Anykštėnų moksleiviškos, studentiškos bei tėvų ir mokytojų nuotaikos per karantiną

Anykštėnus mokinius, jų tėvus, studentus temainfo.lt kvietė pasidalinti karantino išgyvenimais, ryškiausiai atspindėjusiais nuotolinio mokymosi patirtį: kokios mintys į galvą lenda šio nelengvo proceso metu – kas šauna į galvą, išgirdus žodžius „karantinas“ bei „pamokos“?


Labai padėjo nuotolinis pokalbis su mokytoja
Augustinas (12 klasė)

Mokantis savarankiškai labai krito motyvacija, tapo labai sunku kaskart versti save sėsti prie knygų. Atsipalaidavus ir nustojus spausti save prie mokslų, didėja nerimas: atrodo, jog gyvenimas stovi vietoje, o ateitis neaiški – egzaminai, stojimai, studijos – kažkur migloje. Ši nuotolinė neviltis dar labiau trukdė susikaupti mokslams.
Šiuo sunkiu metu ramščiu tapo nuolatinis bendravimas su draugais. Išsipasakojame, pasiguodžiame, motyvuojame vieni kitus mokytis.
Kartais stengiamės virusą užmiršti prisijungę į bendrą grupę: kartu klausomės geros muzikos ar žiūrime filmą. Labai padėjo vienas nuotolinis pokalbis su mokytoja, ji priminė: reikia priimti esamą padėtį, keisti įpročius, nusistovėjusius pomėgius, nes virusas greitai nedings, o gyventi reikia toliau. Šie virtualūs susitikimai man sufleravo: visi esame toje pačioje bėdoje, visiems egzaminai bus vienodai sunkūs, visi jiems ruošiamės tokiomis pačiomis sąlygomis, todėl ir rezultatai kentės visų.


Be žodžių pasakoma daugiau nei šimtu žinučių
Daumantas (12 klasė)

Kai reikdavo eiti į mokyklą, turėdavau keltis anksti, atlikti rytinius ritualus bei pasiruošti dienai. Nusiteikdavau, jog teks sėdėti pamokose, klausyti mokytojos ir daryti užduotis.
Dabar prabundu: du žingsniai iki virtualios klasės, ir mokslai prasideda. Teoriškai net lovoje gulint pamokos gali vykti. Iš pirmo žvilgsnio toks mokslas gali atrodyti smagus, tačiau nuolatinis sėdėjimas prie ekrano tarsi išsiurbia jėgas, po pamokų nieko nesinori, tik kristi atgal į lovą.
Per kompiuterio ekraną labai sunku išsiaiškinti vietas, kurių nesupranti. Nuotolinėje pamokoje laiko neužtenka, vėliau su mokytojais susirašinėjome žinutėmis. Tačiau kiek gali taip išsiaiškinti? Gyvo pokalbio labai trūksta, kai be žodžių pasakoma daugiau nei šimtu žinučių.
Labiausiai bus apmaudu, jei negalėsime gyvai paminėti Paskutinio skambučio ir Išleistuvių, juk šių švenčių nebepakartosim niekada gyvenime. Tačiau kaip bus taip, aš jau susitaikiau. Svarbu saugoti vienas kitą, laikytis reikalavimų, kad virusas neplistų.


Noriu sugrįžti bent paskutiniams mėnesiams
Rūta (12 klasė)

