Anykščių krašte apsigyvenusi šveicarų šeima baigia įrengti Mačionių svečių namus

Anykščių rajono Mačionių kaime namus baigia pasistatyti Stiivo ir Karin Bolligerų šeima, čia atvykusi gyventi iš Šveicarijos miestelio, vos 30 km nutolusio nuo Ciuricho. Apie tai, kas paskatino vykti į Lietuvą, kaip sekasi kurtis Mačionių kaime, ir kalbėjome su Stiivu ir Karin Bolliger.

– Papasakokite apie save.

Stiivas: Visai neseniai paminėjome dvidešimtą savo vestuvių jubiliejų – puiki proga prisiminti prabėgusius metus.
Draugystės pradžioje gyvenome nuomojamame bute Ciuriche, labai svajojome apie nuosavą namą. Daug dirbome, per aštuonerius metus sutaupėme pakankamai nusipirkti žemės sklypui. Prasidėjo statybos, daug darbų darėme patys, kūrėme savo svajonių namus. Miško pakraštyje, gamtos apsuptyje, 30 km nutolę nuo Ciuricho, šalia Vokietijos sienos, gyvenome iki dabar. Ir štai viskas keitėsi radikaliai: esame naujoje mūsų stotelėje – Anykščių rajono Mačionių kaime, Lietuvoje. Nežinome, kokie iššūkiai mūsų laukia šioje šalyje, tačiau esame užgrūdinti sunkumų, išgyvenome šilto ir šalto – nauji nuotykiai mus labai vilioja.
Karin: Kol kas esame labai laimingi. Mes be galo mėgstame gamtą, o čia, Lietuvoje, ji labai gražiai išsilaikiusi. Džiugina bekraštės pievos, švarūs ežerai, tankūs miškai, lėtesnis gyvenimo ritmas, ramybė, jaukumas – tai dalykai, kuriais šis kraštas gali didžiuotis.

– Anykščiai gražesni už Šveicariją?

Karin: Anykščiai labai primena Šveicarijos vietovę, kurioje gyvenome. Ji nėra kalnuotoje šalies dalyje, tačiau neaukštų kalvų bei kalvelių daug. Klimatas taip pat panašus. Mūsų namas stovėjo mažo miestelio (apie 1 000 gyventojų) pašonėje, kitoje pusėje driekėsi miškas. Taigi įsivaizdavome, kad gyvename labai ramiame gamtos kampelyje, tačiau Mačionyse atradome kur kas didesnį gamtos prieglobstį ir galimybę dar labiau nuo savęs atitolinti šiuolaikinės civilizacijos triukšmą.
Stiivas: Šveicarijos plotas trečdaliu mažesnis nei Lietuvos, bet gyventojų ten beveik tris kartus daugiau – taigi žmonių tankis čia mažesnis. Lietuvoje jaučiame – erdvės yra daugiau.

– Papasakokite apie savo gyvenimą gimtinėje. Kur dirbote?

Stiivas: Šveicarijoje dirbau elektros inžinieriumi. Kol kas neketinu nutraukti ryšių su savo darboviete: turiu galimybę dirbti nuotoliniu būdu, braižyti elektros schemas namuose. Darbo apimtys gerokai sumažėjo, tačiau valandų pakanka, kad spręsdami užgriuvusius kraustymosi sunkumus finansiškai jaustumėmės stabiliai.
Karin: Aš dirbu policijos Teismo ekspertizės departamento Nusikaltimų tyrimo skyriuje. Mano atostogos šįkart buvo skirtos kraustymosi darbams, netrukus jos baigsis. Ketinu grįžti į Šveicariją, sutvarkyti nebaigtų reikalų policijoje. Tada atsisveikinsiu su be galo man brangiais kolegomis ir persikelsiu gyventi į Lietuvą.

– Ar turite kokių pomėgių, hobių? Kaip savo laisvalaikį leisdavote Šveicarijoje?

