Anglijoje gyvenę jauni lietuviai namą šalia Obelių pirko jo nė neapžiūrėję: pirma įsikūrimo savaitė – automobilyje

„Iš namo tikėjomės – ko? Na, gerai, jei yra langai. Išvis geras variantas, jei yra grindys. Vienintelis rodiklis, kurio tvirtai laikėmės, – bent pusė ha žemės. Atrodo, viską tą gavom. Tik lango trūksta vieno, – instagramo paskyroje @laumiu.sodyba rašo Arnolda Vaitkutė.
Jauni žmonės Arnolda ir jos draugas Augustinas Kmielius namą Rokiškio rajono kaime, šalia Obelių, pirko jo nė neapžiūrėję: išsirinko jį dar gyvendami Anglijoje, pasitikėję sodybos pardavėjų žodžiu
.

– Įdomu, kodėl apskritai palikote Angliją?
– Mintis palikti Angliją buvo gan netikėta mums abiem. Mylėjome savo namus, netrūko nei pinigų, nei veiklos. Gyvenimas istoriniame mieste puikiai tenkino nuotykių troškimą: kasdien galėjome ieškoti naujų takų – vaikščiodavome pamirštais, iš žemėlapių jau pradingusiais uolų takeliais, vos už keliolikos kilometrų nuo namų supdavomės ant medžių subtropinio klimato augalais nusėtuose šlaituose, radinius rinkdavome nuslūgusios jūros dugne, ieškojome karinių tunelių, bunkerių ir net karstėmės pilies sienomis. O kai atsibosdavo vietiniai džiaugsmai, važiuodavome tolėliau ir vaikščiodavome Velso kalnų takeliais. Teko ant kalno ir naktį praleisti, ir leistis nuo jo itin pavojingai – lietuje, rūke ir be žibintų. Tačiau prieš metus ėmė kilti klausimas – o kas toliau? Abiem norėjosi laukų, pievų, hektarų, avių, tačiau žinojome, kad reali ateitis Britanijoje – smaugianti paskola už kotedžą, sujungtą su kaimynais, ir ofisinis darbas, kad tą paskolą išsimokėtum. Prisidėjo ir namų ilgesys. Giminių susibūrimų, gimtadienių ar šiaip savaitgalio pasisėdėjimų. Po aštuonerių metų užsienyje supratau, kad ir savo brolį, ir sesę atsimenu tokius, kokius palikau išvykdama, – dar vaikus, net ne paauglius. O jie – jau suaugę žmonės, ir suvokiau visą tai praleidusi. Ir kuo toliau, tuo daugiau bus praleistų dalykų – nepaminėtų gimtadienių ir progų, nepažintų jų antrų pusių, vestuvių, gimtadienių ir vaikų. Nenorėjau būti ta teta, kuri atvažiuoja kartą per penkerius metus, o gyventi per dvi dienas nemėgstu, tad po truputį idėja grįžti namo tapo vis stipresnė. Tiesa, planavome grįžti negreitai. Na, mažiausiai po kokių trejų metų: kaip ir dauguma emigrantų norėjome susitaupyti namui, hektarams ir pragyvenimui. O gavosi taip, kad grįžome po pusės metų nuo pirmos idėjos, ir po mėnesio nuo tvirto nusprendimo – gerai, varom. Pagrindinė paskata buvo ne kas kita kaip pandemija. Aš buvau tarp „laimingųjų“, kuriems teko pradėti naują gyvenimą nuo nemenko šoko: kompanija, kurioje dirbau, atleido didžiąją dalį darbuotojų. Atleista iš darbo dar bene savaitę bandžiau ieškoti naujo, gavau kelis pakvietimus interviu, tačiau taip į juos ir nenuėjau. Širdyje jau žinojau, kad dabar, ko gero, geriausias laikas grįžti namo. Man pandemija padėjo susikurti verslą ir galų gale paversti jį pragyvenimo šaltiniu.

– Ar ilgai gyvenote šioje šalyje?
– Abu palikome Lietuvą būdami dar paaugliai – 2012 metais. Augustinas iš Alytaus iškart išvyko gyventi į Angliją, o aš spėjau pagyventi įvairiau – pakėlusi sparnus iš gimtųjų Šiaulių kelerius metus gyvenau Danijoje. Studijavau Aalborgo mieste. Vėliau teko paragauti kaimiškesnio gyvenimo Vebbestrupo miestelyje, garsėjančiame itin skaniais ledais.
Pati atsidūriau Anglijoje tik 2015-aisiais ir nusileidau, kaip ir daugelis naujai atvykusiųjų, Londone. Ten praleidau kupinus nuotykių dvejus metus ir vėl patraukiau ieškoti ramesnio kampelio. Paieškos nuvedė į istorinį, įspūdingo grožio miestelį ant jūros kranto Doverį, dar vadinamą vartais į Angliją. Doverio uolos žinomos visame pasaulyje, stačiais 100 metrų skardžiais, besileidžiančios į jūrą. Ant jų sėdėdamas Šekspyras rašė eiles, jose slypi Napoleono armijos rausti tuneliai, o ant uolų krašto stovi ne tik didinga 12 amžiaus pilis, bet ir 2000 metų senumo Romėnų švyturys. Ten vedžiodami šunis mes su Augustinu ir susipažinome. Ir nors aš jau buvau pasiruošusi kelti sparnus dar toliau – į Ispaniją, pažintis planus pakoregavo. Tiesa, mūsų antras pasimatymas buvo skrydis į Ispaniją.

