Briedžio klajonės: įspūdžiai iš Anykščių „Obuolinės“ bei Turizmo nakties…

Už lango dargana, gatvės paskendusios tirštame rūke, o mieste šurmuliuoja šventė. Gamtoje randasi pirmieji rudens ženklai. Metas skaičiuoti viščiukus – rudens derlių.
Rugsėjo 19 d. Anykščiai šventė „Obuolines“, minėjo Turizmo naktį.


Leidžiuosi šurmulio link

Įsismarkavęs rudeniškas vėjas – gal ir ne vienas – purto prinokusius obuolius. O mieste – šventė: Anykščiuose šurmuliuoja čionykštis derliaus pagerbimo variantas „Obuolinės“. Rudeniškas oras – tinkamas prieskonis derliaus nuėmimo pabaigtuvių pyragui, o jį raikant – pats laikas apžvelgti praėjusios vasaros darbus, kaip sakoma, suskaičiuoti viščiukus.
Leidžiuosi šurmulio link: smalsu, kaip rudens pradžią pasitinka anykštėnai? Kuo džiaugiasi rajono ūkininkai? Ko gausu mugėje? Kuo šiemet nustebins „Obuolinės“ programa?..


Obuoliai – nuo 50 ct už kg

Artėdamas prie Antano Baranausko aikštės iš tolo pamatau kioskelį. Mažytis, vos įžiūrimas raudonas vagonėlis šalia „Roko virtuvės” prekiauja lietuviškaisiais vaisiais. Pasidomiu šventės akcentu – obuoliais. Anot pardavėjos, šiemet obuolių derlius gausus, tačiau vaisiai nedideli, didžioji derliaus dalis – tik sultims. Šiųmetės „Obuolinės“ obuolių kaina – nuo 50 iki 70 ct už kilogramą.
Nustebau, kad obuolių kioskelis tik vienas, ir nėra kas galėtų patvirtinti arba paneigti pardavėjos žodžius. Tiesa, pagrindinis mugės šurmulys – ne čia, prekyviečių grandinė driekiasi Motiejaus Valančiaus ir Parko gatvėmis, kur, tikiuosi, rojaus vaisių rastis daugiau.


Trys traktoriai, kelios avys ir arklys

Atsiverčiu renginio programą, ieškau, nuo ko pradėti šventės apžvalgą. Skaitau: žemės ūkio technikos bei gyvulių ir paukščių paroda A. Baranausko aikštėje. Betgi čia ir esu. Matau tris gražiai išrikiuotus traktorius. Parke arklys galvą purto. Matyt, ten ir yra gyvulių bei paukščių paroda. Ganosi keletas avelių, gagena trys ančiukai. Už jų – aptvaras su pašto karveliais.
Šių dienų vaikams paglostyti baltą vilną, pakedenti rudus karčius – didelė atrakcija. Tai užburia. Net ir nuo tos negausios gyvulių ir paukščių parodos vaikai negali atitraukti akių ir mažų savo rankyčių. Panašu, paroda turi perspektyvų. Kodėl ji tokia maža?
Klustelėjau šalia buvusio ūkininko, ar čia – viskas? Gal paroda paskirstyta po kitas erdves? Ne. Tik tiek atsirado norinčiųjų joje dalyvauti. Žemdirbių streike ūkiškos technikos galima pamatyti daugiau… 


Prieš dieną jo nė kvapo nebuvo

Artėjo 11 val. Skubu į mugę: ten turėtų būti pats įkarštis. Kultūros namų kieme stabteliu prie baigiamo įrengti fontano: prieš dieną jo nė kvapo nebuvo. Iki šiol fontanas man turėjo labai stabilios konstrukcijos įvaizdį, neleidžiančios vandeniui keliauti, kur panorėjus. Tikras stebuklas suvaldyti vandens stichiją! Todėl ant šaligatvio per parą išdygusi vandens versmė maloniai nustebina. Žadu sau ateiti vakare įvertinti fontano šokio.