Stivas: Didelę mūsų šalies dalį užima Alpės. Todėl – kaip ir daugelis šveicarų – mėgstame kopti į kalnus, slidinėti. Tai užsiėmimai, kurių pasigesiu labiausiai. Tačiau gimtinėje lieka mūsų tėvai, giminės, draugai – dažnai ten grįšime. Tomis progomis nepamiršime aplankyti ir Alpių.
Karin: Labai mylime naminius gyvūnus. Stiivui pažįstami kaimo darbai, jo tėvai buvo ūkininkai, todėl gerai žinome, kaip rūpintis augintiniais. Neseniai į Lietuvą atvyko mūsų alpakų šeimyna, namuose slankioja keturi katinai, įsigijome sargą – Volfšpico veislės šuniuką vardu Pušky, o gimtinėje vis dar laukia triušiai. Juos atsigabensime čia, kai pasitaikys proga.

Stiivas: Mums labai svarbus darnus gyvenimas su gamta, nemėgstame skubos bei vartotojiško gyvenimo būdo. Stengiamės kuo mažiau pirkti naujų daiktų. Ką mokame, stengiamės pasigaminame patys arba įsigyjame netoli tos vietos, kurioje gyvename. Labai vertiname senovinius, kokybiškus daiktus bei sveiką ir ekologišką maistą.
Karin: Nepaminėjome vienos didžiausių savo aistrų, dėl kurios atsidūrėme čia! Mes abu be galo mėgstame keliones motociklu. Viena jų mus ir atvedė į Lietuvą.

– Lietuvą pažinote keliaudami?

Karin: Och, tai nebuvo paprasta kelionė, o nuotykis, pilnas neįtikėtinų sutapimų ir ženklų, dėl kurių pamilome šią šalį.

– Be galo įdomu…

– Karin: Pradėsiu nuo pradžių. Viskas vyko 2016-aisiais. Nors paprastai keliaujame į pietų šalis, tačiau jau seniai svajojome aplankyti šiaurinę Europą. Taigi vieną dieną susipakavome daiktus, sėdome ant motociklo ir išriedėjome žemyn – Skandinavijos link. Keliavome tik dviese, todėl galėjome daug improvizuoti: važiavome ten, kur veda širdis, neturėjome griežto plano, nakvodavome palapinėje – ten, kur užklupdavo naktis.
Stiivas: Lenkijoje užsibuvome keturias paras, nors planavome ją pralėkti per dieną. Šalis mums labai patiko, ji buvo kitokia nei mes buvome įpratę ją suprasti pietuose: kitokie žmonės, mums neįprasta architektūra, daug žalumos. Kirtę Lenkiją įvažiavome į Lietuvą. Stabtelėjome Vilniuje, tačiau ilgai mieste neužsibuvome, keliavome tolyn. Nakvojome Molėtuose.

Karin: Kitą rytą lėtai riedėjome Panevėžio kryptimi, grožėjomės Labanoro girios pušimis ir nesibaigiančiais ežerais. Apie Lietuvą žinojome labai mažai, todėl stengėmės ją pažinti akimis.
Stiivas: Planavome aplankyti devynias šalis, todėl neturėjome laiko visomis vienodai pasidomėti. Prioritetu laikėme Skandinaviją, todėl Baltijos regionas liko tik tarp kitko. Lietuvai neturėjome jokių lūkesčių, mėgavomės tuo, ką mums atnešdavo naujas kelio vingis.