– Kodėl namo ieškojote Rokiškio krašte?
– Išties nė nepasakyčiau, kad namo mes ieškojome. Apskritai visą reikalą vertinome požiūriu – ai, kaip bus, taip, arba – kaip dar blogiau gali būti? Žinojome tik tai, kad norime gyventi kaime. Instagrame stebėjome kitų kaime įsikūrusių jaunų žmonių gyvenimą, tikrai daug jų taip pat grįžę iš emigracijos. Stebėjome bendruomenės „Noriu gyventi kaime“ veiklą, skirtą tokiems kaip mes. Tik, rodėsi, kad visi grįžta labai rimtai nusiteikę, su rimtais planais, pasiruošimu, kartais trunkančiu ir kelerius metus, o mes tiesiog susimetėm daiktus į mašiną ir – kur išeis, ten ir važiuosim.
Namų skelbimus perversdavau nepriklausomai nuo jų lokacijos. Tiesa, iš pradžių labiau žvalgėmės į pietų Lietuvą, Dzūkiją. Tačiau kainos skelbimuose kreipė į Aukštaitiją – būtent čia slėpėsi daugiausia mums įkandamų kainų, kadangi grįžome visiškai basi – santaupų neturėjome, pasiėmėme tik paskutinius porą atlyginimų, ir tai buvo mūsų namo biudžetas. O kaip gyvensime po to, bus matyt. Mūsų gyvenime daug kas remta požiūriu „O kas jau čia gali būt blogiau?“ Svarbu – stogas virš galvos ir maisto augintiniams, o visą kitą jau kažkaip susirasime, susigalvosime, galų gale, juk niekad neliksime vieni, kai esame apsupti šeimos.
Savo namą radome interneto svetainėje. Pirmą kartą išjungiau pagalvojusi, na, labai jau toli. Nuo ko toli? Gi nuo visko! Ir Vilniaus, ir Kauno, ir Lenkijos. Apskritai, į skelbimus nežiūrėjome rimtai, nes netikėjome, kad namą galima nusipirkti nebūnant šalyje. Galvojome: grįšime, pagyvensime pas mano mamą ir tada, jau būdami vietoje, kažką pirksime. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau norėjosi grįžti su dviem šunimis į butą aštuntame aukšte, minti lifto slenkstį ir ieškotis ofisinio darbo, kad išsilaikyti mieste. Žinojom: jei taip nutiks, aptingsime, tapsime išrankesni, didės išlaidos nebūtiniems dalykams, ir prabėgs keleri metai, kol vėl nusiteiksime rizikuoti ir kažką keisti. Tad nusprendėme: jei jau keisti, tai keisti viską kardinaliai ir važiuoti jau į savo namus. Taip grįžome prie namo skelbimo. Jame tebuvo aštuonios nuotraukos – na, stogas tiesus, rašo, kad yra šulinys, langai lyg ir visi vietoje; yra netgi grindys, tvartas ir keli baldai. Net nebuvo parašyta, kiek kambarių, o mes ir neklausėme. Nesitikėdama gauti atsakymo parašiau pardavėjui, paprašiau daugiau nuotraukų. Gavau papildomų nuotraukų net penkias! Kai kurios buvo tokios, kad žiūrėsi ir nesuprasi, ar nuotraukoje – namo kambarys, ar daržinės kampas. Tiesa, daržinė ir buvo tai, kas mane apžavėjo: jos nuotrauką pamačiusi garsiai nusprendžiau – viskas, perkam. Toks ir buvo antras elektroninis laiškas pardavėjui: „Mes perkam jūsų namą.“ Ir kaina buvo tokia, už kokią daugumoje kitų vietų negautum nė 20 arų žemės, juolab, stovinčio namo.
Dvi savaites gyvenome žinodami, kad kažkur pievose, laukuose, tarp brūzgynų stovi tuščia troba, laukianti mūsų. Nežinojome, nei koks jos stovis, nei ką ten rasime. Ir dėl karantino taisyklių iš Anglijos važiavome tiesiai į savo namus.
Tik atvykę supratome, kaip mums pasisekė. Važiuodami namo mes negalėjome atsistebėti, kad tokios Lietuvos mes nepažinojome – abu niekad nebuvome šiuose kraštuose. Kalvos ir laukai, ežerai ir parkai, nesibaigiančios pievos pirmą vakarą mus pasitiko paskendusios vakaro saulėje. Ir savo naujus namus pasiekėme su pirma tamsa.

