Briedžio klajonės: Anykščių siauruko bėgiais – iki Rubikių

Pradžia – prie geležinkelio stoties

Siauruką dažnai tenka matyti Anykščių fotografo Vaido Pupelio feisbuko profilyje. Neseniai šiam fotografui lūšį čia pavyko nupaveiksluoti. Pamaniau: gamta prie šių bėgių turi būti puiki, jei net šie atsargūs žvėrys čia lankosi, ir nusprendžiau tuo įsitikinti. Prie Anykščių siauruko geležinkelio stoties buvau 4.50 val. Iš čia ketinau pėsčiomis eiti iki pat Rubikių kaimo. Nežinojau, kiek truks kelionė, užtat tokiu metu apšvietimas fotografuoti jau tinkamas.

Žvalgausi. Stotis gražiai renovuota, sutvarkyta. Betgi labai nedaug nuo jos nutolus pasijunti gamtos apsuptyje ir, reikia pripažinti,  miestas ryškiai pralaimi kovą gamtai: buvusio Anykščių pramonės centro angarus bei garažus šiuo metu glemžia medžiai ir krūmai. Tik aikštelė šalia siauruko tilto vis dar juoduoja nuo praeityje čia sandėliuotų anglių, tačiau ir ją žolė jau baigia kloti žaliu kilimu, lyg slėpdama kažkada žmogaus nusavintas gamtines iškasenas.

Skubiu žingsniu perėjęs pavojingą siauruko tiltą per Šventąją, netoli Anykščių menų inkubatoriaus-menų studijos kirtęs Jono Biliūno – pagrindinę miesto – gatvę, po truputį civilizaciją palieku visiškai. Paskutinis miesto vaizdelis, kuris privertė stabtelti, – nuo siauruko bėgių gražumu atsiveriantys Kalitos kalno mini traukinuko bėgeliai…

Sengirė palei Anykštą

Dabar jau keliauju lietuviška pamiške. Aplink gausu augaliukų, žydi pievų gėlės, čiulbauja paukščiai. Galiu gėrėtis gamta, patogiai žingsniuodamas siauruko pabėgiais – nei tau brūzgynai, nei klampios pievos. Keliauju, beje, ne vienas: man kojomis – tik truputį lėčiau nei aš – juda sraigių ištisi būriai.

Girdžiu Anykštos upelį. Siauras jis, bet stiprus. Kokio jo būta, kad tokią gilią vagą išgraužė? Krantai tokie statūs, kad vietomis gali stebėti medžių viršūnes, – esi lajų take.

Medžių properšos atveria vis naujus vaizdus. Tankumynų praretėjimą dažniausiai pamatai iš tolo ir keliauji žinodamas, jog kažką išvysi gražaus. Turbūt šie statūs šlaitai neskatina žmogaus veiklos – kirsti ir arti. Čia netrukdomi auga neperbrendami krūmai, riogso išvirtusių medžių kamienai… Žinau, miško čia – tik mažas lopinėlis, tačiau visa tai kuria tankios girios įspūdį – sengirė visai netoli miesto.

Šypteliu: štai iš liaunų medelių sukalti stalas ir suolas – keliauninkų ar čiabuvių sukurta poilsiavietė, dar labiau sustiprinanti gamtos natūralumo pajautimą. Prisėdu čia papusryčiauti.

Kelią žymintys stulpeliai

Nejučia imu skaičiuoti, kokį atstumą įveikiau, nes kiekvieną 100 m atstumą žymi maži stulpeliai, o kilometrus – dideli. Betgi nežinau, kiek tokių stulpelių yra iki Rubikių, todėl nenumanau, kada kelionė baigsis, ir dėl to tik įdomiau. Mane veda bėgiai, žinau, kad nepaklysiu.

Mažyčiai šaltinėliai, tekantys į Anykštą, – geri graužikai, gilius šlaitus išvagoję, savaip ištapę peizažą. Po bėgiais vandeniui pratekėti pastatyti tuneliai. Esu girdėjęs, kad per Antrąjį pasaulinį karą viename tų perkasų slėpėsi Anykščių viensėdžio gyventojai, deja, nežinau kuriame.

Norisi nusileisti prie Anykštos

Ogo! Kas gi tai? Nežinojau, kad pakeliui iki Rubikių yra traukinuko stočių. Praėjus stulpą, žymintį 60 km nuo Panevėžio, tarsi išdygo stotis, 2009 m. restauruota. Laiptukai nuo jos veda į miško aikštelę, čia įkurta poilsiavietė, yra pavėsinės. Vieta mažai prižiūrima, nešienauta, bet mane džiugina ši nevaržoma gamta. Tik dėl vieno dalyko gaila: einant nuolat norisi nusileisti prie Anykštos upelio, įmerkti kojas į sraunų ir šaltą jos vandenį, tačiau tai padaryti labai sunku, nes visas šlaitas baisiai apžėlęs. Būtų nuostabu, jei pakeliui į Rubikius atsirastų keletas nusileidimų, mažų ir paprastų, nesugriaunančių seno miško idilės, kaip ir anos poilsiavietės stalas ir suolas iš liaunų medelių.

Miškas svaigina, ėmė rodytis, kad medžiai vis aukštėja iki milžinų! Dar tas paukščių ulbėjimas. Fantazija įsismagina, lyg atsidūręs būčiau gilioje senovėje, kai dar kaukai ir raganos gyveno, tarsi magiškame Latvijos Puokainių miške, kur žmonės išgyvena  tikrą magiją… Juolab 61 kilometre – vėl sustojimas. Šalia geležinkeliuko – Žažumbrio milžinas. Teigiama, jog šio ąžuolo aukštis 24 m, o apimtis siekia 1,3 m. Dar teigiama, kad šioje vietoje traukinuką tebepuldinėja Žažumbrio plėšikai: ant galiūno šakų kabo gyvulių kaukolės. Staiga išgirstu „lojant“ stirniną, ir mano širdis nusirita į kulnus. Fantazija šėlioja: kad tik nepradėčiau kalbėtis su ąžuolu. Atsisėdu po juo, lesioju vėlyvąsias žemuoges. Nesitikėjau, kad bus taip smagu.

Pats save ištrėmęs

Maždaug 61,5 km Anykšta pasisuka ir nutolsta nuo bėgių. Kraštovaizdis tuoj pat pasikeičia: miškus išstumia pievos, laumių ir kaukų burtus keičia žmonių veikla.
Štai pirma sodyba po Anykščių. Sako, kad prie bėgių gyvena keisti, nes kūrybingi, žmonės. Šitie – ne išimtis: pažiūrėkite į jų kaliausę!

Sukrautos rąstų krūvos visiškai išvaiko buvusią miško idilę. Pasikeitęs vaizdas kelionei atneša naujų pamąstymų. Atsivėrė žemdirbiškų plotų vaizdai.

Geležinkelio pakraštys vis dar puošiasi lauko gėlėmis, neaukštais krūmokšniais. Einu, kaip sakoma, „pa špalam“ – bėgiais. Aplink – jokio žmogaus. Lyg ištremti. Ką išgyveno tremiamas žmogus, gal paskutinį kartą žengdamas per savo namų slenkstį? Sunku suvokti, kaip jis jautėsi dundėdamas tolyn nuo namų, svetimame krašte, miglotai numanydamas, koks likimas jo laukia…

Štai čia – molinų plytų stotelė, visai šalia bėgių. Taip ir matau: taigos gilumoje iš vagonų varomus žmones ir siunčiamus į nebūtį – kažkur buvo jų stotelės…

Namuke kažkas džergšteli. Šalia pastato pamatau automobilį. Suprantu: molinukas gyvenamas. Tai visai ne stotelė, o kažkieno namai – slogios mintys išsisklaido. Džiaugiuosi, kad esu šalia kažkieno namų, juk kelionei Anykščiai–Rubikiai pats save išsitrėmiau.

Elektrinis paspirtukas būtų „cool“

Kaip pasikeičia augmenija palei bėgius, taip keičiasi ir kraštovaizdis. Bėgių smėliuką kloja samanos, pievas pakeičia raistas.
Siaurukas labai išsitiesina, posūkių mažai – toli matyti į priekį. Įveikus vingį matai ilgą bėgių atkarpą. Po trijų tokių posūkių po truputį ima kirbėti mintis: gal jau greit Rubikiai?

Ką čia naujo bepamatysiu? Galėtų kas nors sukurti bėgiais važiuojančius elektrinius paspirtukus. Vienu bėgiu važiuoji į Rubikius, kitu – atgal į Anykščius. Kai kada paspirtuką nukeli nuo bėgių – sustoji poilsiavietėje, o čia – takelis link Anykštos… Net dviratis nebūtų toks „cool“ kaip elektrinis bėgių paspirtukas.

Valdžią perėmė gamta

Ššša… Tyliau. Kieno ten ausys? Ant pabėgių sėdi lapiukas ir į mane spokso. Visai šalia jo brolis snaudžia. Pamaniau, gal negyvas, bet žengus arčiau, jis pašoka ir neria į krūmus. Antras ne toks baukštus, net palydi mane bėgiais. Bet netrukus pasišalina – nereikia jam į Rubikius.

Dar už kelių šimtų metrų įžengiau į drugelių karalystę: netikėtai aplink mane jų gal dvidešimt suplasnojo.

Prasilenkiu su šimtamečių pušų alėja, ir štai pirmos Rubikių gryčios. Kaip miesto riboženklis čia stūkso gandralizdis.

Mane pasitinka milžiniški viduramžių pilies fortą primenantys sandėliai. Sovietmečiu iš čia galbūt gabeno plytas – netoliese būta gamyklos. Tačiau dabar čia valdžią perėmusi gamta, medžiais užleidusi pastatų stogus.

Simboliška: priešingoje bėgių pusėje stovi paminklas Nepriklausomybės kovoms atminti. Taigi kairėje – santvarka, o dešinėje – kova prieš ją. Kas laimėjo, – akivaizdu.

Paskutinį kilometrą žymintis stulpas

Čia pat – jau paskutinį kilometrą žymintis stulpas, nesakysiu koks, negadinsiu intrigos, jei kažkas norėtų keliauti. Dabar 9.15 val. Kelionės pabaigoje – maža, daili Rubikių kaimo traukinių stotis.

Baigęs kelionę pagalvojau: kaip faina atgal būtų grįžti elektrinių bėgių paspirtuku. Deja, mano verslo idėjos dar niekas nespėjo pavogti. Nusimaudau Rubikių ežere, nuo kelnių nuimu, turbūt, per pokalbį su ąžuolu užsiropštusias dvi erkes, ir keliauju namo autostopu.

Paulius Briedis

Autoriaus nuotraukos