Žavi nacionalinis paveldas

Toliau prasideda palapinės. Pirmiausia – rinkiminiai štabai su savo pažadukais. Aš, stengdamasis nesivelti į šnekas, lekiu pro šalį.
Mugė nedidukė, prekės įprastos tokiems renginiams, netgi ne pernelyg rudeniškos: saldainiai, kojinės, šaukštai…
Dėmesį atkreipė vos keletas dalykų. Lietuvos tautiško paveldo Rokiškio rajono Juodupės miestelio Laimutės Sadauskienės įmonės šakočiai. Ne tik man, – visiems smagu, kad atkeliavo į šventę žymioji krosnis ir kepa šakočius čia pat, mugės šurmulyje.
Nustebino dar vienas maisto gamybos agregatas – vežiojama žuvies rūkykla. Joje garavo, kvepėjo šviežiai ruošiami karpiai bei jūros ešeriai.
Trečia įdomi mugės prekė, pasislėpusi tarp skilandžių ir beverčių plastmasinių niekučių, – gruziniška chačiapuri duona, primenanti didelį, išsipūtusį blyną. Anksčiau mažų miestų mugėse jos matyti neteko, ko gero, ji tampa vis populiaresnė Lietuvoje.


Primiršti erškėčiai bei šaltalankiai

Nusipirkęs gruzinišką „blyną“ patraukiau į rudens mugės širdį – sodinukų alėją. Buvo įdomu pažiūrėti, kuo anykštėnus bando sudominti vaiskrūmių bei vaismedžių augintojai.
Prekybininkų susirinko negausiai – gal kokie penki medelynai, – tačiau pasirinkimo gausa vis tiek stebina. Šalia tradicinių obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų buvo galima rasti egzotinių, mūsų klimatui neįprastų sodinukų.
Štai figos medis. Neištvėriau nepasiteiravęs pardavėjo apie šio augalo priežiūrą, kaip jis išgyvena lietuviškas žiemas. Pasirodo, norint auginti figas mūsų krašte, būtina statyti šiltnamį! Nereikia didelio, užtenka standartinio, tokio, kokį statome pomidorams, maždaug dviejų metrų aukščio. Ilgąsias figmedžio šakas privalu genėti, kad medis būtų panašus į krūmą ir išsitektų mažame plote. Prekybininkas pažadėjo: tinkamai paruošus žemę ir ją tręšiant  derlius tikrai bus didelis.
Tarp įdomybių, buvo ir gerai pažįstamų, bet gal kiek primirštų vietinių augalų. Didelio susidomėjimo susilaukė erškėčių bei šaltalankių sodinukai. Prekybininkams pabrėžtinai kartojant, kad šios mūsų kraštų uogos – tikros vitaminų bombos, susirinkusieji domėjosi, ar sunku krūmus auginti namų ūkio sąlygomis.
– Augalai veisis kaip piktžolės, – ramino vaiskrūmių augintojai.


Vietiniams prekiauti neapsimoka…

Mugė nedidukė, taigi mano nuotykiai joje greitai baigėsi. Prisipažinsiu, be galo nuliūdau, kad tarp prekybininkų beveik nesutikau vietinių ūkininkų! Palaikau ekologiškus, mažus šeimos ūkius, todėl tikėjausi susipažinti su jų puoselėtojais anykštėnais.
Tarp mugėje besisukiojančių pirkėjų pamačiau pažįstama veidą, vietinį daržovių augintoją, kuris neseniai man džiaugėsi geru šių metų derliumi. Paklausiau, kodėl jis žvalgosi aplink, o ne pats sėdi už prekystalio.
Neapsimoka, – sakė jis. – Žmonių srautas čia nedidelis, daug neparduosi, o prekyvietės kaina milžiniška.
– Vietiniams prekiauti savo miesto šventėje nepatrauklu? Kažkas – netvarkoje…
– Taip išeina… – palinksi pašnekovas.


Šventės perlas – apdovanojimai

|Po tokio nusivylimo susimąstęs atėjau į „Metų ūkio 2020“ ir „Gražiausiai tvarkomos aplinkos“ apdovanojimus. Tikėjausi išgirsti, kaip šiais metais sekėsi vietiniams ūkininkams bei sodų puoselėtojams. Ceremonija nenuvylė: nors neilga, bet smagi, su Žilvino Žvagulio dainomis ir pažintimi su Anykščių sodininkų bei ūkininkų perlais.
Nebuvo pamiršta patirtis – jau apie 15 metų šalia Troškūnų veikiantis Rasos ir Vitalijaus Petronių ūkis „Tavo sultys“. Šie obuolių augintojai rūpinasi visu procesu: nuo vaisių auginimo iki jų išvežiojimo į prekybos vietas. Tokiu visapusiškumu verslininkai gali užtikrinti aukščiausią galutinio produkto kokybę! Savo sėkmės paslaptimi šeima įvardino nuoseklų ir sąžiningą darbą, neleidžiant pro pirštus praslysti nė vieno, net mažiausio ūkiško niuanso.
Pastebėti ir naujokai – Kotrynos ir Algimanto Meidų smidrų ūkis. Auginti šiuos lietuvaičių kapinėse pamirštus, bet dabar savo renesansą išgyvenančius augalus ūkis ėmėsi prieš trejus metus.
Meidų ūkis – aukštąjį žemės ūkio technologės išsilavinimą turinti ūkininkė Kotryna bei darbus kaime su tarnyba Panevėžio policijos komisariate derinantis Algimantas. Gyvenimą Utenos mieste iškeitę į Anykščių vienkiemį ir ėmę auginti smidrus, dabar jie plečiasi, į prekių racioną įtraukdami shiitake grybus bei gilių kavą.
Štai tokie darbštūs, nestandartiniai sodininkai, šiemet buvo pagerbti „Metų ūkio 2020″ apdovanojimuose.

Visą „Metų ūkis 2020“ nominantų ir nugalėtojų sąrašą galite rasti čia:
https://www.facebook.com/anyksciurajonosavivaldybe/photos/a.3258290471063994/3258292417730466/?type=3

„Gražiausiai tvarkomos aplinkos“ apdovanojimuose labiausiai įstrigo komisijos nepamiršta įvertinti įstaiga, besirūpinanti ne tik savo kiemu, bet ir mūsų visų ateitimi – vaikais. Nominaciją „Gražiausia įmonės/įstaigos aplinka“ pelnė Anykščių vaikų lopšelis-darželis „Žiogelis“. Eidamas gatve pro darželio kiemą nuolat pastebiu ten įrengtas įvairias edukacines išmones, vaikiškas menines instaliacijas. Tikiu, kad šis įstaigos triūsas ir vaikuose ugdo kūrybiškumą.

„Gražiausiai tvarkomos aplinkos“ apdovanojimai:
https://www.facebook.com/anyksciurajonosavivaldybe/photos/a.3258403337719374/3258403374386037/?type=3

Nežinau, kaip kiti, bet aš džiaugiuosi, kad bent jau ši ceremonija neaplenkė vietinių augintojų. Manyčiau, dėmesys, telkiamas į anykštėnų ūkinę veiklą, privalo būti tokių švenčių kaip „Obuolinės“ prioritetu. Juk obuolių verslo rajone gausu. Ažuožerių, Troškūnų vaismedžių ūkiai, ką jau kalbėti apie didžiausią Lietuvoje vyno gamyklą! Net Kupiškyje yra anykštėnų obuolių sulčių spaudykla.
Tikrai turi kuo pasigirti Anykščių rajono ūkininkai, tik gaila, kad derliaus šventėje tai neatsispindi. Reikėtų plėtoti diskusijas ir pamąstymus apie ūkiško kaimo ir šventinio miesto bendrystę, pokalbiai galėtų vykti ne tik vieną valandą apdovanojimų ceremonijoje, bet peraugti į visos savaitės seminarus! Žemės ūkis privalo susilaukti didesnio dėmesio. Argi ne tuo tikslu ir rengiama šventė „Obuolinės“?