– Instagrame rašote, kad pirmas naktis miegojote automobilyje. Namas pateikė staigmenų?
– 
Jau kai buvome sutarę pirkimo detales, paaiškėjo kelios staigmenos: name trūksta lango (ar kelių), jame negyventa jau penkerius metus, o ant durų nėra spynos – išlaužė vagys. Matyt, ir vagys nelabai rado, ką vogti, tai pasitenkino krosnies ringėmis. Ir nors buvome nusiteikę blogiausiam, nė neįsivaizdavome, kad kelionės nuovargis gali viską nuspalvinti dar tamsesnėmis spalvomis. Namus pasiekėme septintą valandą vakaro sekmadienį, o devintą jau stovėjome eilėje „Maximoje“, krepšį prisidėję guminių pirštinių, šiukšlių maišų, šepečių. Tiesa, visą kelią į „Maximą“ dar dvejojau: „O gal mest viską ir važiuot pas mamą? O gal tiesiog atsisukt ir jau lėkt atgal į Angliją?“
Betgi meilė namui širdyje taip pat ruseno maža žarija. Vos išlipus iš mašinos pirma reakcija buvo oho, koks jis didelis, ir visas mūsų! Tamsoje tą vakarą jau daug neapžiūrėjome, tačiau tarp šiukšlių paskendusios nuostabios detalės kėlė nuostabą: senovinės durys, kabyklos, rąstinės namo vidaus sienos.O namo stovis… na, jis buvo toks, kokio tikėtasi. Namą gavome su visu palikimu – laikraščiais, pelėmis, baldais, sluoksniais šiukšlių, butelių ir nenusakomu kvapu. Tie, kas čia apsistodavo per paskutiniuosius metus, tikrai nebuvo pasišventę tvarkai ir labiau mėgo išgertuves ir kortas.

Tačiau tarp šiukšlių rasdavome ir prižiūrėtų daiktų – sagų kolekciją, į laikraščius susuktų indų ir net keturiasdešimt metų senumo laiškų nuo Eglės…Kadangi name veikė, galbūt, viena elektros lemputė, o švariai nebuvo nė kur padėti kojos, nusprendėme miegoti mašinoje. Taip ir miegojome bene visą pirmą savaitę, iki kol pasiruošėme bent vieną gyvenimui tinkamą kambarį. Būtent tiek laiko mums ir prireikė prisijaukinti namą, pajusti, kad jame jau norime likti, galbūt, per naktį, o, galbūt, ir su visam.
Namas mus stebina iki šiol. Tai skylę randame, tai spausdintuvą ar padangą kieko kūdroje. O kartais randame stirnų mažame obelų sodelyje šalia lango…

– Kas šiame name gyveno prieš tai?
– 
Namas pateikė užuominų, kas jame gyveno prieš mus. Laiškai, sąsiuviniai, netgi antkapis atremtas į namo sieną. Bet, galbūt, iškalbingiausia užuomina buvo močiutei adresuota maža linkėjimų knygelė, kurią radome ant virtuvės stalo. Ta knygelė pas mus ir gyvena: mes ją padėjome ant palangės virtuvėje.Na, o į visus klausimus vėliau atsakė kaimynai ir su namo buvusia šeimininke supažindino savo atsiminimuose. Mūsų namo ponia buvo Alytė. O mūsų mylimą tvartą pastatė antrasis Alytės vyras, kad jai meilę įrodyt. Užtat, sakau, mano akį tas tvartas taip ir patraukė – vat, toks meilės įrodymas, kad kiekvienai moteriai vis dar galvą apsuka net ir nuotraukose.

Iki šiol truputį keista – mes bandome atsekti buvusios gyventojos žingsnius, sprendimus ir perimame jos tvarką: skalbinius džiaustome ant jos paliktų virvių, skaitome jos knygas, vaikštome jos išvaikščiotais takeliais ir grožimės užaugintais gėlių krūmais. Labai įdomu atrasti įvairių atsiminimų, buvusių svarbių daiktų ir juos vėl panaudoti ar tiesiog einant takeliu pasvarstyti, ką prieš tai gyvenusieji čia veikė, kokius planus kūrė ir kur tais pačiais takeliais vaikščiojo. Mus nuramino tai, kad namai buvo mylimi ir jų šeimininkė buvo draugiška bei mylinti. Ir mes tikimės taip pat namelį mylėti ir saugoti.

