Pradžia » Agnė Raščiūtė » Agnė Raščiūtė nebijo esė žanro

Agnė Raščiūtė nebijo esė žanro

Publikavimo data: 2013-08-17

Agnė Raščiūtė

Agnę pažįstu dar nuo 2010-ųjų vasaros, kai ji, antrakursė Vilniaus universiteto studentė „Gimtajame Rokiškyje“ atliko praktiką. Agnė studijuoja žurnalistiką: rugsėjį ji pradės paskutinį bakalauro kursą.

Visada sakiau ir sakysiu: neužtenka pusmečio kursų, kad galėtum save vadinti žurnalistu. Daugybę metų valgantieji rajono laikraščio korespondento duoną taip ir neišmoksta skirti žanrų, nesuvokia kalbos funkcijų: skaitai tekstą ir pameti mintį. Jei kelis kartus tenka grįžti į sakinio pradžią, tokio autoriaus nebenori skaityti. Jei laikraštyje yra keli tokie autoriai, nebenori prenumeruoti paties leidinio.

Man buvo labai įdomu, ką jauna šiandienos studentė pasiūlys laikraščiui: ar sklandi jos kalba, ar gerbia skaitytoją informacijos objektyvumu, ar nemėgins jo apgauti sensacija, dėl savo emocinio stiprumo nebereikalaujančia nei analizės, nei komentarų?

Agnė ėmėsi visų užduočių, kurias kėlė laikraštis. Būtent jos dėka galėjau suburti jaunų žmonių grupę ir pavadinusi juos „Vasaros pasiuntiniais“ paleisti rinkti žinių po Rokiškio rajoną. Agnė dirbo puikiai. Jos nuoširdus ir profesionalus bendravimas nuginkluodavo pašnekovus: net sunkiai bevaikščiojantis Jūžintų kunigas Leonas Linda landžiojo po bažnyčios požemius, lipo laiptais į vienuoliškas celes ir pasakojo pasakojo… Jos vadovaujami „Vasaros pasiuntiniai“ nešė laikraščiui ir filmuotas, ir į tekstą sudėliotas naujienas.

Jaunatviško entuziazmo kūrybą ir kūrybinės patirties ugdymą šiandien puoselėja ir plėtoja www.temainfo.lt, rengianti jaunų žmonių laidas „Anapus tvoros“. Redaguodama šias laidas visada prisimenu Agnę ir jos komandą: Paulių, Kęstą, Dainių ir Veroniką. Visi jie savo gyvenimą vienaip ar kitaip sieja su kūryba ir informacijos sklaida.

Praktikos metu Agnės niekas nelepino: jai teko patirti – kartais į neviltį stumiantį – laikraštinį operatyvumą, lyg ant stiklo šukės užlipus pajusti paviešintos nepatikrintos informacijos sukeltą emocinį skausmą, išgyventi kažkodėl ne itin malonų nuolankumą atsiprašant skaitytojo už klaidą. Visa tai jau tada ji darė profesionaliai: nesiteisindama, neverkšlendama, pasitardama ir, svarbiausia, mokydamasi iš klaidų.
Praktikos pabaigoje – ko gero, už kolegišką mūsų bendravimą – Agnė man atnešė dovaną – esė kūrinį, neabejotinai labai tikusį rubrikai „Akcentai“. Ji rašė apie kasdienes profesines pamokas, apie bendravimą, kasdien tampantį vis jautresniu, apie pajaustą žurnalisto duonos skonį.

Esė – polemika su pačiu savimi, visuomene, laiku, menu, morale… Žanras, pažadinantis visą tavyje sukauptą
patirtį. Kartais ji taip apsunksta, jog nė nebesinori jos judinti. Agnė to nebijo. Ji ėmėsi poetinės kūrybos proza ir leido mums ją pažinti.

 

Rita Briedienė

__________________

Kas būna, kai nebūna manęs?

– O tu žinojai, kad tada, kai tavęs nebeliks, viskas liks? – priėjusi prie manęs paklausė maža šviesiaplaukė mėlynakė mergaitė.