Karin: Kelionės atkarpoje Utena–Anykščiai man ėmė kilti nerimas, negalėjau atsikratyti gąsdinančios minties: nesupratau, iš kur kyla noras – toks aiškus ir užtikrintas, – kad noriu čia gyventi. Iki tol nė nesvarsčiau galimybės persikraustyti už Šveicarijos ribų. Stiivas vairavo motociklą, mes skriejome Lietuvos kaimais, o aš nerimavau: man knietėjo sužinoti, ką vyras galvoja apie šį kraštą. Stabtelėjome netoli Anykščių, Leliūnuose. Aš puikiai atsimenu tą vietą, neseniai ją pavyko surasti, nes sustojus nuotraukoje įamžinau šių stiprių jausmų lokaciją.
Su Stiivu aptarėme įspūdžius. Nustebau, kad jis irgi mėgavosi šios vietos vaizdais, gyrė gamtos grožį. Atrodė, kad mūsų mintys sutampa, tad ėmiau ir paklausiau, ar jis norėtų čia gyventi? Mačiau, Stiivas truputį pasimetė… Jis tik paklausė: „O tu ką, nori?“ „Juk čia taip gražu“, – tada tik tiek tesugebėjau atsakyti. Mūsų pokalbis taip ir pasibaigė. Vėl sėdome ant motociklo ir nušvilpėme tolyn.
Stiivas: Po šių žmonos žodžių galvoje sukosi daugybė minčių. Kažkodėl jaučiau, jog Karin nejuokavo, tai ne kokia nors menka akimirkos užgaida. Mintyse ėmė suktis idėjos, ką galėtume šioje šalyje nuveikti, kokios galimybės mums čia atsivertų. Kitas mūsų sustojimas buvo Panevėžyje, prekybos centro mašinų aikštelėje. Sustojome pavalgyti. Savo mintis ėmiau pasakoti žmonai. Sakiau, kad ir man čia patinka, išdėsčiau savo planus.
Karin: Kai supratau, kad mūsų mintys apie šį kraštą sutampa, labai apsidžiaugiau. Jausmas buvo toks, tarsi kažkas sėdėtų ant peties ir kuždėtų, kad kita mūsų gyvenimo stotelė – šie nuostabūs miškai bei ežerai. Sunku paaiškinti emociją, kuri buvo užplūdusi tuo metu, bet abu supratome – mūsų laukia didelis nuotykis. Po šios dienos nebenustojome kalbėtis apie Lietuvą.

– Ar įmanoma apibūdinti tai, ką matėte motociklu važiuodami per Anykščių rajoną. Kas jus sužavėjo?

Karin: Mus žavėjo skirtingi dalykai. Mane buvo užplūdusi emocija, o jis kūrė planus, kuriuos šioje šalyje galėtumėme įgyvendinti.
Stiivas: Kai išgirdau Karin žodžius „Noriu čia gyventi“, pasimečiau. Ji ne kartą man yra sakiusi, kad nenorėtų gyventi niekur kitur, tik Šveicarijoje.
Karin: Taip, aš labai myliu savo šalį, todėl Lietuvai atsiradusi simpatija buvo netikėta. Be abejo, labai žavėjomės laukine Lietuvos gamta, tačiau pagrindinis dirgiklis buvo ta keista nuojauta, kad ši vieta man artima. Šie ežerai, tankios girios, neaprėpiamos pievos – tai, ko šiuo metu mums gyvenime norisi. Nagrinėju iš bibliotekos pasiimtą knygą „Šveicarų ir lietuvių pėdsakais“. Radau informacijos, kad Anykščių rajone šveicarai statė vaikų prieglaudą. Negali žinoti, gal mūsų giminaičiai čia gyveno? Ne veltui Anykščiai vadinami Lietuvos Šveicarija.
Stiivas: Man rūpėjo praktiniai dalykai. Vos kirtęs Lenkijos–Lietuvos sieną ėmiau stebėtis mažai apgyvendintais, nuostabaus grožio gamtos kampeliais. Supratau: gyvendami čia dar labiau nutoltumėme nuo miestietiško šurmulio, sulėtintume savo gyvenimo tempą, galėtume daugiau laiko skirti sau. Gvildenau galimybę įgyvendinti seną mudviejų svajonę – atidaryti Svečių namus, kurie atitiktų mūsų gyvenimo filosofiją.

– Labai glosto širdį tokios gražios mintys apie mūsų šalį. Apibūdinkite savo projektą. Statybos jau įsibėgėjo?

Stiivas: Jau kitą vasarą planuojame atidaryti svečių namus – nedidelį viešbutį Mačionių kaime, šalia Rubikių ežero.

– Kodėl svečių namai? Ar Lietuva patraukli šalis turizmui?

