temainfo.lt archyvo nuotr.
„Rudens naktis sustojo” – kultinės lietuvių poetės Janinos Degutytės eilėraštis, patekęs į 1983 m. jos poezijos rinkinį „Klevų viršūnėse”. Eilėraštyje – moteriškas, motiniškas saugumo troškimas savo žmonėms, savo kraštui, o pažadas „Ateisiu aš pavasario prisegti/ Prie kiekvienų namų, prie durų kiekvienų” budino mūsų visų atsakomybės ryžtą už kitokį pavasarį, be sovietizacijos iškreipto žmonių bendravimo ir elgesio. Tokie eilėraščiai, tokie žodžiai saugojo laisvės siekį, jie uždegė visuotiną jausmą, kurį pavadinom Atgimimu. O kai eilėraščiui muziką sukūrė Rima Girskytė-Berlovienė, kai bendrą poetės ir kompozitorės kūrinį atliko Justė Arlauskaitė-Jazzu, kiekvienas žodis, kiekviena gaida smigo į sielą. Ir daina tapo visuomeniškumo simboliu. Neveltui ji skamba patriotizmą įprasminančiame filme „Laisvės kaina. Savanoriai“.
Ir štai „Pupelės” kavinėje šią dainą – kaip didvyris, o iš tiesų tenkinęs savo ambicijas, vardan asmeninių interesų aukojęs viso rajono stabilumą ir Rokiškio rajono savivaldą atvedęs iki tiesioginio valdymo rizikos – dainuoja Antanas Vagonis, Rokiškio rajono meras, per visą savo kadenciją taip ir nesugebėjęs nuskambėti bent kiek gražiau, nei „Rokiškio rajono meras – vagis”, „Rokiškio rajono merui pavažiavo stogas?”, „Rokiškio rajono meras išsigando visuomenės”, „Po mirtinos avarijos prabilo ir Rokiškio meras: neblaivūs direktoriai anksčiau įtarimų nekėlė”, „Jei ne Rokiškio verslo klubas, tebūtų lenkų konferencija Rokiškyje” ir t. t.
„Man uždengė akis delnais juodais,” – susiasmeninęs dainuoja meras, kaip pats yra sakęs, – ne žmogus, o institucija.
Jei nebūtum klausęs jo „prieškoncertinės” kalbos, galvotum, kad p. Vagonis dainuoja apie savo šalininkus – Tarybos naujos daugumos dėl politinio nepasitikėjimo nušalintą vicemerą Egidijų Vilimą, į tribūną vandens atsigerti kartkartėmis užlipantį Tarybos narį, kavinių partnerį Algį Čepulį, buvusius Rokiškio rajono mokyklų direktorius, turėjusius girtavimo laisvę, pražudžiusius kelyje žmogų, bei rajono reprezentacinio meno kolektyvo „Gastauta“ ir kultūros tradicijų vos nesunaikinusį, buvusį Rokiškio kultūros centro direktorių Eriką Druskiną, kurį visuomenė privertė atstatydinti, ir tik A. Vagonis jam suteikė galimybę dingti iš Rokiškio su visais rajonui padarytais ir neatlygintais nuostoliais.
Matomai, kalbą namuose praradęs A.Vagonis visur kitur liejasi į visas puses, šmeižia žmones viešai ir neviešai. Ir teks dabar merui lankyti ne tik rajono Tarybos, bet ir Teismo posėdžius; tikėtina, savo atostogų ir savo atlyginimo sąskaita.
„Ko gąsdini mane? – dainuoja A.Vagonis, ir šie žodžiai iš jo burnos tarsi žliaugia, įgavę visai kitokią prasmę, praradę jautrų teksto autorės užsispyrimą, pasiryžimą kovoti už savo žmones. Šia daina „dainininkas” atstovauja tiems, kurie būna mandagūs – kiek, žinoma, leidžia jų vidinė inteligencija ir kai to jiems patiems reikia. O kai tokie jaučiasi saugūs, gryniausiu savo vidumi teškia: „Ko gąsdini mane?” Taip saugoma mero kėdė, bet ne tos pareigybės prestižas, garbė ir prasmė. Jei būtų būtent taip, nebūtų susiformavusi nauja rajono Tarybos dauguma, nebūtų rajono politikai nusigręžę nuo savo „spikerio”, kaip mėgsta save vadinti A. Vagonis. Betgi susitelkė tie, kurie supranta pareigą, todėl – ir atsakomybę, turi sugebėjimų, todėl – ir idėjų, turi sąžinę, todėl – ir žodžio tikrumą. Būtent šios daugumos pastangomis postus kitiems – vertiems! –buvo priversti užleisti rajono savivaldai nieko gero nenuveikęs, Jūžintų Juozo Otto Širvydo vidurinės mokyklos virvės traukimo nuopelnus sau užsirašęs, bet daugiau jokių reikšmingesnių įvertinimų nepelnęs vicemeras E. Vilimas, kadrų politikos neformavęs, savo nuomonės stokojęs, taip ir nesuvokęs nei žemdirbio, nei verslininko situacijos administracijos direktorius Valerijus Rancevas. Iš socialdemokratų partijos teko trauktis ir pačiam dainininkui A. Vagoniui.
