Anykščius pamilęs Žilvinas Gruodis – vienas iš dviejų Wim Hofo metodo instruktorių Lietuvoje

Apie Anykščių fenomeną, žiemos maudynes Šventosios upėje, Wim Hofo metodą kalbėjomės su instruktoriumi Žilvinu Gruodžiu, neseniai persikėlusiu gyventi į šį miestą.


– Kodėl nusprendei atvykti gyventi į Anykščius?
– Mano draugė Austė Juozapaitytė dirba aplinkosaugos srityje. Kartu su anykštiete Monika Peldavičiūte jos kartu kūrė iniciatyvą „Gyvas miškas“. Austė dažnai vykdavo į Anykščius, juose praleisdavo nemažai laiko, pamilo šį miestą dėl lėto gyvenimo būdo ir gamtos. Aš apie Anykščius žinojau nedaug ir niekad čia nebuvau, bet kai kartu atvykome apsilankyti porai dienų, iškart nusprendėme, jog norime čia apsistoti ilgesniam laikui.


– Ar prisimeni pirmą įspūdį apie Anykščius?
– Mieste praleidęs vos dvi dienas iškarto jį pamilau. Pakerėjo Šventosios upė, pėsčiųjų takai bei gyventojų pasivaikščiojimas jais. Žmonės sveikinasi! Man, tai priminė pasivaikščiojimus kalnuose, kur prasilenkdamas su žmogumi visada pasisveikini – įprastas dalykas esant gamtoje. Anykščiuose šis paprotys irgi gyvas, žmonės mėgsta labintis – tai mažas, bet mane labai žavintis dalykas.
Apsistojome Anykščiuose. Glaudėmės pas Moniką. Viena Austės draugių keitė savo gyvenamąją vietą ir mums pasiūlė keltis į jos nuomojamą butą. Tai didelio namo dalis Jono Jablonskio gatvėje. Žmonės kalba, kad anksčiau šioje vietoje buvęs moterų vienuolynas. O tai, kad šis namas yra šalia upės, man buvo galutinis pretekstas pasilikti Anykščiuose.
Aplinkiniai gyventojai greitai pastebėjo naujus kaimynus: viena močiutė atnešė daržovių iš savo daržo, kita kaimynė – obuolių sūrį. Ilgai netrukęs mus aplankė gretimo namo šeimininkas, Anykščių „šamanas“ Ryčka.
Internete paskelbėme, kad ieškome kambarinių gėlių, kurios galėtų pagyvinti naujakurių neapstatytą būstą: augalų gavome daugiau nei reikėjo. Ši iniciatyva padėjo pažinti dar daugiau žmonių: užplūdo jausmas, kad vos tik atsikraustėme į miestą, o reikalai jau teka tinkama vaga – sakytum, šalia Šventosios gyvename jau daugelį metų.


– Vis daugėja jaunų žmonių, besikraustančių į Anykščius. Kaip manai, iš kur šis fenomenas?
– Anykščiai – tarsi užuovėja, kurioje gali pasislėpti nuo aplinkui vykstančių negandų. Rodosi, kad vėjas čia pučia silpniau, o saulė šviečia dažniau.
Pas mus buvo užsukusi susipažinti kūrėja Morta Tursė, šiame mieste jau daug laiko praleidusi. Man labai patiko, kaip ji apibūdino miestą: „Anykščiai yra duobė, kur žmonės arba išsiskleidžia, arba visiškai sunyksta.“ Miesto ramumas, paprastumas, neapibrėžtumas tavęs neįpareigoja, leidžia kurti ir ieškoti savęs, tačiau čia lengva ir nieko neveikti, užsisėdėti ir tapti niekam neįdomiu bambekliu.Dėl šio paprastumo, ramumo, bet tuo pačiu elegantiško kultūrinio šurmulio jauni žmonės čia keliasi.


– Į Anykščius atsikraustei vasarą, dabar viduržiemis. Kaip jautiesi šiuo šaltuoju metų laiku?
– Ši žiema, yra viena geriausių mano gyvenime. Tik vaikystėje atsimenu keletą žiemų, kurios prilygo šiai. Aš 12 metų gyvenau Londone, ten žiemos yra šlapios ir darganotos. Kadangi šaltis yra vienas pagrindinių įrankių mano profesinėje veikloje, ši snieguota žiema Šventosios upės pakrantėje – mano svajonės išsipildymas.


– Papasakok apie savo veiklą.
– Esu vienas iš dviejų Wim Hofo metodo instruktorių Lietuvoje. Wim Hofas yra olandas, pasišventęs sveiko gyvenimo būdo ieškotojas. Šis žmogus dar būdamas jaunas neteko žmonos: ji nusižudė, pasidavusi sunkioms psichologinėms problemoms. Po netekties jaunas vyras liko vienas auginti keturis vaikus. Jis dedikavo savo gyvenimą kovai su stresu, depresija, šizofrenija. Jis nebuvo mokslininkas, todėl įvairias sveikatingumo teorijas išbandė savo kailiu. Daugiausia dėmesio sveikuolis skyrė šalčio poveikiui, kvėpavimo pratimams bei darbui su mintimis. Jis jautė, jog šie trys elementai labai svarbūs mėginant išlaikyti gerą nuotaiką bei savijautą. Nebūdamas mokslininku jis negalėjo savo atradimų įrodyti, pagrįsti faktais. Tada vaikinui kilo mintis siekti pasaulio rekordų – taip į save atkreipti akademinės bendruomenės dėmesį. Vienu metu Wim Hofui priklausė 26 pasaulio rekordai. Daugiausia jų susiję su ištverme: bėgimo maratonas dykumoje negeriant vandens, Antarktikoje įveikta pusės maratono distancija basomis, ilgiausias po ledu nunertas nuotolis, rekordiškas maudynių ledukuose laikas ir panašiai. Nors dalis šių rekordų jau yra pagerinti, tačiau šiais ekstremaliais išbandymais jam pavyko atkreipti viso pasaulio mokslininkų bendruomenės dėmesį. Wim Hofas buvo atviras, jis dalijosi savo atradimais, leido mokslo žmonėms stebėti jo kūne vykstančius procesus – taip rasti atsakymai į sveikuolio ištvermės paslaptį ir kaip ją galėtų pritaikyti savo gyvenime kiekvienas iš mūsų.
Padedamas mokslininkų bei tyrėjų Wim Hofas sukūrė paprastą metodą: pasitelkęs šaltį kiekvienas žmogus gali sustiprinti savo ištvermę, gebėjimus kovoti su stresu, mažinti blogą nuotaiką, motyvacijos stygių.


– Esi gerai susipažinęs su šiuo metodu?
– Taip, teko savanoriauti dviejuose Wim Hofo organizuotuose renginiuose Anglijoje, su sveikuoliu teko nemažai bendrauti asmeniškai, o visai neseniai bendravome su juo nuotoliniu būdu.
Metodas susideda iš trijų dalių: šalčio, kvėpavimo ir minčių valdymo. Šaltis naudojamas kaip priemonė stresinei situacijai sukurti, kurią kvėpavimo ir minčių pagalba mokomės kontroliuoti. Lįsti į šaltą vandenį visada labai nemalonu, pasinėrę jaučiamės suspausti, gūžtamės, imame drebėti, kyla noras kuo greičiau sprukti iš jo. Šie pojūčiai – tai pagrindiniai streso požymiai. Kai ši būsena iššaukta, su ja galima dirbti: mokytis nurimti, atsipalaiduoti, vėliau netgi šaltį pamėgti ir jame jaustis komfortabiliai.


– Esmė ir yra grūdinti organizmą?
– Wim Hofo metodas dažnai maišomas su grūdinimusi, kai išsimaudoma šaltame vandenyje siekiant stiprinti imunitetą. Nors tai irgi yra metodo privalumas, bet pagrindinis jo tikslas – išmokti suvaldyti nekontroliuojamą stresą, nuo kurio šiomis dienomis kenčia daugybė žmonių. Jeigu dieną pradedame šalto vandens doze, yra didelė tikimybė, kad nieko baisesnio tądien nebeįvyks. Įprastai mūsų gyvenimas slenka pakankamai nuobodžia vaga: juk nedažnai susiduriame su didelėmis nelaimėmis, tragedijomis, mus retai užklumpa neišsprendžiamos problemos. Tad ryte nugalėję šaltą dušą per dieną mažiau jaudinsimės dėl nereikšmingų problemėlių – nepatenkintas bosas darbe, neklaužados vaikai, barniai su antra puse mus dirgins daug mažiau. Tačiau neužtenka pasinerti į vandenį ir galvoti, kad jau įvaldei Wim Hofo metodą. Svarbiau – ne atšaldyti kūną, bet išmokti sušilti patyrus stresą. Tam padeda kvėpavimo pratimai, kurie skatina mums nurimti. Kūnui atsipalaidavus, jis priima esamą situaciją, nebesipriešina šalčiui, ir ledinis vanduo ima atrodyti šiltas. Tuo pačiu mokomės kontroliuoti savo mintis, jei jos mus ima skatinti sprukti, bėgti nuo problemų. Ši kova su nekontroliuojamu stresu – pagrindinis metodo tikslas.


– Gyvenimą lėtina ne tik iškritęs gausus sniegas, veiklas sustabdęs karantinas. Ar mokyti lįsti į šaltą vandenį per atstumą – sudėtinga?
– Karantinas per daug manęs nevargina, dirbti galiu nuotoliniu būdu, be to daugiau laiko galiu skirti sau. Wim Hofo metodo nedemonstruoju nuotoliniu būdu, nes vedant užsiėmimus būtina stebėti, kaip žmogus jaučiasi ar teisingai vykdo nurodymus.
Šiuo laikotarpiu, internetu vedu kvėpavimo fiziologijos kursus. Juose žmones supažindinu su optimalaus kvėpavimo nauda. Gilinamės į kvėpavimo poveikį nervų sistemai, kodėl atsitinka, kad ilsėdamiesi išliekame streso būsenoje, o sportuodami pritrūkstame deguonies; mokomės įveikti šias ydas bei optimizuoti savo organizmą.
Labiausiai pasiilgstu komandinio sporto. Labai mėgstu krepšinį. Jau buvau radęs entuziastų ratelį: rinkdavomės reguliariai pažaisti Anykščių gimnazijoje. Dievinu brazilišką Jiu-Jitsu – tai toks kovos stilius (mėgstu jį vadinti šachmatų partija kūnui). Jau susipažinau su keliais anykštėnais, šio sporto entuziastais. Deja, karantinas sportuoti neleidžia. Betgaliu daugiau laiko skirti sau: mokytis, skaityti, pasidžiaugti anykštėniška žiema. Kadangi gyvenu šalia Šventosios, kone kasryt galiu pasinerti į gaivų jos vandenį. Namuose esu įsirengęs nedidelį kampą treniruotėms, mankštoms. Tad prisitaikiau prie situacijos.


– Ar maudėtės ir per didžiuosius šalčius?
–Taip. Nulipus į papėdę galima rasti mano iškirstą eketę maudynėms. Tačiau per šalčius nereikėtų persistengti. Dažnai žmonės perlenkia lazdą. Ypač naujokai. Tačiau ir patyrusiems visko pasitaiko. Pats neseniai turėjau gerą pamoką, kai esant 20 l. šalčiui be pirštinių kirviu bandžiau iškirsti eketę. Nuo ledo tykštantis vanduo taip atšaldė pirštus, kad dar porą dienų jų galiukuose jaučiau surambėjimą. Gerai, kad puikiai pažįstu savo kūną ir laiku pajaučiau, kad kažkas negerai. Kai žmonės viską daro automatiškai, aklai seka instrukcijomis, bet neklauso savo kūno ir nevertina jo būklės, labai lengva prisižaisti. Šaltas vanduo sveika tada, kai juo naudojamasi protingai: juk ne veltui mūsų kūnui jis kelia didelį stresą. Šalčio praktikos reikia mokytis palaipsniui, galima pradėti duše pamažu. Perlenkus lazdą viskuo nusiviliama taip ir nepatyrus tikrosios šalčio naudos.


Kalbėjosi Paulius Briedis