Kavarsko klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas
Artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – didelė mažos Lietuvos šventė. Visi su pakylėjimu ir nekantrumu laukiame šios garbingos ir svarbios datos – Vasario 16-osios. Šventė netruks prabėgti, ir mes drąsiai, pakelta galva įžengsime į antrą šimtmetį. Koks jis bus Lietuvai, koks jis bus kiekvienam asmeniškai? Mums, deja, jis bus neabejotinai trumpesnis, tad visi kartu turėtume siekti, kad būtų dar prasmingesnis. O kas kuria prasmę? Pirmiausia – žmonės. Išsilavinę, inteligentai, šviesuoliai, aktyvūs ir iniciatyvūs, aukštos kultūros ir moralės asmenys. Jie kuria prasmę savo darbais ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Būtent tokia iškili asmenybė yra Kavarsko klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas, aptarnaujantis tris – Kavarsko, Kurklių ir Užunevėžių – parapijas. Didžiuojamės kunigu Nerijumi, džiaugiamės jo darbais ir indėliu į krašto kultūrą.
Dvasininkas N. Vyšniauskas maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– 2016-aisiais, po Jūsų paskyrimo į Kavarsko Šv. Jono krikštytojo bažnyčią, parapija ir visas miestelis nušvito tiesiogine prasme: Jūsų pagalba buvo įrengtas bažnyčios apšvietimas. Šviesu tapo ir kitomis prasmėmis: betarpiškai ir labai šiltai bendraujate su parapijiečiais, ėmėte organizuoti renginius, aukšto lygio profesionaliosios muzikos koncertus bažnyčioje, sukūrėte parapijos tinklalapį www.kavarskobaznycia.lt, kartu su parapijiečiais, išsikėlęs kilnius tikslus, leidotės į tolimesnes pažintines keliones. Jūsų indėlis akivaizdus! Esame Jums dėkingi. Kaip savo veiklą vertinate Jūs pats?
– Visa tai – parapijų labui. Galime bendrai tuo džiaugtis. Esu Katalikų Bažnyčios kunigas, jos narys ir, drįsčiau teigti, kad Katalikų Bažnyčia ilgus amžius buvo ir dabar yra meta ir pankultūra. Todėl save priskiriu krikščioniškajai – katalikiškajai kultūrai, kuri Europai davė josios tapatybę, tikėjimą, vertybes, kultūrą, meną, architektūrą, geriausius jos universitetus. Man ši pasaulėžiūra yra svarbi dėl to, kad ji turi dviejų tūkstančių metų patirtį, mokymą. Ir tai yra išbandyta ir patikrinta daugelio tautų ir individų gyvenimu. Katalikiškoji kultūra iš savo lobyno tikrai turi ką pasiūlyti, ypač šiandienos žmogui, pavargusiam nuo rutinos, vartojimo, materializmo; duoti, kad jis būtų laimingas ir jaustų gyvenimo prasmę mūsų skubančiame pasaulyje. Todėl būdamas trijų parapijų klebonu, noriu ir siekiu tas vertybes perteikti ir savo parapijiečiams, ir parapijų svečiams. Esu Katalikų Bažnyčios tęstinumo įpareigotas tai skelbti ir to mokyti.
– Papasakokite apie savo asmeninį gyvenimą. Kur prabėjo Jūsų vaikystė, paauglystė?
– Nors esu kaunietis, bet mano seneliai – iš Dzūkijos. Visos mano vasaros bėgo ten – gamtoje, tarp pušynų, tikrame lietuviškame, aukštos kultūros ir tikėjimo kaime. Nuo pat vaikystės buvau Kauno arkikatedros ministrantas. Mokydamasis vidurinėje mokykloje lankiau tautinius šokius, žirgyną, vyresnėse klasėse – „Jaunojo bankininko“ klubą, veikusį banke „Hermis“. Kelis metus buvau Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanoris. Nuo pat vaikystės buvau imlus naujovėms, informacijai, mėgau skaityti ir skaičiau labai daug.
– Papasakokite apie savo kelią į kunigystę. Kada ir kaip pajutote pašaukimą?