Ir kokią nori jautrumo dainą rinkis ar tą pačią dainuok du kartus, bet rajono patrioto vardo nesusikūrei, p. Vagoni. Nereikia žmonėms aiškinti apie didžiulę garbę būti jų išrinktam rajono meru. Rinkėjas žino, kad ši garbė rinkimų dieną ir baigiasi. Kelių savaičių susitelkimas, ir rajono Tarybos nario priesaika duodama tiems patiems tave rinkusiems žmonėms: prasideda kadencija įrodymų, kad buvai vertas tapti meru. Ar esi darbštus, ieškantis sprendimų, siūlantis išeitis, telkiantis visuomenę ir verslą bendriems sumanymams, kurie sudomintų ir šalies žmones bei viliotų juos į Rokiškį, skatintų grįžti namo emigravusiuosius? Ar toks esi, A. Vagoni? Juk nė nežinai, kuo šiandien gyvena rajono verslas. Išsidalinę klientus užsidarė bankų skyriai, nė pirštelis nepajudintas šalies klerkams pasišovus sunaikinti Muitinės tarpininko paslaugos Rokiškyje; taip ir nesugebėta išspręsti verslininkų pinigais įrengtos Rokiškio ledo aikštelės problemų, neįsiklausyta į rajono Tarybos opozicijos raginimą stabdyti kai kurių Savivaldybės įstaigų vadovų girtavimą…
Ne Jazzu, o A. Vagonis dainuoja: „Ateisiu aš pavasario prisegti/ Prie kiekvienų namų, prie durų kiekvienų.” Rodės, tuoj apsiverks betikindamas, kad tikrai taip ir padarys. Deja, trejų metų jam neužteko suprasti, kad nuo bačkos į minią šūktelėjus „Aš jus priversiu mylėti Rokiškį!” neįgysi Rokiškio pagarbos. Arba nuo dvaro rūmų laiptų tarsi paukštelis atsitiktinai klyktelėjęs „Štai, ką gali savivalda ir verslas!” nesukaupsi verslo ir visuomenės atlaidumo bonusų už tai, kas išblaškyta, nustumta, išstumta, išgriauta, įžeista, įskaudinta, suvažinėta…
Pats stūmęs rajoną į bevaldystę A. Vagonis jau skelbiasi gelbėtoju. Ką jis gerai moka, tai tik pats sau uodegą pakelti. Betgi būtent jo vadovavimo stilius perskirstė rajono Tarybą, ir būtent jos nauja dauguma pasiūlė savo kandidatus į administracijos direktoriaus ir vicemero postus. Ar pastebėjot, p. Vagoni, – niekas nenori su jumis dirbti?! Vicemero pareigas prisiėmęs Stasys Dambrauskas nenoromis atsisakė puikaus darbo, kad išgelbėtų rajoną nuo tiesioginio valdymo, į kurį tik jūs ir vedėt. O kai kandidatė į administracijos direktoriaus postą Nataša Aleksiejeva savo kalboje kreipėsi į tuos, kuriems teks prisiimti atsakomybę dėl konkursų skaidrumo, juos laiminčiųjų kompetencijos, Savivaldybės išteklių panaudojimo, būtinybės atnaujinti valdybų ir komisijų nuostatus ir padaryti juos skaidriais, įvardino ji ir merą. Jums, A. Vagoni, teks mokytis dirbti komandoje. Baigėsi laikas, kurį nušalintas vicemeras E. Vilimas pavadino „Ką man meras sakė, tą ir dariau.”
Žinia, argi atsitiktinai A. Vagoniui parinko dainuoti būtent šią, vos palietus jautrią sielos stygą žmonių širdyse suskambančią dainą? Jis turi savo šalininkų-patarėjų. Jį filmuoja dainuojantį, jam ploja už dainavimą, jį transliuoja – politinių dividendų jam bando sukaupti tie, kurie patys gyvena dvigubais standartais, įslaptina save kaip autoriai, nes be honoraro dar nori atsiriekti ir valdiškos duonutės, gauti biudžetinių užsakymų. Tokie tokius toleruoja, ir visuomenė tai supranta. Bet ką daryti, kai skauda dėl tokios žurnalistikos?
Rajone netruko pasklisti kalambūras „Vagonio dainelė sudainuota.” Tikėtina, kad po jo koncerto poetės J. Degutytės žodžių prasmė nesumenko. Juk ir prie pianino rajono vadovas sėdo, kaip jam įprasta, nepasiruošęs. Tą jis ir pats pripažino.
Rajono savivaldybės tarybos nariai
Stasys MELIŪNAS (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai)
Gintaras GIRŠTAUTAS (Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)
Irmantas TARVYDIS (Koalicija „Už laisvę augti“)
Vytautas MASIULIS (Lietuvos liberalų sąjūdis)
Tadas BARAUSKAS (Lietuvos socialdemokratų partija)
Vidmantas MAŽELIS (Darbo partija)
Užsk. nr. A18-18