Prikelti naujam gyvenimui

Grįžtu į A. Baranausko aikštę. Čia vyksta Menininkų kiemelio aktyvios veiklos. Jas organizuoja Anykščių menų centras ir Pasaulio anykštėnų bendruomenė.
Aikštėje vyksta edukacijos, susirinkusieji mokosi rišti virves, piešti ant linoleumo, klijuoti stiklą ir dirbti su metalu. Šiais laikais labai populiaru išmokti kažką pasidaryti pačiam, nesvarbu, net jei to įgūdžio nekur gyvenime daugiau nepritaikysi. Vis dėlto susipažinęs su gamybos procesu imi labiau vertinti rankų darbą, kito žmogaus triūsą –- tad šiokia tokia nauda bet kokiu atveju yra.
Praktiškiausia pasirodė virvių pynimo edukacija. Praeityje tokiu būdu pindavo viską, ką tik gali pririšti ar pasikabinti. Vienas iš rimčiausių darbų virve būdavo žvejų tinklai, kurių gamybą užimdavo daug laiko. Šiais laikais populiariau pinti draugystės apyrankes, į madą grįžta virviniai produktų maišelį, o turėdamas laiko šiuo būdų net hamaką gali surišti.
Tačiau didžiausią įspūdį paliko menininko Aido Striogos edukacija. Aido ir jo tėčio Leono kurtos skulptūros šiuo metu puošia Anykščių koplyčios kiemą.
Skulptorius aikštėje pjaustė, šlifavo bei virino – mokė kurti meno kūrinius jungiant akmenį ir metalą.
Nuostabu, kaip beverčiams daiktams suteikus formą, jie iš tiesų prisikelia naujam gyvenimui. Juk akmenų prisirinkti galima bet kurioje dirvoje, geležies už centus nusipirkti laužyne. O kai prie šių medžiagų prisiliečia menininkas, jos įgauna vertę. Šalia edukacijos dirbtuvių pastatytą paukščio skulptūrą Aidas pardavinėjo už 120 Eur.


Kas galėtų šventę išauginti iki neregėtų aukštumų?

Keliauju į Koplyčią, ten vyks pora mano širdžiai mielų renginių. Vienas jų „Miško festivalio“ akcentas, sutapęs su „Obuolinės“ švente, – diskusija apie miesto viešąsias erdves.
Dėl susidariusios epidemiologinės padėties dviejų parų „Miško festivalis“ šiais metais skilo į krūvą pavienių renginių, kurių vienas nugulė „Obuolinės“ programoje.
„Miško festivalio“ organizatoriai susirinkusiuosius skatino kalbėti apie miesto žaliąsias erdves. Renginys prasidėjo paskaita. Nuotoliniu būdu ją vedė miestų antropologė, lauko žaidimų ir tyrimų laboratorijos „Laimikis.lt“ įkūrėja Jekaterina Lavrinec.
Lektorė pasakojo apie žaliosiomis erdvėmis kuriamą miesto įvaizdį. Jos teigimu, miesto parkas – tai ne tik medžiai, takai ir suoliukai, bet ir didelis gamtinis paminklas, kuriantis miesto veidą. Parkas gali atlikti rekreacines, pažintines, reprezentacines funkcijas, tapti žaidimų bei aktyvaus laisvalaikio aikštele, poilsio zona, prasmingų pasivaikščiojimų erdve bei žaliuojančiu meno kūriniu. Vėliau praktiniame užsiėmime visi susirinkusieji galėjo kartu kurti Anykščių žalių maršrutų žemėlapį.
Man ši „Obuolinės“ ir „Miško festivalio“ jungtis atrodo nuostabi, ją reikia tęsti bei puoselėti. Tai lik dvi vieno medžio šakos. Pirmoji kalba apie tradicinį ūkį, žemdirbystę, maisto auginimą, antroji – apie gamtinį „daržą“, mišką, aplinkos saugojimą. Gyvenant dabartinės ekologinės krizės akivaizdoje šios dvi sritys privalo keliauti koja kojon ir bendradarbiauti.


Kad turizmo nakčiai nepritrūktų jėgų!

Po paskaitos nusprendžiau atsipūsti, kad turizmo nakčiai nepritrūktų jėgų! Nutariau paklausyti koncerto. A. Baranausko aikštėje griaudėjo Kultūros centro ansamblių koncertas. Galėjau rinktis: Koplyčioje koncertavo mano mylimas atlikėjas Darius Žvirblis su grupe „Atika“, prieš metus išleidę naują albumą „Niekas niekur neartėja“. Buvo didelis džiaugsmas, kad galėjau juos išgirsti čia, Anykščiuose.
Turizmo naktis jau buvo davusi startą! Prasidėjo bėgimas. Norėjosi pamatyti kuo daugiau. Visur suspėti buvo neįmanoma.


Strimgalviais. Nepamiršti pavalgyti

Pirma užsukau į Okuličiūtės dvarelį. Jame šiam vakarui veikė  žaidimas ,,Pabėgimas iš paslapčių dvaro“. Vienu metu pramogoje dalyvauti galėjo tik viena asmenų grupė. Jei norinčiųjų buvo daugiau, jie turėjo kooperuotis tarpusavyje arba laukti eilėje. Pasiprašiau leidimo bent pafotografuoti, laukti neturiu kada…
Žaidimui puikiai pasiruošta: sukurta daugybė galvosūkių, įdomių užuominų, net fizinių užduočių – viskas kaip ir turi būti pabėgimo kambariuose. Tikiuosi, kad tai nebuvo pirmas ir paskutinis šios pramogos dublis, ir šią pramogą dar turėsiu ateityje.
Kai išėjau iš dvaro, jau temo. Lėkiau prie Kalitos kalno pažiūrėti, kaip atrodo nusileidimas rogutėmis tamsoje. Tada – trumpam namo užkasti. Lėkimo tempas buvo nemažas. Svarbu nepamiršti pavalgyti.


Kur fontanas ruošėsi savo šokiui

Atgal į miestą, kur fontanas ruošėsi savo šokiui. Įspūdis puikus. Į ritmą šokinėjančios spalvotos vandens čiurkšlės kaustė dėmesį. Tai liudijo ir gausus žiūrovų būrys.
Nuo fontanų iki Angelų muziejaus – strimgalviais. Čia vyko džiazo muzikos koncertas: trijų energingų vyrukų grupė „Infiltrators TRIO“ skambėjo moderniai, instrumentų muzika laidų pagalba jungėsi su sintezatorias, kurdama nuostabų siautulį. Pažiūrėkite į grupės būgnininką, jis – pamišęs žmogus pačia geriausia prasme.

Negalėjau nepakilti į Šv. Mato bažnyčios bokštą, naktį į jį lipti dar neteko. Deja, vaizdas pernelyg nenustebino: Anykščiai tamsūs, tik biblioteka ir dar keletas artimų gatvelių ryškiai švietė. Įdomu, kaip viskas iš čia atrodo žiemos šventiniu laikotarpiu?


Viskam neužteko laiko

Tai buvo viskas, ką pavyko suspėti aplankyti. Neliko galimybės sudalyvauti Eksperimentinio kino festivalio programoje „Suspaustas laikas 2020“ Anykščių menų inkubatoriuje. Nepavyko pabūti stalo žaidimų erdvėje Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje. Viskam neužteko laiko. Tačiau, juk toks ir yra šių plataus spektro renginių tikslas – pasiūlyti kuo daugiau pramogų, kad kiekvienas galėtų rasti tai, kas jam patinka.
Fejerverkus stebėti vykau į Antano Vienuolio gatvės apžvalgos aikštelę. Nebuvo tinkamas pasirinkimas: fejerverkai atrodė tolimi ir neįspūdingi, nė iš tolo neprilygo fontano paliktam įspūdžiui.
Beje, daugiau niekur neprekiavo obuoliais… Keliauju namo be jų ir vėl svarstau apie tai, kam šioje šventėje pristigo dėmesio…

Paulius Briedis
Autoriaus nuotraukos