotė. Atsigulu į lovą. Apžiūriu savo mažas, papurtusias krūtis. Paliečiu jas. Bet liulantis pilvukas sugadina man nuotaiką. Gal ir gerai, kad niekas nefilmuoja. O gal? Maža visada – tik atsikėlusi iš lovos – atsakinėdavau į žurnalistų klausimus apie naujausią filmą, kuriame vaidinu. Netapau aktore. Tapau kaukių nešiotoja. Tikrai nebegaliu atsakyti, ar čia dabar esanti AŠ su mažomis krūtimis ir liulančiu pilvuku yra tikroji AŠ. Mano mintis nutraukia durų girgžtelėjimas. Atėjo jis. Iš mažosios raidės. Nesibodėdamas jis atidaro vonios duris. Pirmas atbėga šuo. Auksinis retriveris. Šuo pažiūri į mane, aš – į jį. Abu susigėstam. O jis… nieko. Pabučiuoja į kaktą, nusiplauna rankas, ne kriauklėje, o vonioje. Toje pačioje, kurioje guliu aš. Pažiūriu į savo drebančias rankas, jos jau susiraukšlėję nuo vandens. Išlipu. Susitvarkau. Vakarienės nepadariau. „Ir vėl“, „kodėl man taip“, „nekenčiu“ – tokias nuotrupas išgirstu iš jo tylaus murmėjimo. Nekenčia jis manęs, aš – jo, bet esam kartu kaip ir daugelis porų, kurios vaidina kažkokio režisieriaus kažkokiame filme, kuris nė nebus hitas, geriausiu atveju iškart taps DVD (su akcija „Maximos“ parduotuvėje „Perki du, trečią gauni dovanų“).

Bandome mylėtis. Bet pavyksta tai tik suvaidinti. Mano kūnas visais įmanomais būdais bando priešintis, tačiau čia į pagalbą (kaip visada) ateina jo paseilėtas delnas. Gerai, kad esu tikrai gera aktorė. O kaip jis? Kiek pamenu niekada nesvajojo kažkur vaidinti. Tuomet, kodėl jis ne vaidina, o apsimeta nematąs, kaip mūsų bendrabūvis, kurį bandėme kurti ir labai trapų susikūrėme, griūna. Suklydau. Nebegriūna, o jau sugriuvo. Ir dar sudegė. Iš viso to, ką „kūrėme“ liko tik sušlapę pelenai.

Užmiegam. Jis taip, aš ne. Atsidūstu. Garsiai. Specialiai. Niekas nepastebi. Tik mane filmuojantys operatoriai ir įgarsintojai su ausinėmis. Užmiegu ir aš. Kaip visada – filmuojuosi filme. Kas režisierius dabar? Bandau atspėti. Esu blondinė. Biustas – didelis. Stoviu priešais savo vyrą, kuris miega lovoje. Toks beviltiškai mielas jis atrodo. Tik tiek. Negaliu jam nieko jausti. Mano veidas – pilkas ir bejausmis. Rankoje – šaltos metalinės žirklės. Su jomis neseniai karpiau medžiagą sijonui. Tikriausiai esu siuvėja. Širdis beprotiškai daužosi, bijau sugadinti sceną. Būtinai reikia smogti į kaklą ir pataikyti į tą netikrą veną iš kurios paplūs raudonas, saldus, netikras, šaltas kraujas. Mintyse suskaičiuoju iki trijų. Trenkiu. Pataikau. Tik tas kraujas šiltas, tikriausiai kaip nors pašildė, kad viskas atrodytų „tikroviškiau“. Stengiuosi atrodyti šaltakraujė, bet graži blondinė, kuri ką tik nužudė savo vyrą. Dabar mane rodo stambiu planu. Ilgai žiūriu į kamerą, apskaičiuoju: 20 sekundžių pakaks įbauginti žiūrovui. Tuomet nusišypsau.

Pabundu. Atsikeliu. Bandau praustis. Šiltas vanduo į kriauklę nuteka raudonas. Kai kurias sudžiuvusias dėmes ant veido tenka gramdyti nagu. Niekada nesigailėsiu, kad filmavausi Alberto Hitchcocko siaubo filme. Visai patiko. Išlaisvino. Mintyse susidėlioju sakinius, kuriuos sakysiu pristatydama filmą. Apsirengiu. Išsirenku kaukę ir išeinu. Įdomu, kas šiandien bus filmo, kuriame vaidinsiu, režisierius?

 

Nieko naujo

Su naujaisiais! Su – kreivai pažiūrėjusi atsakau. Ai, gi šiandien prasideda naujieji mokslo metai. NAUJIEJI. Niekada to nesupratau, bet visada TAI išgyvendavau. Kiekvieną rugsėjo 1-ąją eidavau į mokyklą tikėdama kažkuo. Tuoj viskas pasikeis, tuoj viskas bus geriau, tuoj, tuoj… Niekada nesustodavau ir nepagalvodavau: ir dabar yra gerai. Niekas taip elgtis ir neskatindavo.

Dabar neinu į mokyklą. Dabar net neinu į darbą. Atostogauju. Atsikėliau – per televiziją visi šneka apie ateitį: viskas keisis, prognozuojamas geresnis paruošimas, dar dažais kvepiančios mokyklos. O tai vaikams nepakenks? – susimąstau. Mano rytinis kavos puodelis – tas pats. Kažkas negerai. Pusryčiai – tie patys. Nesijaučiu laiminga. Visiškai. Širdis vis po truputį spardosi. Kažko nepatenkinta. Tik nesuprantu, kodėl. Žinote tą jausmą, kai užplūsta sentimentalumo banga ir širdį suspaudžia taip, lyg ją saujoje laikytų pats Švarcnegeris? Ne? Tai galbūt aš sergu? Nežinau. Sulaukiu skambučio.

– Su naujumo pradžia, – gergždžiančiu balsu pasako mano močiutė.

– Tai, kad man rugsėjo pirmoji nebegalioja, – tarsi ši diena būtų nuosprendis, atsakau aš.

– Nenustok mūsų stebinti, su nauju įkvėpimu eik pirmyn, – selektyviai nusprendusi į mano priešinimąsi neraguoti, tęsė senolė.

– Aha… – ką man daugiau atsakyti?

Atsisveikinome. „Su nauju įkvėpimu eik pirmyn!“ – jei tai būtų filmas, tai šie žodžiai man visą dieną skambėtų galvoje. Tačiau čia gyvenimas, ir jie mane tik suerzino. Su kokiu nauju įkvėpimu? Juk tik dabar pradėjau atostogas. Kada aš turėjau laiko pailsėti? Kodėl būtent rugsėjo 1-ąją turiu imti persikrauti ir vėl eiti pirmyn? Masinė psichozė. Tik tiek.

Vėl grįžtu prie televizoriaus, nes diena visiškai nekvepia naujumu, tik liudija rudenį, todėl į lauką nė nesinori kišti nosies. Sugalvoju užsisakyti picos. Reikės laukti porą valandų – daug užsakymų. Na, ir čia niekas nepasikeitę. Sutinku laukti, juk niekur neskubu. Vėl įjungiu televizorių, ir vėl po kambarį pasklinda vaikų klegesys, po to – animaciniai filmukai. Tematika ta pati – nauja pradžia. Gerai. Jiems taip, man juk ne. Bet širdis vis tiek nenurimsta. Bandau kuo giliau įkvėpti. Kuo dažniau. Kad galva susisuktų. Gal tada kas nors paaiškės? Nieko. Dar labiau suirztu. Gal dėl to, kad antrą valandą laukiu picos? Betgi pati sutikau.

Man reikia keistis. Juk atostogos. Turiu laiko susidėlioti seniems-naujiems planams. Man dar daug kas nėra aišku. Kodėl aš viena, kartais net gi vieniša, kodėl bendrauju su tokiais skirtingais žmonėmis, kodėl nesidžiaugiu tuo, ką turiu? Kodėl taip negražiai šnekėjau su močiute? Širdį suspaudžia Švarcnegerio kumštis. Apsiverkiu. Ačiū tau, rugsėjo 1-oji už sušiktą dieną. Bet… bet pamenu ir mokyklos laikais grįžusi iš mokyklinės šventės atsiguldavau ant grindų ir lubose bandydavau pamatyti atsakymus: kada gi viskas pasikeis, ar dabar tikrai VISKAS bus kitaip? Dažnai ir apsiverkdavau, po to išeidavau į šokius. Vyresnėse klasėse į viską reaguodavau ramiau: padėdavo ir degtinės bei apelsinų sulčių draugija. Tai tikriausiai į naujumą aš reaguoju ašaromis? Tai ko aš bijau? Juk iš tikrųjų niekas ir nesikeičia!

Suvalgiau picą. Išgėriau martinio kokteilį. Iškart viskas gražiau: Švarcnegerio kumštis širdį spaudžia švelniau, animaciniai filmukai tapo juokingi, lyg ir nebepykstu, kad daugumai šiandien –naujieji…

Atsigulu ant grindų… lentos spaudžia mentis. Žiūriu į lubas. Laukiu.

Laukiu. Laukiu. Jokio atsako. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Apsirengiu. Nueinu į „Maximą“ – kol dar mokyklinėms prekėms vyksta akcija. Nusiperku storą, juodą, kietu viršeliu sąsiuvinį. Grįžtu. Pradedu rašyti: kodėl gi aš taip nemėgstu rugsėjo 1-osios.


Komentarai 3 komentarai

  1. Tata parašė:

    Man atrodo, kad herojei tiesiog PMS.

  2. ? parašė:

    Kol perskaičiau kūrybą, susirežisavo autorės piktas, pagiežingas veidas. Bet Agnės šypsena labai graži. Taigi taigi čia tik kūryba. Ji įtikinanti. Ir net labai.

  3. jergau parašė:

    Labai įdomu. Netikėta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *