Pradžia » Aktualu » Akvilė: jos paroda dar kvies sugrįžti…

Akvilė: jos paroda dar kvies sugrįžti…

Akvilė: jos paroda dar kvies sugrįžti…

Publikavimo data: 2013-07-10

Vienu stipriausiu praėjusios kupiškėnų „Lingaudalos“ akcentu tapo visuomenės susitikimas su rašytojo Juozo Baltušio dukra Rita Baltušyte, į Kupiškį atvežusia savo dukters Akvilės Zavišaitės tapybos parodą ir knygas „Baltušis iš arti“ bei „Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“…

„Šokis ir mirtis susipina Akvilės kūriniuose. Savo paveiksluose, ji, rodos, įkūnija amžinybės alsavimą, kuris buvo taip arti jos. Gintarė Uogintaitė“.

Toks užrašas ant sienos pasitiko kupiškėnus, atėjusius į parodą. Žmonės rinkosi ir rinkosi. Apsėdo visus suolus. Stojo už nugarų sėdintiesiems – tikra karščio pekla. O paskui raidės ant sienos pavirto jūra. Jos bangos pasigavo visą dėmesį ir kartu su smėlyje užrašytu filmo pavadinimu „Akvilė“ nuplovė, nuskalavo visus nepatogumus.

Susitelkė dėmesys sienon: Lietuvos televizijos filmų studijos 1998 m. sukurta juosta  „Akvilė“ privertė bėgti – lyg basomis kojomis per įkaitusį smėlį – jaunos dailininkės gyvenimu…

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/5898

„ …netrukus mano tėvai išsiskyrė ir gyveno skirtinguose miestuose. Man patiko puse metų praleisti viename Lietuvos krašte, Vilniuje, o kitą pusę – pajūrio rojuje, Nidoje, – tarp jūros, marių ir kopų. Pasiėmusi blonknotą ir vandeninius dažus eidavau prie marių ir, pamirkiusi teptukus į vandenį, liedavau akvareles…“

„ … nepamenu, kad būčiau pagaminusi kokį peizažo šedevrą. Man labiau rūpėjo įsmukti į barą su tėvu ir žiūrėti į visus tuos žmones – geriančius, besijuokiančius, kalbinančius barmenes.“

„ …laikas ėjo. Baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau galvoti apie ateitį. Vis dar norėjau būti šokėja arba barmene. Man tai atrodė toks romantiškas užsiėmimas. Tačiau netrukus buvau atkalbėta nuo svajonių tapti šokėja-barmene ir paskatinta studijuoti dailę. O Dieve brangus! Nesvarbu, kad mano pažymiai iš piešimo buvo labai geri ir kad atestato vidurkis neblogas, patekti į Vilniaus dailės institutą aš negalėjau…“

„ …esu laiminga, kad gyvenu Australijoje, kad tą šalį laikau savo namais. Dabar Australijoje aš vadinu save laisvu žmogumi laisvoje šalyje. Ir tie žodžiai mano ausyse skamba kaip gražiausia muzika…“

„ …man prasideda stojamieji egzaminai. Vėl. Vėl reik bandyti įstoti. Pirmadieniais vaikštau į dailės institutą paišyti. O čia viskas kitaip. Durys visada atidarytos. Jei vėluoji ar nori išeiti anksčiau, tai atsistoji ir eini nieko nesakęs. Koridoriuose, o kai kur ir klasėse visi rūko, geria kavą, o mokytojus vadina vardais „Ei, Vendi!“ Arba visos tos mokyklos šefas yra Džimas. Tai jam ir sakai: Džim likes to do something…“

„ …man labiau patinka piešti moterų figūras negu vyrų.“

„ ..kažkodėl man atrodo, kad moteriškoje figūroje daugiau jautrumo, laisvumo ir seksualumo. Man taip pat patinka baro atmosfera – muzika, žmonės. Kai turiu laiko ir noriu kur nors nueiti ir atsipalaiduoti, su draugais einu į barą. Bet vis dėlto savo jausmus, nuotaikas ir emocijas man lengviau išreikšti pasitelkus moteriškas formas.“

„ …manau, kad mano didžiausias skausmas yra tai, kad tu nenori priimti manęs ir pripažinti mano gyvenimo stiliaus. Tu negali su tuo susitaikyti, o tai tik skaudins ir skaudins mus abi…“

„ …dabar jau kiaušinis pavirto į vištą, ir abi vištos turi savo atskirus gyvenimus, savo reikalus ir tikslus, ir atskirus lizdus. Ir aš esu laiminga, kad jau niekas – jokia kita višta, vištainis ar viščius – negali man nieko pasakyti, nurodyti ar panašiai. Esu baisiai savarankiška višta…“

„ …mielas tėtukai, dabar dirbu naktinbaryje iki paryčių, tai pamiegu tik kelias valandas. Darau savo senus triukus. Kai mama nusipirko namą, tuoj Akviliukė atgarmėjo su keliais draugais ir nakvynėm. Mama iš karto sutiko, bet jos vyras tai nustebo: aš buvau ramuolė tokia, o dabar reik susitaikyti su didelėm išmierom batų…“

„ …labas, miela Romce. Mano gyvenimas yra komedija. Šiuo metu esu apsistojusi Demjano bendrabutyje. Rodos, rašiau, kad ir vėl su Benderiu trankomės. Aną savaitę – su nuotykiais. Važiavome berūkydami kanapes, o štai ir legavai sustabdė. Aišku, užuodė marihuaną, o ir Benas per daug išgėręs buvo. Tai nusiuntė nakvoti į tokius moterų pabėgėlių namus, ten už dyka gali arbatos ir nakvoti gauti. Mano nervai šiek tiek patežę. Vaizduotėje formuojasi savotiškas žmogaus-žvėries paveikslas…“

„ ..norėčiau sukurti daugiau tikrai didelių ir brangių paveikslų, bandyti būtent šią techniką ir šią temą – moterų figūras. Kai praeis kiek laiko, norėčiau išsilaisvinti iš moterų figūrų piešimo, nebent jos pavirstų kuo nors nepaprastu. Jas kurį laiką dar piešiu, gilinsiuos į spalvas ir formas, kol vieną dieną man pasirodys, kad padariau gerai.“

„ …labas, miela mamyte. Dabar man svarbiausia vėl susikoncentruoti į meną. Po kelionių, po širdies blaškymosi vėl  įsijungti į paišymą. Noriu apsiprasti su nauja aplinka Lietuvoje. Kokie planai, nežinau. O sausio 6 dieną 16 valandą turėtų įvykti Zavišaitės personalinė paroda muziejuje.“

„ …labas miela mamyte. Vieną didelį paveikslą tai išvežė į parodą, kitą – į miestą. Iš viso aš jaučiuos, kad, ko gero, esu gera dailininkė. Tik esu keistoka su savo pažiūrom ir elgesiu: šoku kažkokiose knaipėse, draugauju su tokiais girtuokliais. Bet kartu ir skaitau knygas, galiu dainuoti. Geriausia paguoda – tai eiti į studiją ir paišyti. Mano tapytos moterys nėra autoportretai, tačiau kadangi labai giliai išgyvenu vaizduojamą situaciją, tie portretai gali priminti mane. Aš tikiu, kad tikras dailininkas piešia sau, o ne kitiems.“

„ …mano miela, mylima ir brangiausia, ir geriausia mamyte. Atrodo vis daugiau, net iš draugų, atsiranda žmonių, sergančių ta baisiąja liga. Išmirs milijonai už kokių penkių metų. Ir toliau mirs, kol kas nors nepradės gydymo mintimis. Todėl man miesto gyvenimas – barai, gatvės,  flirtas, išsipustymas, nepasidažymas ir visa konkurencija –  įgauna neigiamą nuotaiką.

Mane traukia dabar, kaip niekad, miškas, ramuma, sveikas užsigrūdinęs gyvenimas.

Sakai nerašyt, kad tave myliu, nes žodžiai tau nieko nereiškia. Man, pavyzdžiui, labai svarbu, kad būtų parašyta, kad esu mylima ir reikalinga. Todėl turbūt taip ir dievinu šunis, užtat, kad jie visuomet, kad ir tyliai, bet parodys, kad tave myli, ar tau gerai ar blogai besisektų.

O tavęs pradėsiu laukti jau dabar.“

„ …padariau vienišos merginos figūrą tamsioje ir nejaukioje gatvėje. Paveikslą pavadinau „Lost girl“. O lietuviškai kažkodėl geriau tiko „Einant namo“. Didžiausią drobės dalį užima juoda gatvė: norėjau parodyti aplinkos tuštumą ir vienišumą, kai nė gyvos dvasios aplinkui…“

„Miela mamyt, buvau giliai dūšioj prislėgta. Einu pas daktarą pasitikrinti, o jis staiga ima su manim kalbėti apie gyvenimo esmę. Abu sutikom, kad kažkas žaidžia žaidimus su visu pasauliu. O finale priėjom išvadą, kad velnias yra labai chytras ir užgožęs daugumą pasaulio. Ir todėl tiek daug žmonių baidosi kryžiaus, ir kad tik kryžius gali mane išgelbėti nuo baisios nevilties. Tai matai, atėjo laikas susiprasti. Kitaip negaliu atsakyti į klausimą, kam aš gyvenu. Tik todėl, kad Dievas siuntė išbandymą? Mamyt, kad  tik ta baime atsikratyčiau, ir viskas bus gerai.“

„Miela mano Danguolyt. Dabar labai ruošiuos parodai. Tik va, nugarą daros sunku laikyti tiesiai. Įsitaisiau ant sofos, apsistačiau aliejais, teptukais ir škicais, sėdžiu sau patogiai, žvilgteliu pro langą su vaizdu ir kaifuoju. Atsistojusi tapyti negaliu. Dienos daugmaž suskaičiuotos. Mes norim per Kalėdas, tikriausia paskutines, būti kartu – mama, tėtė ir aš.“

„Mamiukai, jei nespėsim susitikt, labai gaila. Aš tave myliu labiausiai pasauly. Tu tiesiog angelas mano. Neliūdėk,  nesigraužk. Gerai aš taip pagyvenau. Pasikviesk Simą. Mano banko kortelės numeris 6245. Jei norėsi išsiųsti Kedžiui nuotrauką, tai tą juodą, su kryžiais. Ir parašyk trumpą biografiją, ir kad staiga miriau.  Mamuli, negaliu išsakyti, kaip tave myliu. Laikykis.“

Akvilė Zavišaitė mirė 1991 metais nuo AIDS. Jai tebuvo 28-eri.

Kai moterų ansamblis „Versmė“ ėmė vinguriuoti „Aktorių trio“ dainos žodžiais ir natomis: „Kai pasibels lietus į gatvės grindinį…“ užlūžo susirinkusiųjų sielos ir ištryško ašaromis…

Atsistojusi priešais susirinkusiuosius R.Baltušytė irgi verkė. Sakė, neverkusi visus tuos metus, o štai penktadienį Puponyse raudojo tėvo, šiandien – dukters. „Negalima taip žmonių virkdyt, – pasakė ji, o netrukus pridūrė: – ir nefotografuokit manęs tokios.“

„Žmogus, talentingai rėžiantis tiesą į akis, tačiau sugebantis su niekuo nesusipykti“, – taip ją yra apibūdinusi „Lietuvos ryto” žurnalistė Audronė Urbonaitė. Ir kupiškėnai dėl tokio griežtumo ant jos nesupyko. Priešingai: jie net norėtų jos atsiprašyti už tai, kad neturi viešbučio, už neveikiančias kavines, už pietus iš „Maximos“ parduotuvės…

Jai, atvažiavusiai iš Australijos, visi miestai atrodo tarsi sumažėję, o Kupiškis – ne. „Atrodo, kad labai gera čia gyventi. Kaip yra iš tikrųjų, nežinau. Tačiau miestas labai meniškas, daug skulptūrų“, – kalbėjo viešnia. Žmonės nesiginčijo, neįrodinėjo, nieko neklausė ir neaiškino. Tik buvęs muziejaus direktorius nuėjo jos pasveikinti, pasidalino prisiminimais apie Juozą Baltušį, kupiškėnams išlikusį tokį savą dar anų susitikimų. Jie – tėvas ir dukra – tikrai panašūs, abu sužadina kažin kokį artumo kitiems žmonėms jausmą. Ir Akvilė tokia pat, į savo laiškus sukrovusi ne tik asmeninę, bet ir svarbiausią žmogiškosios būties informaciją.

Iš šios parodos žmonės išėjo kitokie, nei atėjo. Paroda dar veiks ir vilios noru vėl užsukti į muziejų.

 

temainfo.lt

 


Komentarai 4 komentarai

  1. Rita Baltušytė parašė:

    Kas parašė (ir dar taip greitai!)tokį gražų straipsnį. Būčaiu jo ir negavusi, jei ne visagalis Googlas. Labai labai ačiū autoriams ir visiems kupiškėnams. Atleiskit, jei ką ne taip pasakiau. Nesakau sudie, tik: Iki pasimatymo.

  2. Rita Briedienė parašė:

    Ritos Baltušytės komentaras buvo toks mielas dienos pokštas, jog iki šio jaučiuosi beveik laiminga. Lietuviškuose komentaruose pasirašyti vardu ir pavarde labai nebūdinga: norėčiau, kad po rašinio žmonės tiesiog kalbėtųsi.
    Dėkui Jums, miela Rita.
    Būtinai turiu sužinoti, ar Kupiškio muziejuje dar liko Jūsų knygų, ir parašyti apie tai.

    • Rita Baltušytė parašė:

      Miela bendravarde plunksnos sese,
      dar kartą labai ačiū už puikų straipsnį, kurį dar kartą su malonumu persiskaičiau jau atigavusi po kelionės. Turiu tik vieną patikslinimą: nereikia atsiprašyti dėl Kupiškio viešbučio: visa gauja atvykėlių gyvenome švariame, erdviame Tachnologijų ir verslo mokyklos mokomajame viešbutyje Jaunimo gatvėje, buvome puikiai aptarnauti ir skaniai pamaitinti. Viešbutis ir jo aplinka tai dar vienas malonus netikėtumas Kupiškyje.
      Geriausi linkėjimai iš šalto Sidnėjaus. Nuoširdžiai – Rita B.

  3. nike free run 3 parašė:

    You write very well!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *