Pradžia » Įvairi » Apie mišką

Apie mišką

Apie mišką

Publikavimo data: 2013-06-20

Sveiki užklydę į mišką…

Džiaugiuosi, jog sveiki: ilgų gyvačių čia nestinga anei gražuolių siurbėlių. Lia, liajhjhhhhhhhhhhhhhhkhjhjhjhbbjygjh, Oi nepastebėjau… Nepabėgai atgal į Išsivysčiusią civilizaciją? Tai geriau bėk, nes – kuo giliau į mišką tuo daugiau medžių. Sakai, nebijai? Ar moki orentuotis pagal saulę? O gal esi išvis be oriantacijos? Tada pasisaugok…

Kadangi miškas gūdus orentacija, labai svarbu. Miške (taip, kaip ir namuose) geriausia vadovautis dėsniais. Štai tau vienas jų: saulė kyla rytuose o leidžiasi vakaruose. Ar ne papraščiau rasti kelią namo? O jai sugalvojai čia pasilikti ilgiau, štai ką dar turi žinoti:

Pagrindinis dėsnis – darna. Čia gyventi ir augti galima visiems. Nes tai, kas auga pas mus, niekas neskirsto į gerą ar blogą, juodą ir baltą, šiltą ir šaltą… Ne dėl to, kad visi būtu labai tolerantiški, o dėl to, kad supranta darnos dėsnį. Nors gyventojai čia labai skirtingi, visi žino, kad kiekvienas yra ne be priežasties. Pavydžiui: ne visiems patinka šerno smarvė, daugelis jos netoleruotu, bet niekas nenori už jį atlikti kiauliškų darbų.

Suvok, tai kas tau yra nauja. Suvokimas = žinios + praktika. Čia niekam neįdomūs nei stipriausi, nei vikriausi, nei daugiau žinantys ir net žinias nuostabiai mokantys pritaikyti praktikoje… Miške svarbu suvokti, ką žinai ir darai ar pritaikai gyvenime.

Vieną kartą gyveno kiškis kuris viską žinojo, buvo labai apsikaitęs, neieškojo žodžio kišenėje, buvo tikras proto guzas. Kiškiui nieko nepridursi, gal tik tiek, kad jis numirė. Miškas negailestingas.
Nebuksuok. Jokia užduotis ar klausimas neturi vieno sprendimo. Jai šalta, kureni krosnį. Pakurom gali sudeginsi kėdę, knygą, malką. Malkom medį gali nukirsti, nulaužti, iškasti jį su šaknimis. Galų gale gali stipriai trinti delnais, mušti kanopomis ar plakti sparnais. Atsakymas – tavo vazduotėje ir suvokimo rėmose. Jai iškilo problema, dėl jos gali kaltinti tik save.

Turėk savo požiūrį. Miško gyvūnai mano, jog kiekvienas sutvėrimas yra savitas. Kiekvienas turi savo esmę ir prasmę (apie tai – kituose punktuose) žalioje paklotėje. Tačiau pasitaiko, jog perdaug prisiveisia kiškių, jie ima graužti žolę, ir šios atsargų nebeužtenka kitiems gyvūnas. Sutrinka darna. Tad toks kiškis turi rasti kuo kitu prasimaitinti arba bus natūraliai pašalintas lapės arba vilko, arba pats nudvės iš bado žoliai pasibaigus.

Būk prasmingas. Prasmė (nesumaišyti su žodžiu esmė) = pokyčio potencialas + laikas. Miestiečiai prasmę įsivaizduoja labai butaforiškai. „Prasminga, nes gražu“, „Prasminga, nes yra daug, pvz., pinigų, gyventojų, ar automobilių“, „Prasminga būti laimingu“ ir t.t. Miške prasmė yra truputi sudėtingesnė arba paprastesnė, ji priklauso nuo suvokimo. Pavydžiui akmens prasmė, yra jo svoris, kietumas, cheminė sudėtis, fizikinės savybės, forma. Tai tos savybės kurios, padedant laikui, gali daryti poveikį aplinkai. Tarkim vožiant asilui per galvą akmeniu, įrankio kietumas įgauna didelę prasmę. Asilui prasmę įgauna jo skalpo kietumas. Jai iš pirmo karto asilo nukalti nepavyks, reikės laiko antram smūgiui – asilas gali pabėgti. Prasminga yra tai, kas daro pokytį arba padeda jo išvegti. Žodžiai – teigiamas ar neigiamas, – prasmės atžvilgiu, neturi jokios reikšmės.

Neprarask savo esmės. Esmė – tai, kas nekinta. Dėl kažkokios priežasties esmė yra sunkiai suvokiama išsivyščiusoje civilizacijoje. Ji aiškinama įvairiai. „Emė yra tai, ką Dievas sukūrė“, „Esmė – sielos dalykai, jos nepamatysi, ją gali tik pajausti“, „Esmė yra tėkmėje“ „Ji glūdi širdyje“ ir t.t. Miške viskas daug paprasčiau: ąžuolas yra ąžuolas, ežys – ežys, samana – samana. Jai ežys imtų dėti kiaušinius, jis taptu višta. Iš gilės visada išaugs ažuolas, o Bembis taps stirninu. Nesusipratimas su bjauriuoju ančiuku, tai – ne gamtos klaida, o neteisingas požiūris į ančiuką vaikystėje. Atvyk į mišką ir vienodomis salygomis savaitę pagyvenk su dar penkiais savo draugais: kiekvienas elgsis skirtingai, o, apmastęs, kaip ir kodėl iš jų išsiskyrei, suprasi savo esmę. Tai ir vadinama savęs pažinimu.

Apibendrinimas.
Neužgožk kitų. Daug kam įtartinas padaras yra gegutė. Ji neperi savo vaikų. Jaigu visi imtų nebeauginti atžalų? Kas gi būtų? Nepataisomai sugriūtų darnos dėsnis? Dažnam šio paukščio poelgis rodos įžūlus ir nesuprantamas. „Dėl ko aš turiu prižiūrėti ne savo vaiką, kai pati gegutė visą vasarą kukuoja nieko neveikdama?“, – piktinasi jie. Tačiau ši nebando įtikinėti, kad jos gyvenimo būdas yra geresnis už kitų. Gal ji ir pati norėtų džiaugtis savo naujagymiu, klausytis jo pirmojo „ku kū“, maitinti jį savo skaniausiais kirmėlių patiekalais ir džiaugtis jo sėkmingais skrydžiais. „Ne tokia yra mano gyvenimo esmė“, – supranta gegutė. Ji suvokia ir tai, jog tik kukuodama gali save įprasminti. Išgirdę jos nerimastingą kukavimą tuo įsitikina ir kiti gyvūnai.
Kartą kiškiui kilo mintis: „Hm… kaži, jai aš mažą savo kiškiuką įkiščiau vilkui į olą? Gal mano vaikas vilku užaugtų ir nieko nebijotų?“ Prisėlina jis prie vilko uolos ir girdi vaitojimą: „Och, jau trečia diena nė kasnio burnoje neturėjau… Kur tie kiškiai pasidėjo? Nebegaliu nei vieno pagauti… Mirsiu iš alkio.“
Kiškiui beklausant tokio vaitojimo ir pačiam skrandis gurgt pradėjo. Krimstelėjo jis po kojomis augusį kiškio kopūstą ir nuliuoksėjo tolyn nuo uolos. „Ne… ne tokio gyvenimo savo kiškiukams linkiu. O ir dėl baimės nereikia buksuoti: išmokysiu savo mažylius nuostabaus šuolio į šoną, ir vargšas vilkas jo nepagaus“, – galvojo jis smagus šoliuodamas ir skaniai kramtydamas kopūstą. Jam smagu buvo suprasti savo esmę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *