Anykštėnas Andrius Bakūra su „Bepročių šaikele“ į žygius leidžiasi tik atšalus orams

  Andrius Bakūra


„Nėra nepraeinamų takų“, – gruodžio pradžioje savo instagramo paskyroje rašė anykštėnas Andrius Bakūra. Šis prierašas – po nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas brendantis į Virintos upę
 apšerkšnijusiais krantais. Atšalęs oras visai netrukdo Andriui pėsčiomis, dviračiu ar baidare leistis į žygius, reikalaujančius ištvermės. Apie pomėgį keliauti tuomet, kai žiemiškai atšąla oras, ir kalbėjomės su Andriumi.

– Papasakok apie lapkričio žygį palei Šventąją.
– Tai buvo viso savaitgalio žygis. Planas – kairiuoju Šventosios upės krantu nueiti iki Kavarsko, o dešiniuoju grįžti į Anykščius. Penktadienio vakarą nukeliavome apie 8 km, nakvynę įsirengėme ant upės kranto. Šeštadienį mus prabudino lengvas šaltukas: buvo gal kokie 2 laipsniai šalčio. Papusryčiavę ir susikrovę kuprines judėjome toliau. Kavarską pasiekėme šiek tiek po pietų. Pasistiprinę garsiaisiais Kavarsko koldūnais dar šiek tiek paėjome už miestelio ir vėl sustojome nakčiai. Šeštadienio kilometražas – maždaug 18 km. Na, o sekmadienį iki Anykščių turėjome eiti 16 km, ir jie nebuvo iš pačių lengviausių: beveik visą dieną purškė lengvas lietus.

– Kodėl teko bristi į upę? Ar numanai, kokia buvo vandens temperatūra?
– Stengėmės eiti kuo arčiau Šventosios, ir kelią mums užtvėrė kairysis šios upės intakas – Virinta. Iki artimiausio tilto būtų reikėję keliauti apylanka apie 6 km, todėl įvertinę upės vandens lygį nusprendėme ją perbristi. Vandens temperatūra buvo gal kokie 3 laipsniai šilumos.

 Nesusirgai?
– Ne, nesusirgau. Manau, tokie nuotykiai kaip tik grūdina ir padeda išvengti ligų.

– Kaip reikia pasiruošti žygiui šaltuoju laikotarpiu?
– Visų pirma, reikia per daug neprisirengti, kad stipriai nesuprakaituotum: jei būsi šlapias, sustojus pietų ar šiaip pertraukėlei labai greitai gali pasidaryti šalta. O kiti pasiruošimai priklauso nuo to, į kokį žygį ruošiatės – su nakvyne ar be.

– Vadinasi, nakvoti palapinėje žiemą tau – ne naujiena?
– 
Žygis be nakvynės man – ne žygis! Jų metu visada naktį ar dvi tenka miegoti lauke. Šalčiausią naktį palapinėje praleidau esant 17 laipsnių šalčio.

– Ir kaip tokią naktį nesušalti?
– Svarbiausias dalykas yra miegmaišis. Čia jau paprasto, kuriame miegate vasarą stovyklaudami prie ežero, nepakaks – reikia žieminio. Maniškio aprašyme deklaruojama: komforto temperatūra – 15, o ekstremali – 38 laipsiai šalčio. Kitas aspektas – kilimėlis. Jų yra įvairiausių: nuo paprastų, pagamintų iš poliuretano putų iki pripučiamų. Pirmieji pasižymi lengvumu, o pripučiami sunkesni, tačiau komfortiškesni. Manau, kiekvienas žmogus renkasi pagal save. Toliau – kiti pasiruošimai. Jeigu prisnigta, visų pirma reikia nukasti sniegą toje vietoje, kur bus statoma palapinė ar kabinamas tentas, palapinsiautė. Tada prisirinkti eglišakių ir keliais sluoksniais iškloti pagrindą kur gulsimės: eglių šakos ne taip leis šalčiui skverbtis iš apačios, o ir miegoti bus minkščiau.

Reklama

– Esi žiemą net ir baidare plaukęs!
– 
Pirmas ir įsimintiniausias plaukimas buvo 2018 vasario 28 d. Pradžia – Vilnelės upėje, ties Belmonto kriokliais. Tą rytą šaltis spaudė gerokai virš 20 laipsnių. Vilnelėje buvo užšalusių atkarpų, taigi teko lipti tiesiai ant ledo ir tempti baidarę iki artimiausio atviro vandens. Vėliau įplaukiau į Nerį. Ten jau papuoliau tarp ledo lyčių, o prieš jas nepakovosi: tiesiog leidausi nešamas srovės.
Žiemą dar esu plaukęs Verknės upe. Keldamasis per medį paslydau ir iki pusės ikritau į vandenį. Laimei, turėjau pasiėmęs kitus rūbus, greit persivilkau ir plaukiau toliau. Tąkart iki tikslo dar teko apie 2 km sniegu tempti baidarę, nes galutinė atkarpa buvo visiškai užšalusi ir nebebuvo galimybės plaukti.

– Savo kelionių nuotraukas kartais pažymi grotažyme #BepročiųŠaikelė. Kas yra tie „bepročiai“? Keliaujantieji kartu?
– „Bepročių šaikelė“ yra mano bendražygiai. Su dauguma jų susipažinome per žygius, rengiamus įvairių organizacijų. Vieną vakarą sėdėdami prie laužo nusprendėme organizuoti savo išvyką. Nuo to laiko beveik kas mėnesį planuojame savo „šaikelei“ savaitgalinius žygius savuose rajonuose. Rugsėjį keliavome „Lietuviškosios Europos“ keliais: aplankėme Jonavos rajono miestelius – Londoną, Šveicariją, Paryžių. Spalį organizavome „Irklažygį“. Jo metu plaukėme Merkio upe ir keliavome dzūkų miškais. Lapkričio žygį Anykčių rajone, apie kurį jau pasakojau, organizavau aš. Jis vadinosi „Šventaisiais krantais“.
Beje, vasarą mums būna, taip sakant, atostogos. Mūsų žygių sezonas prasideda rudenį ir baigiasi ankstyvą pavasarį. Todėl ir vadinamės „Bepročių šaikele“. Jei kam nors pasakai, kad visą savaitgalį praleidai kažkur miškuose, miegojai po atviru dangumi esant minusinei temperatūrai, žmonės pasukioja pirštą prie smilkinio, bepročiais pavadina.

– Žygiams dažniausiai renkiesi tuos pačius bendrakeleivius?
– Taip, dažniausiai mūsų susirenka 1015 žmonių. Būna, kas nors kokį draugą ar draugę kartu pasiima. Esam draugiški, ne laukiniai ir mielai priimame bendraminčius į kompaniją.

– Ar žygiuose po Lietuvą atradai kažką naujo, netikėto?
– Kiekvename žygyje atrandi kažką naujo: tai kokį taką pažintinį, atodangą ar tiesiog gražų mišką. Pagalvoju kartais: į kai kurias vietas gyvenime nenuvažiuočiau net pasivaikščioti, o žygio metu čia net miegi.

– O Anykščių rajoną jau visą apkeliavai?
– Ne visą, bet didžiąją jo dalį jau apėjau.

– Ar tikrai toks gražus Anykščių kraštas, kaip jį giria? Kokius jo objektus aplankyti ar marštutus įveikti rekomenduotum?
– Taip, gražus. Pažįstu šį kraštą: gimiau ir užaugau Anykščiuose. Dar turiu du kaimus šalia Anykščių. Ten nemažai vaikystės prabėgo. Po mokyklos išvažiavau į Vilnių toliau mokintis. Po mokslų susiradau darbą ir jau 11 metų gyvenu Vilniuje. Tačiau labai dažnai grįžtu į Anykščius. Kažkada – ateis laikas – grįšiu į Anykščius visam laikui. Ir dabar, jei nedalyvauju kokiame nors žygyje ar šiaip turiu laisvą savaitgalį, visada važiuoju į savo gimtą miestą.
Anykščiai turi labai daug lankytinų objektų bei pramogų, manau, visiems aplankyti net nepakaktų dienos: lajų takas, Anykščių šilelis, Arklio ir kiti muziejai… Taip pat labai rekomenduoju išbandyti Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo taką, jungiantį dviračių ir pėsčiųjų trasas Anykščiai–Niūronys ir Anykščiai–Puntuko akmuo. Tako ilgis – daugiau nei 14 km.

