Anykščių net kritikuoti nebegali: didesnis renginys, ir veži svečius nakvynei į Anykščius

Dėl savo rajono būklės dažniausiai esame linkę kaltinti politikų neveiklumą. Tačiau kiek prie rajono pokyčių ir vystymosi galime prisidėti patys? Ar paprastas žmogus įtakoja miesto gyvenimą, prisideda prie įvaizdžio formavimo? Ar tarp valdžios ir paprasto žmogaus gali būti bendrystė?


Nuo Karazijos laikų

Neretai labiau nei rajono galvos miesto pokyčių pulsą diktuoja verslas. Anykštėnai net turi terminą: „Nuo Karazijos laikų.“ 1926 m. Balys Karazija Anykščiuose įkūrė vyno gamyklą. Paprastas dalykas – išaugo obuolių supirkimo kainos. Visgi anykštėnai ėmė plėsti sodus, vystėsi sodininkystės ūkiai. Net aplinkiniai rajonai stebėjo vyninės pulsą: jei reikia svarainių, auginam svarainius, jei reikia aronijų, auginam aronijas…


Vienas euras neturi vertės

Kaip sakoma, vienas euras neturi vertės, bet prie tūkstančio eurų jis visai vertingas. Užteko valdiško projekto – pėsčiųjų ir dviratininkų tako palei Šventąją. Ir iš karto palei upę ėmė vystytis versliukai ir didžiuliai projektai, asmeninės ir visuomeninės iniciatyvos. Ką jau kalbėti apie Menų inkubatorių, Lajų taką, trijų dienų festivalius, tokios pat trukmės Anykščių baseino respublikinius ir tarptautinius renginius. Visa tai sudarė sąlygas senoms kavinėms nebeužsidaryti kelių mėnesių žiemos atostogoms, steigtis naujoms. Kaip sakė vienas Rokiškio verslininkas, Anykščių net kritikuoti nebegali: didesnis renginys, ir veži svečius nakvynei į Anykščius.


Jei įrašytume kito miesto pavadinimą

Kai pasirodė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriaus Romualdo Inčirausko instaliacija su užrašu „Važiuoju į Anykščius. Nežinau ko, bet man labai reikia“, Anykščiai žinojo: ši genialiai suformuluota mintis – visai likusiai Lietuvai. Mintį šią perskaitę gal ir nelėkė žmonės į Anykščius tuoj pat, bet kiekvieną pakirbino mintis: „Kai tik galėsiu, važiuosiu į Anykščius…” Kodėl taip yra? Nes Anykščiai pasiruošę priimti, nes čia patinka būti, švęsti, ilsėtis, susitikti. Pabandykit R. Inčirausko instaliacijoje įrašyti, kito miesto pavadinimą. Kai kuriais atvejais dviprasmiškai gaunasi.


Anykščiai kvepia šileliu

Sakytum, čia viskas turi tendenciją gyvuoti, atgimti, gyventi. Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, šiemet skaičiuojantį 160 metų, anykštėnai skaito, gieda, poeto genealoginį medį piešia, gimines kviečia… Betgi visi Anykščiai kvepia šileliu, ypač jei bent dalį poemos, išverstos į 18 kalbų, lietuviškai moki.
Patrauklumu anykštėniška kultūra neatsilieka nuo geriausių iniciatyvų ir net stiprina turistinį patrauklumą: Kultūros namai, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko, Angelų muziejai – įstaigos, nors ir valdiškos, labai arti žmogaus, pamėgtos, pamiltos. O dar Niūronys! O dar piliakalniai bei jų sėkmės ir nesėkmės istorijos.
Anykštėnai jungiasi į bendruomenes. Jurzdiko bendruomenės nariai myli mišką, ieško darnaus santykio su gamta ir vienas su kitu. Šią poziciją visuomenė palaiko internetiniais kanalais: skleidžia gamtosaugines idėjas, išreiškia susibūrimais gamtoje, teikia siūlymus Savivaldybei. „Miško festivalis” sulaukė didžiulio dėmesio, ir sugrąžino anykštėnus prie ištakų – kur kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę… Kad gi taip vėl neatsitiktų.
Žinoma, norėsi – akmenį mesi ir į valdžios daržą: Anykščių rajono bendruomenės turi namus, o miesto nevyriausybininkai – ne. Ir visai nelinksma dėl to.


Viena didelė graži iniciatyva

– Poreikis keistis, judėti į priekį turi kilti iš žmogaus vidaus, – temainfo.lt sakė Anykščių hipių tėvu pramintas Šventosios pakrantės gyventojas Ričardas.
Jis pats – tarsi viena didelė ir graži ekologinė iniciatyva, nuolat aplink save burianti keisčiausias idėjas ir be galo kūrybingus žmones.
Asmeninių iniciatyvų daug. Angelų muziejui pradžią davė anykštėnė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, padovanojusi Anykščiams 109 angelų kolekciją. Anykščius garsina troškūnietė režisierė Jolanta Pupkienė. Iniciatyvomis stebina Budrių bendruomenės pirmininkas Valentinas Gudėnas.
Milijonus „varto“ Anykščių rajono VVG, išmokiusi kaimo žmogų rašyti projektus.
Tokių pavyzdžių rasi ir kituose rajonuose, bet į juos nėra tokios traukos. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad ne visi rajonai turi strategiją. O anykštėnai labai nuoširdžiai laikosi principo – dar ir reklamuoti savo strategiją.


Paulius Briedis