Iš pradžių karantinas ir nuotolinis mokymas man skambėjo šauniai: galėjau ilgiau pamiegoti, gyvenau be baimės pavėluoti į autobusą, ramiai atlikti mokytojų užduotis nevejama skambučio… Žodžiu, tikėjausi, trumpų atostogėlių.
Tačiau karantinui užsitęsus, ėmė slėgti mintis, kad tai mano paskutiniai metai mokykloje. Tikėjausi, kad jie bus išskirtiniai, bet tikrai ne dabartine prasme. Norėjau, kad jie būtų įsimintini, kupini juoko, išdaigų, draugų, paskutinių pasivaikščiojimų prie upės po pamokų su ledų porcija rankoje.
Nėra motyvacijos mokytis. Net artėjantys egzaminai nebegąsdina, nes vyrauja mintis – vis tiek neišlaikysiu. Nuotolinis mokymasis tarsi pakeitė žmones. Atrodo, kad iki karantino mokytojai būdavo žmogiškesni, supratingesni, duodavo kur kas mažiau užduočių. Dabar prie kompiuterio sėdžiu nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, nes darbų yra nuolat, ir jų tik daugėja. Kartais pagaunu save: mokytoja liūdnai dėsto pamoką, o aš nieko negirdžiu ir nematau, sunku susikoncentruoti, vargina nuolatinė monotonija.
Niekada nebuvau optimistė ir nesistengiu tokia būti, tačiau mokyklos be galo pasiilgau, noriu į ją sugrįžti bent paskutiniams mėnesiams.


Mokytoja pagalvojo, jog kažkam atsilieka zoom’as
Dovilas (10 klasė)

Per „Zoom“ buvau prisijungęs prie matematikos, mokėmės kažkokią sunkią temą. Pamokos metu mokinių mikrofonai būna išjungti, nebent reikia atsakinėti. Klausantis matematikos pamokos klasiokė man į telefoną atsiuntė video, kuriame ji dainuoja per pamoką, kol mokytoja kažką svarbaus pasakoja. Žiūrint šį klasiokės vaizdelį nepamačiau, kad mano kompiuteris automatiškai įjungė mikrofoną. Visa klasė girdėjo dainuojantį merginos balsą su fone kalbančia mokytoja. Bendraklasiai tuoj pradėjo šūkauti, kad išjungčiau mikrofoną, iš karto tą ir padariau. Mokytoja išgirdusi savo balsą, nesuprato, kas įvyko, pagalvojo, jog kažkam atsilieka zoom’as. Vėliau iš šios istorijos linksmai pasijuokėme.


Šylant orui, tikiuosi, pavyks mokytis lauke
Skaistė (9 klasė)

Nuo pat nuotolinio mokymosi pradžios tikėjausi, kad karantinas greitai pasibaigs, ir grįšime į mokyklą. Per visą karantiną nėra dienos, kad nepagalvočiau, kaip pasiilgau draugų, mokytojų, aktyvaus gyvenimo, kuris buvo, kai dar nebuvo viruso. Dabar, kai visi kalba, jog šiais metais nebeišeis grįžti į mokyklą, motyvacija mokytis visiškai krenta: į priekį vedė mintis, kad bereikia dar truputį pakentėti, ir vėl bus kaip vakar.
Dar labai slegia mokymosi aplinka: tos pačios mano kambario sienos ir kompiuterio ekranas. Šylant orui, tikiuosi, pavyks mokytis lauke.
Suprantu, jog mokausi ne dėl kitų, ne dėl mokytojų, o dėl savęs, savo ateities, todėl stengiuosi susikaupti. Džiaugiuosi, kad tik devinta klasė, mokytis nėra labai sunku. Kai sugebu susiplanuoti laiką, o darbus atlieku tvarkingai, rūpesčių dėl pamokų daug nebūna.


Nuotolinis mokymasis – tai savarankiškas mokymasis
Ugnė (9 klasė)

Su nostalgija atsimenu tuos laikus, kuomet į mokyklą ėjom lyjant, šąlant, sningant ar šviečiant saulei… Dabar keistas jausmas, kuomet į pamoką „nukeliauti“ užtrunka vos porą akimirkų – tiek laiko, kol įsijungia kompiuteris. Žudanti rutina… Visą dieną sėdėti su kompiuteriu. Gerai, kad beveik visos pamokos vyksta susijungus į tiesioginį pokalbį, kartais ekrane šmėsteli jau šimtą metų nematytų klasiokų veidai. Beje, tik nuotolinio mokymosi dėka pažinau kiekvieno klasioko augintinį. Seniau, daug nervų sugadindavo techninės problemos, kad ir dingęs internetas. Dabar net nuplaukęs kontrolinis nebegąsdina, dingęs ryšys – pateisinama priežastis tekstą parašyti kitą dieną. Dar vienas susiformavęs įprotis – pamokų metu nuolat gurkšnoti arbatą ar kavą. Nežinau, kaip grįžus į mokyklą reiks be to ištverti… Karantino metu mokytojai dažnai persistengia didindami užduočių krūvį… Mokykloje nuskambėtų skambutis, ir visi mautumėm lauk iš pamokos, o dabar kartais tenka pasėdėti ilgiau. Nelengvas laikas visiems: kiek įdėsi pastangų, suimsi save į rankas, sukoncentruosi dėmesį, tiek ir mokėsi. Suprantu, viskas priklauso nuo manęs, nes nuotolinis mokymasis – tai savarankiškas mokymasis.


„Bandau įsivaizduoti, ką reiškia vaikščioti VU koridoriais“
Ieva (pirmo kurso studentė)

 Pernai baigiau Anykščių Jono Biliūno gimnaziją. Šiuo metu esu Vilniaus universiteto pirmo kurso studentė. Nuo mokslų pradžios, paskaitos vyko nuotoliniu būdu, mokausi namuose, niekada dar neteko sėdėti tikrose paskaitose, gyvai bendrauti su dėstytojais, universiteto koridoriuose šnekučiuotis su kursiokais.
Nuotolinis mokymasis gyvenimą palengvina: gali valgyti paskaitų metu ar prigulti nusnausti, kol kamera išjungta; nereikia atsikėlus anksti ryte ruoštis į paskaitas, skubėti į auditorijas, gali tiesiog prabusti, prasikrapštyti akis ir prisijungti prie zoom’o. Prie tokio gyvenimo lengva priprasti.
Bet vyresni draugai, kurie studijavo dar iki karantino, mums sako, kad labai daug prarandam. Gyvos paskaitos kur kas vertingesnės, mokymuisi suteikia universitetinio žavesio. Gaila, kad nežinau kaip iš tiesų yra, sėdžiu namuose, savo kambaryje prie kompiuterio, ir bandau įsivaizduoti, ką reiškia vaikščioti VU koridoriais.


„Gerai, kad supratingi dėstytojai nesistengė manęs sukirsti“
Gabrielė (pirmo kurso studentė)

Bandžiau derinti darbą su studijomis. Darbas vyko slenkančiu grafiku, kartais reikėdavo plušėti nuo 19 val. iki 7 val. ryto, kartais – nuo 7 val. iki 19 val. vakaro. Nuotolinis mokymasis padėjo gana lengvai viską suderinti. Kadangi virtualias paskaitas dėstytojai įrašo ir pasidalina su studentais, jas peržiūrėti galėjau po dieninės pamainos. Dirbant naktinę pamainą į paskaitas prisijungdavau gyvai, iš ryto. Tačiau krūvis buvo per didelis, mokslai vis tiek kentėjo, todėl darbo teko atsisakyti. Gerai, kad supratingi dėstytojai nesistengė manęs sukirsti, padėjo susigriebti ir pasivyti bendrakursius.


Vis dažniau išlenda iš savo „būstinės“ ir leidžia laiką su šeima
Renata (dviejų vaikų mama)

Aš labai džiaugiuosi, kad šiuo laikotarpiu šeimoje atsirado pakankamai laiko ir galimybių vieniems kitus išgirsti. Ne tik paklausti, ką šiandien valgei, ar pamokos padarytos, o gilesnį santykį užmegzti.
Pavyzdžiui, aš vis daugiau sužinau apie amerikietišką repo muziką, kuria domisi sūnus. O mano septyniolikmetis stiprina maisto ruošimo įgūdžius, kai abu gaminame valgyti, klausom repo ir kalbamės.
O dvylikametis karantino metu apsigyveno spintoje. Ten įsirengė savo nuosavą erdvę, kurioje vyksta „Zoom“ pamokos ir visi paslaptingi, ne tėvų ausiai ir akiai dalykai. Jis mėgsta privatumą, jam norisi pabūti vienam, bet ir jį jau „užkniso“ buvimas be draugų ir realaus bendravimo, jis vis dažniau išlenda iš savo „būstinės“ ir leidžia laiką su šeima.


Nebėra chaoso, koks buvo pradžioje
Irma (trijų vaikų mama)

Man, tiesą pasakius, antrasis karantinas lengvesnis, nes viskas aiškiau, tvarka nusistovėjusi, nebėra chaoso, kaip buvo pradžioje. Be to, vaikai gavo planšetes mokslams, tai nebereikia dalintis to paties kompiuterio. Nuotolinių mokslų metu vaikai įgavo daugiau savarankiškumo, turėjo išmokti planuoti laiką, pažinti valandas (pagaliau).
Man labiausiai įstrigo sūnaus karate egzaminas „Zoom“ programoje. Dėl jo mėlynojo diržo teko ir man paplušėti. Pagrindinė problema – namų aplinkoje nesant šalia trenerio mažas vaikas sunkiai išlaiko dėmesį ilgai. Nesvarbu, kad jam per ekraną mosikuoja egzaminuotojas. Tai aš kaip cerberis vis šūkčiojau: „Emili, laikysena! Emili, susikaupk! Emili, rankos! Emili, kojos! Emili, tau gi treneris sako…“
Toks buvo trenerio prašymas – tėvams dalyvauti egzamine, nes per ekraną palaikyti vaikų dėmesį bei reguliuoti neklaužadas beveik neįmanoma.
Aš pati šiuo metu studijuoju, nuotolinis mokymasis mane gelbsti, nereikia niekur važiuoti: dirbančiai trijų vaikų mamai tai – didelė pagalba.


Pedagogas tėra sėkmingo ugdymo proceso priemonė, bet ne jo garantas.
Andrius, anglų kalbos mokytojas

Šiandien, kuomet ugdymo procesą tenka vykdyti informacinių technologijų pagalba, prisimenu patirtį, įgytą stažuotės metu užsienyje. 2017-ųjų rudenį turėjau progą pasisemti vertingų žinių ir profesinės patirties Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tada man labiausiai įstrigo valstijų ugdymo proceso lankstumas, mokymo metodų įvairovė. Ten mokytojas nebėra centrinė figūra, jis – tik pagalbininkas, patarėjas, mokinį nukreipiantis tinkama linkme, o dėmesio centre – mokinys ir jo tikslai bei poreikiai.
Kaip yra pas mus? Mokytojas dominuoja klasėje, vaikams ne tik nurodo, ką mokytis, bet ir kokiais būdais, kiek laiko ir kada tai daryti. Mokytojo stalas puikuojasi ant pakylos prieš eilėmis išrikiuotus mokinių suolus. Fiziškas suolų išdėstymas, nesikeičiantis jau šimtą metų, tik patvirtina pedagogo reikšmingumą. Mūsuose švietimo sistema suakmenėjusi, nepaslanki, tą rodo ir mokinių nusiteikimas.
Grįžęs iš stažuotės užsienyje, pabandžiau eksperimentą: perstačiau klasės suolus, sustūmiau po du, vienas priešais kitą, kad mokiniai nuolat sėdėtų grupėse po keturis, matytų savo klasės draugų veidus bei bendradarbiautų pamokos metu. Mano didžiai nuostabai, o gal nusivylimui, patys mokiniai ėmė priešintis, piktinosi suolų išdėstymo tvarka.
Vienoje dešimtokams skirtų užduočių mokiniams teko pasirinkti vieną iš dviejų nuotraukų, pristatančių skirtingus ugdymo būdus. Vos vienas kitas pasirinko antrą fotografiją, kurioje vaizduojama alternatyvi klasė. Tada įsitikinau: naujovėms vaikai nepasiruošę.
Taigi nenuostabu, kad ši surambėjusi švietimo sistema labai sunkiai prisitaikė prie karantino iššūkių. Nelikus klasėje mokytojo, kuris nuolat baksnoja, ką daryti, mokiniai sunkiai skinasi kelią pro namų aplinkoje tykančias pagundas – mobilų telefoną, sumuštinį ar šiltą lovos pagalvę.
Nuolat ieškodami jiems korifėjaus, galinčio „įkrauti“ žinių, pamiršome savarankiškas pastangas, apdovanojančias žinių gausa.


Poilsiui laiko lieka nedaug
Jūratė, istorijos mokytoja

Pamoka pirmokų gimnazistų klasei. Šiandien kontrolinį darbą – bendru sutarimu – pakeitėme į nuotolinį istorinių mįslių protmūšį. Klausimus žaidimui sugalvojo kitos klasės mokiniai. Susirinkusieji labai įsijautę dalyvauja viktorinoje. Septintas klausimas, mano manymu, pats lengviausias: „Jis vadinamas septynių talentų asmenybe. Poetas, kalbininkas, matematikas, vertėjas, pedagogas, muzikas, Seinų vyskupas. Labai gerai žinomas ir artimas anykštėnams. Jo garsiausia poema, išversta į daugybę kalbų, laikoma ode Lietuvos gamtai.”
Nepatikėsite, koks buvo pirmas interneto ryšiu atskriejęs atsakymas! Salemonas Paltanavičius.
„Zoominu” su „žvirbliukais” (taip vadinu dvyliktokus, nes jų kuratorė Alina Žvirblienė). Šiandien pamoka rimta: pasakoju apie stagnacijos laikotarpį SSRS. Girdžiu, trinkteli rankena, sugirgžda durys ir į virtualią klasę (mano darbo kambarį) įtipena vienas mano katinų… Mėgina įsitaisyti ant kelių, neleidžiu, lenda už nugaros, kurį laiką ramiai ten sėdi, kol prisimena, kad nagų šiandien dar negalando… Ramiai tęsdama pasakojimą apie sovietinę Rusiją, staigiu judesiu nukeliu katiną ant žemės, tačiau viena akimi jį stebiu, nes žinau, kad dar – ne pabaiga. Žvirblių gaudytojas strykteli ant palangės, imu nujausti – kažkas bus, jis man lengvai neatleis už dėmesio stoką… Katinas sėkmingai išlaviruoja tarp vazonų, ir po kelių sekundžių jau žvelgia į mane nuo priešais esančios knygų lentynos. Bandau greitai jį nuvyti, bet – per vėlu: pūkuotukas su trenksmu žnegteli ant spausdintuvo – ten, kur jį jau mato visa dvyliktokų klasė. Kaukdamas įsibrovėlis ima draskyti spausdintuve sudėtą popierių ir priešinasi išvejamas.
Mokiniai ,,užsimutinę”, bet, dievaži, girdžiu juoką, tokį, koks skambėdavo ,,kamčiatkoje”.
Nors 110 kartų geriau dirbti gyvai, bet šiemet nuotolinis neatrodo toks baugus. Išmokom, pripratom, susitaikėm… Karantinas privertė permąstyti savo darbą su mokiniais. Mažiau pergyvenu, kad vaikai nebers kaip žirnių į sieną ATR žlugimo priežasčių ar neišmoks keleto istorinių datų. Jaudinuosi, kad darbas iš namų netaptų nuotoliniu tiesiogine to žodžio prasme – auginančiu atstumą ir atotrūkį tarp draugų, mokytojų, klasiokų. Stengiuosi visokiais būdais bendrauti su gimnazistais, nuolat reaguoti į daugybę jų siunčiamų žinučių – paguosti, padrąsinti ir pabarti, kai reikia.
Poilsiui laiko lieka nedaug.


Parengė Paulius Briedis