– Tad nebuvo minties vėl parduoti namą?
– 
Minčių parduoti namą nekyla. Mūsų sprendimas buvo puikus. Impulsyvus, galbūt neapgalvotas, bet visiškai nutrūktgalviškai nuostabus. Nors pirmos naktys ir pateikė kiek iššūkių, visada žinojom, kad esame savo vietoje. Žinoma, nuomonių išgirstame įvairių. Kas sako, kad tuoj, jau tuoj atsibos mums ir mes čia nieko nesuprantame, esame gyvenimo nematę miestiečiai. Kiti teigia, kad gyvenime kaime negyventų, o mes tik kišime pinigus ir gyvenimo nematysime. Treti mūsų tiesiog gaili, na, kaip ligonių. Bet jei mes ir ligoniai, tai tikrai laimingi. Mus „veža“ tai, kas kitiems yra sunkumai – dušas lauke, vandens rinkimas, malkų kapojimas, pečiaus kūrenimas. Kai kas nori patraukti per dantį, prikaišioja tai, sako: „Tai matyt tokia pikta, nes nuo pečiaus ir botų pavargai.“ Tačiau iš tiesų tie maži kasdienos ritualai man yra išganantys: pečius kaip altorius, namų, o gal ir viso kaimo širdis. Lempelė lauke, kurią palieku įjungtą eidama šunų vedžioti, – tarytum švyturys, matomas net už kelių kalvelių, ir tamsią naktį tai vienintelė matoma šviesa, kviečianti namo. Pasivaikščiojimai – mano meditacija, augintiniai – šeimos nariai. Taip mes ir sukūrėme čia savo mažą pasaulį, į kurį retai kas užklysta. Net ir su šiukšlių primesta kūdra, trūkstamais langais tai – jau mūsų namai.

– Kaip mezgasi santykiai su kaimynais?
– 
Pripažinsiu, mintis apie kaimynus iš pradžių nedžiugino. Norėjome labiau vienkiemio. Tačiau tai mums nebuvo svarbiausia, ir po kurio laiko supratome, kad turėti kaimynus yra labai gerai. O jei dar su kaimynais nusisekė, kaip mums, tai tikra palaima.
Jau spėjome eiti pagalbos prašyti mašinos akumuliatoriui nusėdus, ir dovanų gavome pačią geriausią, praktiškiausią dovaną – bulvių maišą ir moliūgą. Žinoma, kaimynus nustebinome savo sprendimu čia atsikraustyti, ypač kai pirmomis dienomis vaikščiojome aplink trobą pasišviesdami prožektoriais, gastroliuojančio šuns beieškodami. Tikrai iš šono turėtume atrodyti keistai: atvažiavo į griūvantį namą iš užsienio, parsivežė šunų krūvą, ūkininkauti irgi nemokame – na, tokie tipiniai nuotykiautojai. Bet buvome sutikti itin šiltai ir mūsų kaimynai nuostabūs. Jie mums papasakojo namo ir gyventojų istoriją, padėjo susipažinti su savu ūkiu ir patikino visad kreiptis, kai reikės pagalbos. Mes ir nepasididžiuojam, kreipiamės. Ir vis smagu kažką matyti judant pro langą – tik vienus kaimynus ir teturime. Kitos sodybos aplink jau tuščios arba gyvenamos tik savaitgaliais.

– Kaip nuo pirkimo pradžios pasikeitė jūsų namas?
– 
Mes, išties, didelių darbų ir nesiėmėme čia gyvendami. Pasidarėm kas svarbiausią: susidėjome spynas, turime šulinį, užsikūrėme pečių, užsikalėme trūkstamus langus, kol juos pasikeisime. Kaip bebūtų keista, mums svarbesnis darbas buvo aptverti tvorą aplink daržinę ir šiaudus tvarte pakeisti. Taip prabėgom ir tvarkomės: tai jungiklį pakeisti, tai elektrą tvarte pajungti. O kartais visai nereikalingais mažmožiais užsiimam: einam krūmų apkarpyti ar šiukšlių iš kūdros patraukiot. Niekur neskubam. Daug kas perka sodybas su mintimi ir tikslu – va, nusipirksime, renovuosime, sudėsime plastikinius langus, sukalsime lenteles ir, va, tada jau gyvensim. O mes šiaip gyvenam, mums negėda gyventi ne tik kad be euro remontų, bet ir be vandentiekio. Mums patinka vandenį statinėj rinkti ar iš šulinio nešioti, tai ir nešiojam. Kai atsibos, tada jau ir galvosim, kaip čia pasitvarkyti. Neturime daug pinigų, paskolų neimsime, tai ir gyvename paprastai. Pas mus nėra skandinaviško minimalizmo, pas mus – jaunatvinis maksimalizmas. Bet mes to savo „buitiako“ ir nebijome rodyti – daug kas į instagramą kelia kompozicijas, įspūdingus „prieš ir po“, o mes nusiteikę gyventi tame „prieš“ ir dėl to nepergyventi.Mūsų ir tapetai paplyšę, ir sienos nedažytos, bet ir patys turime kur atsigulti, ir svečius priimti. Mums svarbiau nei remontai pastovėti ant slenksčio ir debesis paganyti į horizontus žvelgiant, pasivaikščioti rytais ar mėnesienoje vakarais, turėti kur grįžti. Kol yra šviesa ir ugnis kūrenasi, – viskas, ko reikia dabar, o visa kita ateis su laiku.Mūsų namas keičiasi tiek, kiek keičiasi jį supanti gamta.

Turime tokią „daržinės galeriją“, kur kaupiame vienos daržinės nuotraukas skirtingais metų laikais. Pirma nuotrauka daryta dar vasariškoje šilumoje, o paskutinėje nuotraukoje daržinė jau skęsta sniege. Man ta daržinė kaip bažnyčia. Tiesa, labai svyranti bažnyčia, ir jei tokį vieną baslį pajudini, ji grėsmingai ir greitai svyra, kol kažkurioj vietoj pati (kol kas) sustoja. Tuo basliu paremta daržinė dar ir gyvuoja, o aš galvoju: na, logiškai neapsimoka jos išsaugot.
Galėtų būt laukelis šunims lakstyt, galėtume normalų pastatą pastatyt, nei ji didelė, nei labai naudojama – dabar ten skalbiniai padžiauti, ir tiek naudos. Nei tvirta, nei naudinga, o taip nuvertus, tai ir kūrenti būtų ką ilgai. Tad jei kada nors galerijos gale bus nuvirtusios daržinės nuotrauka, o vėliau – ir tuščias lauka, na, tebūnie. Bet šiai dienai ten gyvena skalbiniai.
Vidus, rodos, nepakito daug – nei mes remontavome ką. Atvežėme keletą naujų baldų, bet daugiausia išsaugojome senų. Tačiau įėjus atrodo, kad tai tikrai ne tas pats namas, į kurį žengėme pirmą kartą prieš du mėnesius. Pastarasis buvo šaltas, purvinas ir atstumiantis, o dabar kupinas šviesos ir šilumos, nes jei temperatūra ne itin aukšta, šildo mūsų trobą visos širdys, radusios čia prieglobstį. Dabar tai jau ne tik namas, o mūsų namai. Pamažu net šiukšlės ir ant krosnies krebždančios pelės tapo savos.

– Įdomi šulinio istorija…
– Šulinio istorija – kaip ir pats šulinys – tokia drumzlėta, kurią sužinoję jau numojome ranka ir pardavėjui nebesiskundėme: jau tiesiog buvo atsibodę skųstis. Ai, galvojome, kas čia tokio – dar viena maža problemėlė ilgų problemų sąraše. O gal ta istorija tokia nė nelabai įdomi? Na, skelbime buvo parašyta, kad sodybai priklauso šulinys. Atrodo, ir nėra čia papildomų klausimų: juk šulinys turėtų būti kaip ir savaime suprantama dalis, ar ne? Ot ir ne. Pasirodo, jei sodybai priklauso šulinys (aš net ieškojau skelbimo jau po pirkimo vien tam, kad paskaityti dar ir dar kartą apie tą šulinį), tai tas šulinys tikrai nebūtinai yra sodybos teritorijoje! Ir geras porą dienų mes to šulinio ieškojome krūmuose, už pastatų ir šalia kūdrų, kol neapsikentę paklausėme pardavėjo, ir jis mums atsiuntė nuotrauką žemėlapio, kuriame šulinys pažymėtas iksiuku. Porą šimtų metrų nuo namų, skersai per laukus! Štai ir mojuojame sudie bet kokioms viltims turėti patogų šulinį, juolab, siurblį jame.
Na, ką padarysi, jei teks nešioti vandenį, nešiosime, kas jau čia tėra. Tačiau nuostaba čia nesibaigė, nes radus šulinį pasirodė, kad jo vanduo žalias, su varlytėmis ir paukštukais, ir tikrai netinkamas naudoti. Ėjome klausti pas kaimynus apie šulinio stovį, o tai jau visai nuliūdino, nes šulinys, pasirodo, nenaudotinas nuo 1980-ųjų. Dar kurį laiką svarstėme, ar bandyti valyti buvusį šulinį tolumoje, ar ieškoti, kas iškastų naują kiek arčiau. Apsisprendėme kasti naują, nors rasti vandens ant kalniuko, kur mes gyvename, nemenkas iššūkis. Gerai, kad darbininkai iš kasyba.com atvažiavo puikiai pasiruošę ir iš trečio karto atrado gėlo vandens gyslą po visu moliu ir smėliu, daug arčiau namų. O senasis šulinys ir liko stovėti. Tiesa, dar šiek tiek naudos iš jo yra – kaimynai užraugtus agurkus jame laiko.