Stiivas: Šveicarijoje mes nuomojome kambarį per „Airbnb“ platformą. Naujos pažintys, bendravimas su svečiais, pasikeitimas mintimis bei istorijomis mus labai žavi.
Karin: Klausydamas žmonių pasakojimų, išgyvenimų, prisiminimų jautiesi lyg nuolat keliautum – nereikia net iš savo miesto važiuoti. Tai patyrę supratome, kad darbas su žmonėmis mus įkvepia.
Stiivas: Viešbutį ketiname pritaikyti prie nuostabios lietuviškos gamtos. Žmonės pavargo nuo dirbtine prabanga persismelkusių viešbučių. Dabar daugelis vertina natūralumą, autentiškumą, savitumą. Tai bus rami, tyli, paukščių čiulbesio sklidina vieta, skirta pailsėti, atsipalaiduoti, nusiraminti. Manau, tokio poilsio trūksta nuo didmiesčių pavargusiems žmonėms.

Karin: Žmonės, dirbantys tankiai apgyvendintose vietovėse, užsisuka darbuose, rutinoje ir pamiršta save, triukšme pasiklysta jų vidinis kompasas. Tikimės jiems suteikti oazę, kurioje įmanoma pabūti su savimi. Iš didmiesčio atklydęs lietuvis, vokietis, belgas ar šveicaras galės pabėgti nuo kasdieninio triukšmo, atsisėsti šalia ežero ir klausytis gamtos garsų.

– Kokio stiliaus poilsiavietės reikia mūsų kraštui?

Stiivas: Svečių namai bus nedideli. Vienu metu galėsime priimti apie 10 gyventojų. Antrame statinio aukšte bus penki dviviečiai kambariai. Pirmame aukšte – registratūra bei poilsio patalpa su dideliu židiniu ir jaukia kalnų namelį primenančia aplinka. Rūsyje bus restoranas bei konferencijų salė. Tai tik pradinė idėja. Vėliau viešbučio teritorijoje planuojame statyti mažus namelius, kuriuose bus galima gyventi. 
Karin: Gamta yra mūsų įkvėpimo šaltinis, jūsų šalyje ji be galo graži, nenorime kad Svečių namai ją užgožtų. Renkamės tokius architektūrinius sprendimus, kurie kurtų įspūdį, jog šis pastatas čia stovėjo nuolatos. Aplink Svečių namus ketiname išlaikyti kuo daugiau lietuviško žavesio: paliksime medžius, bus daug natūralios pievos ir kaimiškas paplūdimys prie Rubikių ežero.
Stiivas: Be to, tikimės supinti šveicarišką ir lietuvišką buitį. Pavyzdžiui, plytos, panaudotos vidinėms pirmo aukšto pertvaroms, atkeliavo iš Šiaulių, o grindų plytelės – iš Šveicarijos.
Karin: Dirbant policijoje susiformavo pomėgis detalėms: gilintis, ieškoti, suprasti. Visada žaviuosi istorijomis, džiaugiuosi daiktais ar statiniais, kuriuose gyvena pasakojimai.

Plytas pirkome Šiauliuose. Jų pardavėjas pasakojo, kad buvo ardoma karinė bazė, tikėtina, mačiusi net Pirmąjį pasaulinį karą. Plytos gerai išsilaikiusios, todėl jas įsigijome ir panaudojome kurdami savo interjerą. Dabar vidines pirmo aukšto sienas puošia autentiški raižiniai, įvairių žmonių palikti plytose, – jie kursto pokalbius prie kavos.

Dėl to mes labai vertiname gražius, gerai išsilaikiusius arba skoningai atnaujintus senus daiktus. Svečių namuose bus gausu naują gyvenimą gavusių praeities reliktų.
Keletą nuostabių baldų mums atidavė seni Šveicarijos viešbučiai: rankų darbo 100 metų senumo medinės lovos, puikios būklės drabužinės, puoštos mūsų šalies tautodailės ornamentais, stovės svečių miegamuosiuose.
Stiivas: Ne visada baldas turi būti šimto metų senumo, kad turėtų įdomią istoriją. Pavyzdžiui, visus metus neapsisprendėme, kuo iškloti grindis viešbučio hole. Prasidėjus koronaviruso krizei įstrigome Šveicarijoje, ir darbus Lietuvoje teko atidėti trims mėnesiams. Turėjome laiko pergalvoti savo statybų planą. Keliavome po Šveicarijos viešbučius, apžiūrinėjome jų interjerą. Viename viešbutyje pamatėme nuostabaus dizaino grindų plyteles, nusprendėme įsigyti būtent tokių. Parsigabenome jas iš Šveicarijos. Šis mūsų vargas keistu pandemijos metu ieškant „grindų“ sukūrė istoriją, kurią pasakosime stovėdami Svečių namo hole.

Karin: Kitas akcentas, kurį mes patys dieviname, – naminiai gyvūnai. Šilti sutvėrimai sukuria smagią nuotaiką. Pažiūrėkite, kaip vaikas džiaugiasi, kai gauna progą paglostyti ponį ar kitą gražų kailiniuotį. Mes labai mylime alpakas, jų vilna be galo švelni, nuostabus jausmas jas glostyti. Be to, jų linksmi ir draugiški snukučiai kelia gerus jausmus. Pasivaikščiojimas su šiuo gyvūnu labai ramina ir atpalaiduoja. Šią veiklą galės išbandyti mūsų svečių namų lankytojai.
Alpakų vilną panaudosime dar vienam tikslui. Susipažinome su šeima, gyvenančia tarp Utenos ir Kupiškio: žmonės dirba senoviniais metodais – naudoja verpimo ratelį, iš avių bei alpakų vilnos verpia siūlus. Jų veikla autentiška ir natūrali, labai džiaugiamės šią šeimą atradę. Antklodėmis iš alpakų vilnos dengsime Svečių namų lovas.

 Kokį maistą siūlys Svečių namų virtuvė?
Karin:
 Labai mėgstame šio krašto virtuvę, ypač sočius ir skanius pusryčius. Dar meniu nesame sudėlioję, bet į jį būtinai įtrauksime keletą lietuviškų patiekalų. Tačiau tik jais neapsiribosime: lietuviško maisto galima paragauti visur aplinkui, todėl jis nesudarys didžiosios mūsų meniu dalies. Patiekalų sąrašą papildysime tradicinės šveicariškos virtuvės šedevrais.
Stiivas:
 Tikimės restoranui pirkti mėsą, žuvį, daržoves, net medų ar uogienę iš mažų, tvarkingų ir sąžiningų šeimos ūkių, įsikūrusių šiose apylinkėse. Todėl patiekalams naudojami produktai irgi bus lietuviški. Tiesa, susiduriame su problema: Lietuvoje žmonių, kažką auginančių ar gaminančių, yra daugybė, tačiau savo veiklą įteisinusių ūkininkų rasti sunkiau. Ypač tai aktualu mažiems ūkiams. Tam, kad galėtumėme vietinių gaminamą produkciją tiekti Svečių namams, produktų tiekėjai privalo turėti veiklos licencijas.

– Na, o kaip sekasi statybos? Jos, ko gero, irgi turi savų sunkumų?
Stiivas:
 Pirmas iššūkis buvo išsirinkti vietą, kuri būtų tinkamiausia statyboms. Kai pradėjome sklypo paieškas, šalį labai menkai pažinojome. Naudojomės brokerio paslaugomis, kuris mus vežiojo po Aukštaitiją, rodė gražias vietas. Atsimenu, apžiūrinėjome Molėtų, Dubingių ir gretimas apylinkes, kurios atitiko mūsų kriterijus. Vieną vakarą brokeris sako: „Žinau dar vieną gražią vietą, netoli Anykščių. Ar norėtumėt ją šį vakarą apžiūrėti?“ Atsivertėme žemėlapį, žvilgtelėjome: 100 km nuo Vilniaus, šalies glūduma… O vienas mūsų paieškos kriterijų – vieta netoli sostinės. Taigi pasiūlymas neviliojo, tačiau, svarbių planų neturėjome, nuvykome apžiūrėti.
Karin:
 Važiuodami Rubikių link studijavome žemėlapi, ir staiga toptelėjo: juk tai visiškai šalia tos vietos, kur pajutau tą keistą jausmą, kad noriu čia gyventi. Tik vėliau išsiaiškinau, kad Leliūnai – vos už šešių kilometrų nuo mūsų dabartinės gyvenvietės, Mačionių. Koks stebuklas! Iš visos šalies mums pasiūlė apsigyventi ten, kur įvyko lemtingas mano pokalbis su Stiivu.
Stiivas: Tačiau net ir tada nebuvome tikri, ar galėsime čia įsikurti. Juk Rubikių teritorija yra saugoma, tai Anykščių regioninio parko dalis, kur žmonių veiklą riboja labai griežtos taisyklės. Pradėjome svarstyti, ar norime statyti save į rėmus. Reikėjo susipažinti su krūva taisyklių bei reikalavimų, kuriuos privalu atitikti Rubikiuose statant namą. Tačiau širdis jautė – norime čia gyventi. Apsisprendėme: į visus reikalus gilinsimės tol, kol gausime aiškų atsakymą – galime čia pradėti statybas ar ne.
Karin: Kuo daugiau sužinojome apie apylinkes, tuo ši vieta mums labiau žavėjo. Supratome, kad ieškome būtent tokio kampelio, kaip šis. Juk norėjome dirbti ir gyventi nedarydami didelio poveikio gamtai, kurti jaukią, ramią bei natūralią namų aplinką. Todėl su biurokratiniais iššūkiais kovojome labai atidžiai, pagarbiai šiai vietai.
Stiivas: Biurokratija užtruko beveik dvejus metus: reikėjo įrodyti, kad anksčiau šioje vietoje stovėjo namas, po to – gauti leidimą statyboms. Žinau, kad vietiniams ši procedūra labai sudėtinga, ką kalbėti mums, naujakuriams. Tačiau naujokus lydėjo sėkmė: radome čia stovėjusio namuko pamatus, pasislėpusius krūmuose. Leidimas buvo gautas, ir pradėjome statyti.

– Kaip vyko statybų procesas?

Stiivas: Norėjome, kad pas mus dirbtų vietiniai žmonės. Viešbučio statybai nesamdėme didelės įmonės, ieškojome specialistų Anykščiuose, Utenoje, Panevėžyje. Pirmą darbuotoją mums pasiūlė moteris, kurios žemę pirkome. Statybininkas pasiūlė kitus specialistus, o tie – dar kitus. Taip grandinės principu rasdavome tuos, kurių mums reikėdavo konkrečiu metu.
Karin: Nebuvo lengva: jei žmogus darbštus ir laikosi kokybės, tai jis labai užimtas. Statybų procesas lėtėja, nes su gerais specialistais darbus reikia derinti ilgai. Girdėjome, jog daugybė puikių darbininkų išvyko iš Lietuvos uždarbiauti. Jų trūkumą jautėme ir mes. Tačiau, nepaisant visko, kitą vasaros sezoną jau ketiname atsidaryti.
Stiivas: Vis dėlto rezultatu esame patenkinti. Specialistai, kuriuos mums pavyko rasti, dirba gerai, kūrybiškai, nuolat klausia mūsų nuomonės. Darbai, kurie atlikti statant svečių namus, padaryti su dideliu atsidavimu. Susidarėme įspūdį, kad lietuviai – labai darbštūs žmonės.
Karin: Stengiamės remti vietinius verslus, bet ne visada yra paprasta viską, ko norisi, rasti Anykščiuose, Utenoje arba kitur aplinkui. Tačiau paieškas visada pradedame čia. Pavyzdžiui, didžiąją dalį medienos, reikalingos pastato konstrukcijoms, pirkome iš Mačionių lentpjūvės.

– Kur glaudžiatės, kol vyksta statybos?
Stiivas:
 O! Teko išbandyti įvairių laikinų namukų. Metus gyvenome furgonėlyje ant ratų, kurį pasistatėme vienos Mačionių šeimos kieme. Su jais tapome tikrais draugais: puikūs žmonės, jie mums Lietuvą parodė vien teigiamą. Vėliau pasistatėme 40 kv. metrų modulinį namą – virtuvė, dušas, miegamasis. Betgi netrukus ėmė darytis ankšta. Be to, Šveicarijoje mūsų laukė gyvuliai, kuriuos norėjome kuo greičiau atsigabenti.
Karin:
 Nenorėjome, kad mūsų namai stovėtų šalia svečių namų, nes jaustumėmės lyg gyventume darbe. Po apylinkę ėmėme žvalgytis sodybos. Šį namą, kuriame dabar kalbamės, aptikau internete. Kaip nustebau supratusi, kad radinys stovi gal už poros kilometrų nuo mūsų Svečių namų. Gražus rąstinis namas, su tvenkiniu, puikia pieva gyvuliams. Visai pašonėje. Mums tai buvo dar vienas ženklas, kad kraustydamiesi į šį kraštą judame teisinga linkme. Po truputį stiprėja jausmas – Lietuva tampa mūsų namais.

– Gyvenate tarp Anykščių ir Utenos. Į kurį miestą vykstate dažniau?
Karin:
 Mums Anykščiai – labai romantiška vieta. Miestas, kur gali pasivaikščioti upės pakrante, skaniai pavalgyti, pasėdėti parke.
Stiivas:
 Tačiau apsipirkti važiuojame į Uteną. Ten yra didesnės parduotuvės – „Senukuose“, „Moki veži“ lengviau rasti statyboms reikiamų įrankių.
Karin:
 Taigi apsiperkame Utenoje, o gerai leidžiame laiką Anykščiuose.

– Ar jau teko susipažinti su vietos bendruomene?

Stiivas: Šveicarijoje ketverius metus teko padirbėti vietos savivaldoje, taigi patirties turiu. Tikime, kad labai svarbu būti bendruomeniškiems, skatinti draugišką ir tvirtą kaimynystę. Todėl, jei būsiu reikalingas, stengsiuosi įsitraukti į vietinį gyvenimą.
Karin: Mes atvykome čia turėdami tam tikros patirties, kuria labai norime pasidalinti. Mėgstame bendrauti su žmonėmis, nuolat mokytis kažko naujo. Vilkiku gabendami daiktus iš Šveicarijos visada puse priekabos skirdavome labdarai. Baldų, drabužių, kuriuos aukojo mūsų šalies įstaigos, atidavėme pelno nesiekiančioms Lietuvos organizacijoms.  
Prieš trejus metus užmezgėme ryšį su organizacija „Anykščių jausmų ratas“. Ji rūpinasi mamomis, patiriančiomis sunkumų. Organizacija yra įsikūrusi netoli mūsų, Debeikių seniūnijoje. Šiai įstaigai skyrėme iš Šveicarijos atkeliavusios labdaros dalį. Tačiau turime svajonę – plėsti bendradarbiavimą, šios organizacijos suburtoms moterims ateityje sukurti darbo vietų, padėti joms integruotis į visuomenę – taip tapti socialiniu verslu.
Stiivas: Dabar intensyviai mokomės lietuvių kalbos, mus konsultuoja moteris internetu. Žengiame pirmus žingsnius, labai stengiamės, tačiau sekasi sunkiai, kalba sunki. Kai galėsime laisvai bendrauti, įsilieti į vietinę bendruomenę taps kur kas lengviau.

– Ar jau galėtumėte palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Šveicarijoje? Kokie skirtumai jums labiausiai krinta į akis?

Stiivas: Mes nemėgstame lyginti, nematome tame prasmės. Nors jau spėjome pastebėti, kad lietuviai labai mėgsta žvilgčioti į svetimo daržą.
Karin: Kažkodėl daugelis galvoja, kad Šveicarija yra stebuklų šalis, kad žmonės ten visko pertekę ir gyvena be rūpesčių. Taip nėra. Šveicarija – maža šalis, o žmonių gyvena daug, todėl sukurta daugybė taisyklių, kurios padeda jiems sugyventi. Daugelis taisyklėmis patenkinti, tai kuria tvarką, tačiau kartais ji ima riboti individo laisvę. Kūrybingą žmogų taisyklės varžo, neleidžia atsiskleisti. Pavyzdžiui, aš visada svajojau gyventi „bungalo“ stiliaus name. Tai nedidelis vieno aukšto namukas – toks, kokiame dabar kuriamės Lietuvoje. Šveicarijos regione, kuriame gyvenome, tokių namų statyti neleidžia įstatymas. Ten reglamentas griežtas: namas privalo būti nustatyto dydžio, dviejų aukštų, stogas – toks ir ne kitoks… Negali išsiskirti iš kaimynų, turi išlaikyti vietovės stilistiką.

Stiivas: Man Lietuvoje labai patinka tiesūs keliai, jie tobuli kelionėms motociklu: 100 km nuvažiuoti Lietuvoje ir tiek pat Šveicarijoje – du skirtingi atstumai. Mūsų šalyje keliai siauri, daug posūkių, o pakliuvus į kalnų zoną tenka serpentinų vingius įveikti.

– Gyvenate šalia ežero bei miškų. Ar jau teko išmėginti lietuviškas atrakcijas – žvejybą, grybavimą?

Stiivas: Žvejojęs gyvenime esu vos vieną kartą, neatsimenu, ar tada pavyko kažką pagauti…
Karin: Jei būtumei pagavęs, turbūt, prisimintum.
Stiivas: Niekada neužtekdavo laiko žvejybai, nes Šveicarijoje tai reikalauja didelio pasiruošimo: turi nusipirkti arba išsinuomoti įrangą, gauti visus reikiamus leidimus, rasti vietą, kur leidžiama žūklauti, išsiruošti kelionei prie ežero… Tačiau čia, kai ežeras – vos ne kieme, labai noriu išbandyti šį užsiėmimą. Turiu rasti žmogų, kuris galėtų mane instruktuoti, ir, tikiu, žvejyba gali tapti nauju mano hobiu.
Grybauti teko rugsėjo pradžioje. Tai buvo pirmas toks užsiėmimas gyvenime. Man labai patinka šie nauji nuotykiai, kuriuos dovanoja Lietuva.
Karin: Gamta mums labai svarbu, gyventi jos apsuptyje – tikras malonumas. Spėjau susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje vos ne kiekvienas žino, kaip reikia žvejoti, pažįsta grybus. Daugelis gali išvardinti valgomus pievų augalus, sveikatingas žoleles. Neįtikėtina, kaip žmonės išlaikė ryšį su gamta. Šveicarijoje šie dalykai beveik prarasti. Žinoma, yra žmonių, kurie domisi gamta, bet jų maža saujelė, dažniausiai tai – specialistai, dirbantys toje srityje.
Stiivas: Kraustymasis užvertė darbais bei rūpesčiais: bemiegės naktys, pervargimo momentai, nerimas – pastaruoju metu šių dalykų mūsų gyvenime daugiau negu įprastai. Daug ko išbandyti dar nebuvo laiko, tačiau kiekviena diena atneša naujų netikėtumų – čia jaučiamės laimingi.
Karin: Per dvidešimt mūsų bendro gyvenimo metų išmokome kalbėtis, klausytis vienas kito, rasti kompromisą, todėl mus užgriuvusius iššūkius sprendžiame darnoje. Vienas kitam esame atrama, mūsų santykiai – stiprus pagrindas po kojomis, padedantis atlaikyti audras. Kiekvienoje situacijoje yra kas nors gero ir naudingo. Sunkumai ir iššūkiai yra gyvenimo pamokos. Problemų sprendimo ieškojimas mus motyvuoja judėti į priekį. 
Nekantraudami žvelgiame į ateitį, stebime, ką šie kardinalūs gyvenimo pokyčiai mums naujo atneš.

– Linkiu jums didžiausios sėkmės! Ačiū už nuoširdų pokalbį.

Kalbėjosi Paulius Briedis