Reklama

– Prieš pandemiją keliaudavai ir užsienyje?
– Taip, buvau Lenkijos Zakopanės kalnuose, Anglijos Yorkshire Dales nacionaliniame parke. Gegužės mėnesį planavau keliaut į Kroatijos Paklenicos nacionalinį parką, tačiau pandemija padarė savo.

– Tikriausiai, paslaugos „viskas įskaičiuota“ nesirenki?
– Tikrai ne. Net ir viešbučio nesirenku, nes jį nešuosi kuprinėje.

– Papasakok apie žygį, pateikusį daugiausiai iššūkių.
– Tai, turbūt, pats pirmas mano žygis su nakvyne 2018 metais. Žygių organizatoriai „Alfa renginiai“ kvietė keliauti Varniuose. Kuprinė pilna nereikalingu rūbų, daiktų. Atrodė, nu, maža ką, gal gi kam nors prireiks! Dalyvavo apie 65 žmonės, buvome suskirstyti į keturias komandas. Kiekviena komanda gavo po žemėlapį ir jame sužymėtus taškus, kuriuos reikėjo pasiekti. Per tą savaitgalį nuėjome per 60 km. Iš 65 dalyvavusiųjų sekmadienį diplomus atsiimė tik 23.

– Koks ilgiausias buvo žygis?
– Ilgiausias žygis buvo pajūriu. Per 16 valandų (2 val. miego) nuėjome 75 km.

– Iš kur apskritai atsirado pomėgis keliauti?
– 
Visi mėgsta keliauti, tik vieni tą kelionę supranta kaip gulėjimą kokioje Turkijoje, prie baseino, o aš renkuosi gulėjimą po medžiu.

– Kokių dar hobių turi?
– Oi, daug. Žvejoju, slidinėju, taip pat labai patinka dviratį minti. Praeitų metų gegužę su trim draugais dviračiais keliavome aplink Lietuvą. Užtrukome 11 dienų, per jas įveikėme 1 243 km. Tai buvo nepamirštamas nuotykis.

– Papasakok apie jį truputį plačiau.
– 
Ši mintis kilo vienam mano bendražygiui. Jam užsiminus apie tokį nuotykį, ilgai negalvojęs pasakiau: „Varom!“
Pasiruošimui turėjome kelis mėnesius, nors gal šįkart tiesiog laukėme šiltesnių orų. Susiderinę darbuose dviejų savaičių atostogas, gegužės 18 d. savo kelionę aplink Lietuvą pradėjome iš Kenos miestelio. Per dieną numindavome vidutiniškai po 110 km. Miegojome palapinėse prie įvairių ežerų. Orų atžvilgių mums labai sekėsi, jeigu taip galima pasakyt: pirmas dienas kepino beveik 30 laipsnių karštis, kitas dienas buvo vėsiau, lietaus gavome trumpai, bet smarkiai. Taip mynėm ir apmynėm tą mūsų Lietuvėlę.

Reklama

– Tavo laisvalaikis gana aktyvus. O darbas?
– Darbas taip pat. Jis susijęs su atsinaujinančia energija, nemažai tenka keliauti per visą Lietuvą.

– Ar yra koks nors iššūkis, kurį svajoji įveikti?
– Būtų visai įdomu sudalyvaut išgyvenimo realybės šou, kur tave palieka visiškai vieną kokiam nors žmonių pamirštame kampelyje. Norėčiau tokiu būdu išbandyt save tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

– Kokių žygių dar planuojate šią žiemą?
– Dėl pandemijos kol kas planuose nėra nieko konkretaus, be to, artėja šventės. Tiesa, turiu mintį Naujus metus sutikt kur nors giliai miške, prie laužo. O vėliau, kaip sakoma, nauji metai – nauji ratai. Labai tikiuosi, kad kitąmet pagerės judėjimo tarp šalių situacija. Būtų smagu aplankyti bent porą kokių nors nacionalinių parkų.


Emilija Briedytė
A. Bakūros asmeninio archyvo nuotraukos