– Panašu, sodyboje gyvenate ne vieni?
– Sodyboje mūsų gyvena dešimt, neskaitant pelių, paukščiukų ir apsilankančių stirnų. O vienu metu gal buvo netgi dvylika, kai dar gyveno ožkos. Tiesa, apsigyvenome tai tik keturiese, tačiau ilgai netruko, kad namai prisipildytų šiluma.
Žinoma, ir sodybos vietą bei žemės plotą rinkomės taip, kad galėtume gyventi ne vieni. Tad neilgai trukus prie mūsų kompanijos prisijungė dvi jaunos ožkytės Jadvyga ir Žvaigždutė iš Anykščių rajono. Jų darbas buvo apgenėti krūmus ir sodyboj išvešėjusius žolynus, ir jos tą darbą puikiai atliko. O per kelias savaites tapo tokios prieraišios, kad eidavo pasivaikščioti kartu, be pavadžių, kaip šuniukai. Galų gale jos pradėjo eiti į namus. Žinoma, eiti į namus, kai ten jau šeši šunys, nebuvo labai skatintina, bet ožkytėms tai nelabai rūpėjo ir neįleistos pro duris jos iškilmingai rėkė visa gerkle, kiek leidžia plaučiai. Tad tiek jos su mumis ir gyveno: pagailo rėkiančių ožkų, ir išleidome jas į didesnį būrį, kur turėtų daugiau draugių.

O kol dar nesusitvarkėme tvarto paukščiams ir kitiems gyvuliams laikyti, apsiribojame šuniukų draugija. Galbūt kiek neįprastai kaimui, šunys gyvena su mumis: visi viduje, ir dar būtinai reikia gulėt po kojomis tam pačiam kambaryje. Taip kambaryje ir telpa šiuo metu aštuoni šunys. Įspūdingas skaičius! O būna taip tylu, kad girdisi musė skraidanti. Visi stebisi: va, gyvenate kaime, turbūt šunys dabar patenkinti, labai daug vietos? O vietos jiems kaip reikėjo po kojomis, taip ir dabar po kojomis ir guli, ir neįdomūs jiems tie hektarai.
Žinoma, pasivaikščiojimai tapo kitokie, nei mieste: mieste mūsų augintiniai susitikdavo su kitais šunimis, eidavome į įvairius parkus, aplankydavome karves, avis ir ponius ar lakstydavome pajūriu, o čia – vis tie patys mus supantys laukai. Dažnai šunis pasiimam pasižmonėti į Rokiškį ar aplinkines vietas, pavažiuojame su mašina į miškus, prie ežerų ar apžvalgos bokštų.
Apie šunis galiu pasakoti be sustojimo. Galėčiau ir knygą parašyt: visus mano pasakojimus surinkus gal jau ir parašiau.
Iš Anglijos grįžome tik su dviem augintinėm – ilgakojėmis ir ilganosėmis Bite ir Erke. Ištvėrėme visą mėnesį prieš nuspręsdami padidinti savo šeimą: abu esame šunų mylėtojai, linkę padėti, daug nesvarstantys, o gyvūnų globa, turbūt, – mūsų likimas, o nuo likimo nėr vaistų. Taip po pirmo mėnesio Lietuvoje prie mūsų prisijungė Žiema iš Visagino prieglaudos „Padėk man“. Važiavome pažiūrėti senukų, norėjome suteikti šiltą senatvę, o parsivežėme į širdį ir mašiną lipančią, tamsos bijančią jauną keistuolę. Erkė, Bitė ir Žiema – mūsų jaunuolės, pastovios gyventojos ir visos savaip nuostabios, juokingos ir keistos. Erkė turi ir visą savo gerbėjų būrį, kurį pavergė savo plaukuotomis ausimis ir nepalaužiamu charakteriu.


Neilgai trukus, tiksliau, – jau kitą dieną, sulaukėme prašymo priimti laikinai globai bailią kalytę Korą. Nuvažiavome į Utenos prieglaudą pasiimti tos kalytės, o grįžome su dviem šuniukais, nes negalėjome praeiti pro aklą senuką Dusiuką. Tikėjomės Dusiuką nukaršinti šiltai, viduje, suteikti jam nuostabias paskutines dienas, tiesa, nesitikėjome, kad jos bus tokios trumpos: Dusiukas su mumis gyveno tik savaitę, kol iškeliavo vaivorykštės tiltais. O mes neatsilaikėme ir į laikiną globą dar priėmė Koros seses Olią ir Ogą. O kad išėjusio senuko vieta nebūtų tuščia, į namus įsileidome jau du senukus – Tetą ir Dieduką. Šis pas mus atvyko net iš Klaipėdos.
Ar jau pametėte skaičių? Taip pat greit pametėm jį ir mes. Turime penkis savo šunis – tris jaunas merginas ir du karšinamus senukus, ir dažniausiai turime šunų laikinoje globoje, ieškančių namų.
Na, ir taip mūsų buvo dešimt – du žmonės ir aštuoni šuniukai. Vėliau mažosios sesės, kurias turėjome laikinoje globoje, rado šeimininkus ir iškeliavo – kuri į Kėdainius, o kuri – į Daniją. Nespėjome pailsėti, kaip dar dvylika pėdučių įropojo į mūsų širdis. Šįkart atkeliavo trys pabiručiai iš Kauno – vos mėnesio amžiaus ir kilogramo svorio šuniukai. Jie su mumis augs, stiprės ir ieškos širdžių, kurias galėtų užpildyti savo meile.

Tiesa, ne viskas būna paprasta. Štai prieš savaitę sušlubavo mūsų mylimiausios (tik nesakykit kitiems) Erkės sveikata, ir visas pastarąsias dienas turėjome derinti trobos ir kitų septynių šuniukų priežiūrą, darbą ir išvykas pas veterinarus bei kartais skausmingą jos gydymą. Tačiau dėl mylimo šuns negaila: keliavome pas specialistus ir į Vilnių, ir į Kauną, buvo atlikta daug tyrimų ir vis dar laukiame jų rezultatų. Kartais grįždavome namo jau gerokai po vidurnakčio, tekdavo apeiti ir likusį ūkį, o ryte keltis ir vėl važiuoti 200 kilometrų gydymui. Yra žmonių, kurie to nedarytų, tačiau mes nepasidavėme: ir net kai baigėsi pinigai, už Erkės sveikatą mūru sustojo visa Lietuva ir draugiškai padovanojo Erkei lėšų veterinarams. Galiu tik verkti iš dėkingumo žinodama, kokie nuostabūs yra žmonės, ir kaip jie pasiruošę padėti net šuniukui, kurio nė nepažįsta. Tik gerų žmonių ir nuostabaus Rokiškio veterinaro Edmundo Užupio dėka Erkė dabar jaučiasi geriau, ir galime stumtis tolyn ieškodami atsakymų ir gydymo.

Na, žinoma, rūpinamės ir mažiausiais gyventojais, o jų turime nemažai. Paukščiukai turi lesyklėlę, kur yra lepinami, o didesni paukščiai gauna atliekų nuo šunų stalo, tad varnos mūsų kieme – dažni svečiai. Mažame obelų sodelyje, vos keli metrai nuo lango, lankosi stirnos. Joms šiemet puošime obelį daržovėmis vietoj Kalėdų eglutės.
Kiek tolėliau girdime lapių šauksmus, o pėdsakų randame tokių didelių, kad belieka svarstyti – briedžio ar šerno? Pelės ir tos pamaitintos, jei jau kokią bulvę pagraužia, tai paliekame už durų – lai turi laimingos. Jos pasivaišina ir šunų maistu, ir šunų mėsa. Tiesa, pelės gali gyventi tik lauke arba taip, kad mes jų nerastumėme, nes namuose turime gerai medžiojančių šunų. Tačiau dažnai tenka per langą stebėti po lesyklėle šmirinėjančias ir trupinukus renkančias vidury dienos. Kartais kieme apsilanko kaimynų katinas, o kitų gyventojų nė nepažįstame – matome urvelius, randame ženklų, jog kažkas mūsų daržinę laiko savo namais, bet gyventojų nepastebime. Tačiau pas mus gali gyventi visi, kol gyvena draugiškai.

– Papasakoti apie savo veiklą, matomą laumeshandmade.lt.
– Nenuostabu: ilgą laiką auginant šunis ir veikla mano susijusi su šunimis. Teko dirbti įvairių darbų, susijusių su keturkojais: nuo 2014 metų esu Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja, taip pat teko prižiūrėti šunis jų šeimininkams atostogaujant. Tačiau neilgai trukus supratau, kad su žmonėmis man dirbti sekasi sunkiau nei su šunimis, nes, reikia pripažinti sau, ne visi turime kantrybės dirbti su klientais. O ir gyvenimas sudėliojo taip, kad parankiau buvo dirbti pastovų ofisinį darbą. Tuo tarpu šunų priežiūrą ir dresūrą pasilikau tik kaip hobį, taip pat dalyvaudavau parodose bei varžybose. Norėdama savo šuniukams suteikti visa, kas geriausia ir gražiausia, esu išleidusi nemažai pinigų žaislams ir aksesuarams. Visada ieškojau grožio, kokybės ir kainos santykio, kuriuo galėčiau džiaugtis ir rekomenduoti kitiems.
Tačiau apetitas didėja bevalgant, ir mano įgeidžiai gyvūnų prekėms vieną dieną tapo tiesiog nepasotinami – norėjau būtent tokios spalvos, būtent tokios medžiagos, būtent tokio pločio ir storio antkaklio. Namuose atsiradus ilgakaklei Erkei, jokie antkakliai jai netiko – reikėjo plataus ir švelnaus martingale tipo antkaklio. O atkeliavus Bitei, mūsų pasiūloje atsirado ir įvairūs paminkštinimai – pūkuoti, švelnūs odai ir jautriam plaukui antkakliai tapo mano mėgstamiausiais. Specializuojamės antkaklių gamyboje, tačiau taip pat gaminame petnešas, ypač mokantiems išsinerti augintiniams, taip pat žaislus ir kartais rūbelius augintiniams. Tiesa, mūsų antkakliai tinkami ne tik šunims – mes jais esame puošę ir kates, ir ožkas.

Mano veikla prasidėjo kartu su pirmu karantinu. Tada pagaliau radau laiko prisėsti prie savo 70 metų senumo siuvimo mašinos ir sukurti pirmą antkaklį. Nuo to laiko mano gaminiai apkeliavo visus draugus, tada – visą Europą, o dabar jau puošia ir keturkojų kaklus Kanadoje bei Jungtinėse Amerikos valstijose. Net ir gyvendama Anglijoje bei planuodama savo veiklą vykdyti ten, pasirinkau lietuvišką Laumės pavadinimą. Jį nešiojau širdyje ne tik dėl to, kad mano naudojamos juostos tokio nepakartojamo grožio, lyg pačių laumių austos, bet ir dėl to, kad laumės man asocijuojasi su laukinėmis pievomis ir beribe nežabojama gamta ir laisve, kurios gabalėlį stengiuosi įsiūti į kiekvieną antkaklį; ir todėl, kad laumės sąžiningos, duodančios kiekvienam ir imančios iš kiekvieno pagal nuopelnus. Jos juostomis, šilkais ir gėrybėmis apdovanodavo neturtingus, pamirštus ir gero linkinčius – taip ir mes tikime, kad mūsų papuošti šunys keliauja per pasaulį pačių mus supančių laumių palaiminti. O pas mus prieglobstį radusiuosius puošiame iš širdies. Norisi tikėti, kad ir mes niekad neatsisakome pagalbos ranką ištiesti tiek gyvūnams, tiek žmonėms – ar tai būtų gėrybės, ar pinigai, ar tiesiog geras žodis. Dalintis yra tai, kas daro žmogų žmogumi.
Tad, žinoma, grįžtant namo ir visa laumių dirbtuvėlė grįžo su manimi. Tiek į mašiną ir susitalpinome – šunis, kelis rūbus ir, kaip juokauju, visą darbą. Tačiau vis dar nesijaučiu, lyg tai būtų mano darbas. Siuvimas man – atpalaiduojantis hobis: galėčiau siūti valandų valandas, lėtai sukdama rankeną tiek lyjant, tiek sningant ar šviečiant saulei. Mano siuvimo mašina stovi šalia lango, ir tikrai nesumeluosiu – nuostabi gamta yra mano įkvėpimas, tarytum kiekviename krentančiame lape, saulės spindulyje ar vėjo gūsyje slepiasi į mano darbą gulantys laumių linkėjimai. Kadangi mano klientai gali susikomplektuoti aksesuarus patys, mane neretai nustebina jų išradingumas ir dizaino gebėjimai – kokių nuostabių derinių jie sugalvoja, o aš džiaugiuosi padėjusi jų norams tapti realybe! Labai didžiuojuosi kiekvienu savo darbeliu ir myliu savo klientus, tik dėl jų aš galiu gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenu, ir su visais savo augintiniais.

– Kokia jums šiandien Lietuva?
– Atrodo, mes Lietuvos niekad nė nebuvom palikę. Galbūt tai ir yra namai – vieta, kur grįžus atrodo, kad niekad nė nebuvai išvykęs. Nusivylimas kyla iš nepateisintų lūkesčių. Bet mes negalime turėti kažkokių lūkesčių savo Tėvynei – ji tiesiog yra, ir mes ją tokią, kokia ji yra, turime mokėti priimti. Taip pat ir su namu: mes nenusivylėme tuo, ką radome. Juk patys pirkome, patys rizikavome, patys žinojome, kad mūsų gali laukti bet kas! Mums tereikėjo tą lobį, mūsų laukiantį, atsikasti iš mažo kalnelio šiukšlių, ir jis atsiskleidė visu savo grožiu ir priėmė mus plačiai atvertomis durimis. Visur galima rasti grožį, tik reikia sustoti ir žvilgtelėti – dažnai žmonės skuba ir nepastebi nei vėjo genamų debesų, nei stirnų išmintų takų. Net eidami pasivaikščioti tai daro skubėdami – kuo greičiau nueiti, kuo greičiau pasiekti, ir tada jie jau atsipalaiduos. O mes bandome atsipalaiduoti kiekviename žingsnyje, įžvelgti sielą bulvę griaužiančioje pelėje, išmokti atsipalaiduoti ir rasti grožį kasdienėje rutinoje.


Kalbėjosi Emilija Briedytė 
A. Vaitkutės asmeninio archyvo nuotraukos