– Kaip jau minėjau, nuo mažens iki pat seminarijos buvau Kauno arkikatedros ministrantas. Čia sutikau tokius šviesios atminties kunigus kaip prel. Vincentas Jalinskas, prel. Pranciškus Tamulevičius, vysk. Vladislovas Michelevičius, kardinolas Vincentas Sladkevičius. Vėliau, besimokydamas vyresnėse klasėse, dirbau Kauno Petrašiūnų bažnyčios zakristijonu. Ten sutikau vienuolius kapucinus: jų pasišventimas savo tarnystei ir manyje pažadino kunigystės pašaukimą. Apie šiuos visus dvasininkus galiu drąsiai sakyti, jog tai buvo kunigai-ganytojai iš didžiosios raidės: vieni jų dirbo parapijose žmonėms, kiti pašventė savo gyvenimus ugdyti būsimiems kunigams.
Po 11 klasių, įstojau į Telšių vyskupijos licėjų – Mažąją kunigų seminariją. Ją baigęs studijas tęsiau Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Baigęs seminariją ir universitetą, 2005 m. balandžio 3 d. buvau pašventintas diakonu. Kunigo šventimus gavau po pusmečio, rugsėjo 4 d.
Dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje dirbau lotynų kalbos mokytoju Kauno jėzuitų gimnazijoje. Po kunigystės šventimų Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete tęsiau kanonų teisės magistrantūros studijas ir dirbau sielovadinį darbą Kauno arkikatedroje. Tuo pat laiku – septynerius metus – Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje dėsčiau lotynų ir italų kalbas, dirbau tikybos mokytoju. Dvejus metus lotynų kalbą dėsčiau parengiamojo kurso klierikams Šiluvoje.
Vyskupo V. Michelevičiaus paragintas nuo 2007 m. Italijoje, Romos Popiežiškajame Saleziečių universitete, studijavau lotynų kalbos kompoziciją ir dogminę teologiją. Kaip tik šiame universitete jis pats studijavo 1980 m. Beje, vysk. V. Michelevičius yra gerai žinomas ir Kavarsko kraštui. 1949–1950 m. jis buvo Kavarsko parapijos vikaras. Nuo 2015-ųjų rugsėjo esu Danijos lietuvių kapelionas. 2016 m. balandžio 19 d. Romoje sėkmingai apgyniau dogminės teologijos doktoratą tema „Lietuvos Šiluvos šventovė – istoriniai, teologiniai ir pastoraciniai aspektai“. Iki šiol darbuojuosi Vilkaviškio vyskupijos Bažnytinio Teismo teisėjo bei Kauno arkivyskupijos Bažnytinio Teismo notaro pareigose.
– Papasakokite apie savo asmenines savybes, vertybes, pomėgius.
– Mėgstu sportuoti, važinėti dviračiu. Ne veltui sakoma: „Sveikame kūne – sveika siela.” Mėgstu bendrauti su žmonėmis ir daug keliauju. Kelionės vysto vaizduotę, o tai naudinga.
Man labai svarbus gilus prasmės, džiaugsmo ir aiškios gyvenimo vizijos pajutimas. Mano gyvenimo tikslas – išsaugoti prigimties ir gyvenimo integralumą – gamtos, antgamtės, kultūros ir visuomenės visumą. Bet tikėjimas yra tas esminis, viską integruojantis elementas.
– Ar kunigystę vadinate darbu, ar įvardijate tai kitais žodžiais?
– Atsakydamas į šį klausimą norėčiau pasitelkti šv. Augustino mintį: „Su jumis esu brolis, o jums esu kunigas.“ Ir vienybės, ir skirtumo kriterijus pateikia Kristus. Vienijuosi su visais kitais žmonėmis, visais autentiškais pagrindais ir elementais. Ir skiriuosi tuo, ką Kristus naujo įnešė į žmonijos kultūrą ir istoriją. Kas išskyrė krikščionį praeityje ir dabartyje iš kitų? Tai jo aukšta moralė, paremta geranoriškumu, gera valia, tikėjimu ir meile artimui.
– Kaip manote, ko labiausiai trūksta šių dienų žmogui?
– Manau, kad mūsų visuomenei trūksta gyvo tikėjimo, mokėjimo atsirinkti, kas tikra, o kas ne; trūksta vertybių. Aišku, jei Lietuvą lyginsime su senuoju Europos žemynu, kuris dėl tikėjimo ir vertybių, anksčiau jam buvusių brangių, išsižadėjimo stačiai važiuoja žemyn, pas mus dar nėra taip blogai. Tačiau mums, lietuviams, trūksta drąsos pasipriešinti tam blogiui, kuris ateina iš Vakarų. Čia kalbu apie šeimos sąvokos iškraipymą, apie laisvę išpažinti savo tikėjimą, puoselėti šimtmečiais brangintas vertybes, ir, svarbiausia, kaip norma tapo prievarta žmonėms brukti tokius dalykus, kurie neatitinka Dievo nustatytos tvarkos. Kalbant apie mūsų visuomenę, būtų galima pasakyti: mes išaugome monolitinėje lietuviškoje tradicinėje kultūroje, turinčioje katalikiškų, archajiškų bruožų. Dabartinė padėtis liudija apie įsisiūbuojantį aižėjimo procesą. Mes prarandame savastį, tačiau nieko naujo savo neturime. Subkultūrų įvairovė liudija, kad mes viską skolinamės ir perimame iš kitur. Ankstesniais laikais buvo galima daug ką pramatyti ir prognozuoti, o nūnai tai padaryti sudėtinga ir dėl daugybės dėmenų, ir nežinomųjų egzistavimo. Praktiškai – kuo toliau, tuo mažiau mus kas nors vienys, visuomenė bus fragmentuota. Ši situacija gimdo pasimetusio, be šaknų ir be ateities vizijos žmogaus tikrovę. Iš esmės tai nesaugaus, neurotiško ir lengvai manipuliuojamo žmogaus situacija. Visgi Vakarų civilizacija, pasak filosofo Karlo Popperio, buvo sėkmingiausia žmonijos istorijoje. Kristus ir Jo idėjos buvo bendras daugelio tautų ir kultūrų variklis. Vienybės pagrindas ir vieningo tikslo matymas. Čia norėčiau pasitelkti Kristaus žodžius, kurie, tam tikra prasme, įvertina multikultūriškumą ir homogeniškumą: „Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka“ (Mk 3, 24-25). Katalikiškoji vizija yra vienybė įvairovėje, tačiau įvairovės elementai negali tarpusavyje radikaliai skirtis, kad negalėtumei jų suderinti, komponuoti į bendrą visuomenės, kultūros ir laikmečio mozaiką.
Ekonominiai-socialiniai skirtumai ir nelygybė, prabanga ar turtingumas žmogaus nepadaro vertingesnio už vargšą ar neturtingą. Žmogaus tikroji vertė nėra jo išorė ar jį supanti aplinka, nei jo gyvenamasis būstas, rūbai ar maistas. Žmogaus tikroji vertė – tai jis pats. Norėčiau visiems palinkėti būti savo aplinkoje didžiais žmonėmis su gyvu tikėjimu. Dėl to nebūtina daryti kažką ypač nepaprasto. Pastebėti ir mylėti artimą, jam padėti, paguosti, patarti nesitikint už tai atlygio ir nesididžiuojant tuo – ir yra kažkas ypatingo. To moko Šventas Raštas: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia” (1 Kor 43, 4-8).
– Kas labiausiai Jus džiugina?
– Man patinka Anykščių krašto gamta. Kasdien galiu ja grožėtis važiuodamas: pamatau įvairių paukščių, stirnų, briedžių, lapių. Man tai 
primena vaikystę pas senelius Dzūkijoje. Džiaugiuosi sutikęs kaimo inteligentus, mokytojus, gydytojus. Stengiuosi susipažinti su visais parapijų žmonėmis. Iš kunigo žmogus tikisi atsakymo ir į giliausius egzistencinius klausimus, ir į kasdieninius. Sutinku pripažinimą ir priėmimą.
Yra daug gražaus jaunimo, lankančio bažnyčią, tik gaila, kad baigęs mokyklą, dažnas išvyksta, o čia apsilanko tik per šventes. Džiaugiuosi, kad Kavarską aplanko vis daugiau žmonių, norinčių ne tik paskanauti garsiųjų ir skaniųjų Kavarsko koldūnų, bet užsukančių ir į bažnyčią. Džiaugiuosi, kad Kavarskas turi puikų seniūną Algirdą Gansiniauską, mokykla – labai gerą direktorę Loretą Daugėlienę. Su jais kartu organizuojame visus miesto renginius ir šventes. Džiaugiuosi savo ištikimiausiais šv. Mišių dalyviais – tai mano vadinamos močiutės, kurios, nepaisydamos oro sąlygų, niekada neapleidžia maldos ir kasdien ateina į šv. Mišias. Taip pat džiaugiuosi, kad Kavarską aplanko ir bažnyčioje koncertuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių chorai, orkestrai ir pan.
Kristaus šviesa tedžiugina mus visus ir teapšviečia visų mūsų gyvenimo kelius, kad ir kokie skirtingi jie būtų Dievo link.
– Nuoširdžiai dėkojame Jums už pokalbį!
Kalbėjosi Lina Dapkienė
Klebono kunigo dr. Nerijaus Vyšniausko asmeninio archyvo nuotraukos