Aš pasistengiau gražiai ir šiltai nusišypsoti, tačiau iš jos žvilgsnio supratau, kad tarsi hiena iššiepiau dantis, ir viskas. Juk nepradėsi kalbėti egzistencinėmis, filosofinėmis temomis su mažu vaiku. To dar betrūko! Ir taip tokią dieną visi čia susirinkusieji linkę į savianalizę, prisiminimus, nostalgijas ir visą kitą žmogišką briedą. O aš to sau neleidžiu. Atsisėdu rami ant juodo (o, koks stebuklas!) fotelio, labai pasistengusi beveik į jį prasmengu, susitapatinu su juo, gal net šiek tiek prilimpu prie jo savo šiek tiek prakaituotomis šlaunimis – dabar tikrai manęs niekas nuo jo neatplėš. Kaip visada įjungiu rimtą, paskendusią giliose (labai!) mintyse ir tuo pačiu itin jautrią veido išraišką ir stebiu. Viską ir visus.

Štai pirmoji moteris, kuri netrukus patvirtins visus moters stereotipus ir nualps. 3… 2… 1… Jau. Ji net kelis kartus taip keistai aiktelėjo… lyg būtų orgazmą patyrusi… ir užmerkė žaliai padažytus akių vokus. Susmuko. Labai grakščiai. Visi ir taip jau buvo apimti pilkšvai juodo transo, todėl ne iš karto suprato, kad jų dėmesys dabar turi būti nukreiptas į aiktelėjusią moterį. Aš nė nekrusteliu. Aš labai LABAI stipriai gedžiu, prilipusi prie juodo fotelio.

Po kelių nesilpnų pakratymų ir graudžių „Prašau, pabusk!“ stereotipinė moteris suplevėsuoja savo žaliais vokais ir bando atsistoti. Pagalvoju, kaip būtų linksma ir makabriška, jei po tokių žodžių atsibustų velionis, gulintis kambario centre. Taip ir įsivaizduoju pakylantį jo kūną ir vaškinį veidą, atgręžta į visus, benualpstančius. Nualpelę pasodina į fotelį, stovintį greta manojo. Šiek tiek susinervinu. Be reikalo: ji netrukdo man stebėti.

Prie šalia esančio švediško stalo, būriuojasi alkani. Visi kaip juodi maitvanagiai atrodo. Ar būna juodų maitvanagių? Jei taip, tai pusė pasaulio maitvanagių dabar yra čia, prie šio stalo. Girdžiu įvairių pokalbių nuotrupas: kam atiduoti stalą, kam – televizorių, o kur pinigai, kas dabar bus, „Maximoje“ – 40 proc. nuolaida kojinėms, „ikinėje“ – nuolaida vynui, kada bus laidotuvės, kiek kainuos, koks bus karštas patiekalas, kokia graži suknelė, gaila, kad juoda, jis buvo mano klasės draugas, manęs irgi tas pats laukia… Nuobodžiau ir būti negali… Viskas taip pažįstama. Mat tėvai, jausdami kažkokį neaiškų pasitenkinimą, nuo mažų dienų mane vedžiojo po įvairiausius šermenis ir laidotuves, nesvarbu, ar tai buvo šimtas keturiasdešimt šešta giminės giminė ar tėčio bendradarbio pusbrolio žmonos sesuo – visur apsilankydavo mano šeima. Dabar galvoju: gal ir jie kaip šie maitvanagiai labai norėjo valgyti? Pamenu, namo jie visada parsinešdavome juodo šokoladinio torto su raudona rože ant viršaus. Jo niekas neįveikdavo, o „vaikui tai patiks“ – išlemendavo apsiverkusios našlės ar dar kokios kitos moterėlės. Vyrai nesiūlydavo nieko, kol nesuėjo aštuoniolika. Po to prieš išeinant jie man įpildavo, kad „širdis taip neskaudėtų“. Jų apsiblaususios, mažyčių kraujagyslių išvagotos akys visada atrodydavo liūdniausiai iš visų ašarotų akių.

Štai metas ir GRAND FINALE. Velionio žmona pratrūksta. Klausia visų ir Jo „už ką?“, „kodėl būtent man?“ Bučiuoja vyrą. FUI! Parkrenta, susiplėšo juodas nailonines pėdkelnes, atsistoja, jos suknelė pasikelia, ir dabar, kai ji pasilenkia per karstą ir apkabinusi savo vyrą bando jį prikelti, visi mato jos subinę! Penkias minutes visi stėro į jos sėdimąją ir lyg prieš savo valią dalyvauja šiame makabriškame šou. „Ganėtinai seksualūs apatiniai“, – pagalvoju.

Galų gale prieina „sąmoningiausia“ moteriškė – tikriausiai, kaimynė – ir atžagaria ranka sutvarko jos suknelę. Šou baigėsi.

Iš žmonių žvilgsnių irgi suprantu – laikas skirstytis. O man taip gera ir patogu čia sėdėti. Bandau atsistoti. Iš pirmo karto nepavyksta. Atsistojusi pastebiu, kad palikau savo kūno įspaudą šiame minkštame fotelyje. Susigėstu. Sukuosi eiti ir pamatau tą pačią mažąją filosofę. Vėl jai iššiepiu savo dantis. Ji pabėga. O aš, dar kartą pažvelgusi į savo įspaudą, pagalvoju: gal tikrai tuomet, kai manęs nebeliks, viskas vis tiek liks. Juk ir dabar: Jo nebėra, o beprotybė tęsiasi visu savo grožiu. AMEN.

_____________________

 


„Jei yra laisvų vietų, atsisėskite.“ Bet ar tikrai?

Į šį troleibusą visuomet įlipu pirmoji net ir vėluodama. Kiekvieną kartą bėgdama jo link mintyse kuriu planus, kaip savo veido mimika reikės pasiteisinti „ne taip jau labai ir norėjau įsėsti būtent į šį troleibusą…“ Kol kas to nereikėjo. Bet, manau, kad sugebėčiau tai puikiai perteikti vien savo žvilgsniu. Vis dėlto vienerių metų praktika daro savo. Ar tikrai?

Kai jau įsėdu pirmoji, išsirenku pačią geriausią vietą – viduryje. Ten sėdėdama matau, kas įlipa, išlipa, kas stotelėje laukia kito troleibuso ar, neduokdie, autobuso. Man jie per stabiliai važiuoja… Žinau. Skamba iškrypėliškai, bet man patinka kratytis. Prabudina geriau nei stipriausia kava. Beje, ar žinojai, kad kavą reikia gerti mažais kiekiais? Tuomet ji suveikia geriau nei ritmiškas ūsuotosios transporto priemonės bumbsėjimas ar sėdinčio šalia pakeleivio sintetinio prakaito kvapas.

Šiandien. Važiuoju į darbą. Kiekvienoje stotelėje vidutiniškai įlipa du trečdaliai žmogaus. Niekada nemėgau tokio tikslumo, bet noriu atrodyti sofistikuota panelė. Juk dirbu, o tai rodo, kad esu išsilavinusi. Ar tikrai?

Taigi šiandien, kaip ir kiekvieną mielą DARBO dieną, įlipa tie patys žmonės: kuprota senyvo amžiaus moterėlė, kuri visada kvėpinasi savo (tikriausiai, mirusio) vyro odekolonu. Pagarba jai už drąsą, šiuolaikinė feministė. Po jos – kuprotas pankas su nublukusiais mėlynos spalvos džinsais. Kai jis atsisėda, virš jo kelnių diržo visuomet matau jo šiknos ravą. Jį taip pat laikau šios kelionės kompanionu. Trečiojoje stotelėje dažniausia įlipa tik šaltas vėjo gūsis arba tyla. Ketvirtoje – tradicinė šeima: mama, tėtis ir čichuacha (ar kaip ten jie vadinami) veislės šuo. Su kaspinėliu. Kartais, kai man būna liūdna, įsivaizduoju: kuproto panko šiknos skirtuką puošia tas rožinis kaspinėlis. Net ir dabar prunkšteliu. Visose kitose stotelėse įlipa, išlipa, įbėga, išbėga vis kiti, bet taip pat kvepiantys ir gražiai atrodantys žmonės. Jie nei kuproti, nei turi vaikų ir nerodo savo kūno dalių. Fe… neįdomuoliai. O aš? Tikriausiai niekam nekrintu į akis. Tik stebiu. Ar tikrai?

Atvykstu į darbą. Čia nieko įdomaus. Viską tą patį ir jūs patiriate: laba diena, prašau, nereikia, nori (?), padėti (?), parašyk, atiduok, eisi (?) (!), ar esi vedęs?, kodėl ne?, vėl – prašau, viso gero.

Visuomet lėtai ateinu į stotelę ir dar 10 minučių laukiu paskutinio troleibuso. Savo troleibuso. Kai įlipu į šį raudoniu papuoštą, bet nesveikai pageltusį vabzdį ilgais ūsais, aš neberandu vietos, kur atsisėsti. Visuomet atsistoju pačiame jo gale. Kaip bebūtų keista, bet vakarais mano draugas kvepia kitaip. Kiekvieną kartą – vis kitaip. Žinoma, dažniausiai vis kiti kvapai maišosi su alkoholio dvelksmu, bet vis tiek… daug smagiau, nei kuproti pilkumos kvapai, atmiežti mirusio diedo odekolonu. Ar tikrai?

Taigi grįžtant kiekvienoje stotelėje įlipa vis kiti žmonės. Niekada nebūna tų pačių veidų, aprangų, kvapų ar emocijų. Net įlipa visi skirtingai. Vieni – keturiomis, kiti – dainuodami, treti įlipę išlipa. Aš dažniausiai būnu pavargusi, todėl negaliu ilgam susikoncentruoti. Patikėk, mielas drauge, vakarais šiame ūsuotame vabzdyje veiksmo apstu. Ką daryti? Reikia rinktis geriausius. Tačiau atradau kitą išeitį – užsimerkti. O jergau! Atsiveria visai kitas pasaulis. Jaučiuosi lyg panirusi į baseiną, esantį karo zonoje. Girdžiu įvairiausias garsų kombinacijas. Nuo verksmo iki kūkavimo, nuo bučinių iki atsegamų sagų. Mano mantrą-tantrą-maldą sustabdo tik kurio nors keistųjų pakeleivių kumštelėjimas. Netyčinis, žinoma. Juk sunku išsilaikyti, kai net nevažiuojant negali vienoje vietoje išstovėti ilgiau nei dvi sekundes. Bet tu nekaltas. Kalta žemė, ji sukasi. Nežinau, kodėl, tačiau vakarinis pasivažinėjimas visada mane suerzina. Gal todėl, kad pavydžiu? Tikriausiai. Dažniausiai pavydžiu merginų apatinių kelnaičių stiliaus. Anksčiau pykdavau, kai sėdėdamos jos atverdavo Pandoros skrynias taip, kad net gale stovėdama galėjau matyti viską, kas ten slepiama (?). Bet po kelių pasivažinėjimų supratau: jos man rodo tai, ką galiu rasti parduotuvėse, – nebereikės sukti galvos ten nuėjus. Ačiū. Bet kitą kartą ant savo tigrinių, juostuotų, žydrų ar permatomų kelnaičių galėtumėte uždėti ir etiketes, nes PO VELNIŲ, iš kur man žinoti, į kurią parduotuvę turiu eiti???

Išlipu. Įkvepiu nakties oro. Gera. Jis mane tarsi nuplauna. Netinkamas žodis. Atšaldo. Juk prieš išlipdama buvau spaudžiama vidutiniškai dviejų ir vienos dešimtosios kūnų. O aš greit įkaistu. Labai jaudinuosi, nes kas nors gali pamatyti prakaito lašiukus ant mano viršutinės lūpos. Stengiuosi juos nusivalyti, bet ne visada pavyksta.
Grįžtu namo. Ir vėl viskas taip, kaip ir pas jus. Bet ar tikrai?

Vėl rytas. Vėl bėgu link troleibuso. Mintyse repetuoju aktą „visai ne į šį troleibusą bėgau“. Kai rankinės kampu jau liečiau troleibuso duris, jos užsidaro. Jis nuvažiuoja. ŠŪDAS – tik tiek pasakiau. Bet ar tikrai?

 

Komentarai 2 komentarai

  1. Neblogai parašė:

    Patiko pirma labai 🙂

  2. mokytoja parašė:

    Dieve mano, kokia kitokia literatūra. Moterys tapo labai drąsios pasakoti įvykius, kokių imdavosi tik vyrai, atskleisti vidines nuostatas, kokios tebuvo leistinos vyrams. Sveikinu šią merginą, turinčią įgimtą pastabumą.Jį reikia puoselėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *