Pradžia » Aktualu » Anykščiai: įsimintinos savanorystės akimirkos

Anykščiai: įsimintinos savanorystės akimirkos

Publikavimo data: 2020-02-17

 

Jaunimo savanoriška tarnyba (JST) – tai intensyvi šešių mėnesių trukmės programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m.


Intensyvi šešių mėnesių programa

Jaunimo savanoriška tarnyba – tai intensyvi šešių mėnesių programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m. Jaunuoliai 40 val. per mėnesį savanoriauja pasirinktoje akredituotoje ir juos priimančioje organizacijoje (PO). Šiuo metu Anykščių rajone PO yra septynios: Anykščių rajono socialinių paslaugų centras, Menų centras; Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka, Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazija, Anykščių regioninio parko direkcija; Socialinės globos namų Svėdasų senelių globos namų ir Burbiškio grupinio gyvenimo namų filialai, Turizmo ir verslo informavimo centras bei Šeimos idėjų centras Debeikiuose. 
Pagal programą savanoriaujantys jaunuoliai kartą per mėnesį susitinka su savanorišką veiklą koordinuojančios organizacijos paskirtu mentoriumi, mokosi įveikti sunkumus, apmąstyti patirtį, įvardinti naujus įgūdžius, suformuluoti tobulėjimo kryptis.
JST projektas Anykščių mieste veikia jau gerą pusmetį. Pirma savanorystės sutartis mieste registruota liepos mėnesį, o dabar jų – net 16. Penki gerus darbus atlieka Kavarsko miesto bibliotekoje, net dešimt – Anykščių rajono socialinių paslaugų centre bei viena – Šeimos idėjų centre, Debeikių miestelyje.


Apie savo patirtį – patys savanoriai


Augustė:
– Savanorystė man suteikia galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, leidžia išbandyti save naujose situacijose, stiprina bendravimo bei darbo komandoje įgūdžius. Manau, įgyta patirtis bus naudinga realizuojant savo lūkesčius bei karjeros tikslus ateityje. Smagu, kad mano savanorystės veiklos teikia džiaugsmo ne tik man, bet ir tiems, kuriems galiu padėti.


Ema:
– Vieni įsimintiniausių įvykių buvo tada, kai mums reikėjo skaityti pasakas prailgintos grupės vaikams. Truputį nustebino ir labai džiugino jų susidomėjimas ir noras mūsų klausytis. Kuo ilgiau skaitėm, tuo drąsesni darėsi mūsų jaunieji klausytojai: artėjo vis arčiau mūsų, kad galėtų pažiūrėti paveiksliukus.


Reda:
– Atsimenu, labai smagu buvo puošti bibliotekos Kalėdų eglutę. Tai buvo eilinė savanorystės diena, puošti eglutės dar nebuvom suplanavę, bet visus pagavo keista kalėdinė nuotaika: pasidalinę darbais, juokdamiesi, gerai leisdami laiką pasiruošėme šventėms.


Simona:
– Viena įsimintinų akimirkų savanorystėje buvo vienišos, gan uždaro būdo močiutės lankymas ligoninėje. Pradžioje ji nesileido į šnekas, o aš nenuleidau rankų – nuolat stengiausi ją pakalbinti. Po kurio laiko susibendravome ir tapome geromis draugėmis. Dabar kiekvieną kartą man atėjus ji sako, kad jaučiasi kažkam svarbi, o tai nuveja jos liūdnas mintis apie mirtį.


Ieva:
– Pirma patirtis lankant senolius buvo nejauki: nežinojau, ką pasakyti, kaip pradėti pokalbį. Todėl, kad būtų drąsiau, eidavau su drauge. Vėliau sutikau moterį, su kuria pokalbis užsimezgė labai lengvai: mes turėjome daugybę įdomių temų padiskutuoti. Pradėjau ją lankyti viena, ji visada manęs laukdavo, pasitikdavo kavinėlėje prie Slaugos skyriaus, kur kartu gerdavome arbatą. Net buvo gaila, kad ji turėjo išvažiuoti iš ligoninės, ir mes bendrauti nebegalėjome. Tačiau svarbiausia, kad bendravimas davė neįkainojamos patirties: po šios pažinties bendrauti su kitais senoliais nebebuvo sunku.


Aleksandra:
– Vieną kartą su dar keliomis savanorėmis nuėjome lankyti seneliuko. Jis dar miegojo, mes tyliai įslinkome į palatą. Netikėtai jis pabudo, pašoko iš lovos, ėmė šypsotis ir ploti delnais. Mus susisodino šalia, sakė, kad labai mūsų pasiilgo, ir vadino mus savo anūkėmis. Dabar eidami pas jį žinome, kad jis mūsų laukia ir esam jam reikalingos.


Živilė:
– Mano įsimintiniausia akimirka buvo kalėdinis renginys. Šventė buvo paprasta, be daugybės blizgučių ar banalios prabangos, vyravo nuostabios žmonių emocijos, šypsenos, džiaugsmo ašaros, juokas… Mes jiems buvome paruošę pasirodymą, teikėme dovanėles bei dainavome. Labai jaudinomės, todėl aš manau, kad turėjome skambėti tragiškai. Tačiau žiūrovai mus įvertino nuostabiomis šypsenomis ir prašė tęsti, sakė, kad tai nepakartojama. Niekada nepamiršiu susirinkusiujų žvilgsnių, kupinų meilės ir laimės.


Rūta:
– Kiekvienas susitikimas su slaugos namų seneliais yra kažkuo ypatingas. Atsimenu, kai pirmą kartą senoliui, kurį lakėme, sumanėme iškepti blynų. Pavaišintas blynais jis atrodė labai linksmas, net guvesnis nei visada. Labai džiaugėmės, galėdami matyti jį tokį laimingą. 


Andrėja:
– Praėjusią savaitę viena nedrąsi mergaitė iš Vaikų dienos centro su manimi apsiprato ir net sutiko anglų kalbos savo namų darbus daryti kartu. Angliškai skaityti ji gėdinosi, nes jai sunkiai sekasi tarti žodžius. Aš ją paskatinau, sakydama: „Neišmoksi, jei nebandysi. Nebijok daryti klaidų.“ Po truputį ji darėsi vis drąsesnė: kai ištardavo kokį žodį netaisyklingai, su šypsena laukdavo mano pataisymų, ir bandydavo tarti žodžius tol, kol ištardavo teisingai.


Svarbiausia – išbandyti savo jėgas
Savanorių patirtys nebereikalauja komentarų: JST projektas – būdas daryti gerus darbus ir įsijungti į bendruomenės veiklas. Be to, tai galimybė jauniems žmonės stiprinti savo bendruosius gebėjimus – bendravimą, darbą komandoje, atsakingumą ir, svarbiausia, – išbandyti savo jėgas prieš karjeros iššūkius, ateityje laukiančius darbo rinkoje.


Paulius Briedis

Komentarai (1)

  1. Vida parašė:

    Nesuprantu savanorystės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *