Kūrėjų klubas „Žalia žolė“, kuriam vadovauja lietuvybės puoselėtojas Gaudentas Kurila, svetainėje www.zaliazolė.lt šešerius metus rengė tarmiškos kūrybos konkursus: šešių konkursų nugalėtojų eilės ir proza sugulė į almanachą „Bundanti versmė“. Jį vertindamas jos sudarytojas teigia „… tai mažytė dalis to didelio kelio, kurį teko nueiti, kol buvo įgyvendinta Algirdo Svidinsko mintis ir 2013-ieji paskelbti Tarmių metais, o aš gavau atsakymą į prieš dvidešimt aštuonerius metus sau užduotą klausimą: kas atsitiks su mūsų tarmėmis, kai mus paliks seneliai?“
Pats etninės kultūros puoselėtojas A.Svidinskas teigia, jog nebūtų gimęs Rytų aukštaičių sambūris, kuris inicijavo ir globojo tarmiškos kūrybos konkursus, ir nė nebūtų buvusios stiprybės eiti Tarmių metų link, jei ne vilnietis verslininkas Algis Narutis, smarkiai neabejingas kultūrai. Sunku net aprėpti šio žmogaus veiklos plotus: jis tarsi vanduo, įtekėjęs ir nebeleidžiantis nurimti Vilniaus rokiškėnų klubo „Versmė“ veiklai, Rokiškio verslininkų iniciatyvoms, skatinančioms burtis ir daryti viską, kas gali išsaugoti vietos jaunimą. Iš užmaršties jis prikėlė gimtųjų Kurkliečių vardą: šio ir aplinkinių kaimų žmonės kasmet renkasi ir, tarsi pagirdyti gimtinės erčios, vėl išsisklaido po Lietuvą, sustiprinę patriotišką savo jausmą.
Tokiomis pat dvasinėmis nuostatomis gyvena ir Rytų aukštaičių sambūris. Jo tikslas – ieškoti ir rasti būdų, kaip išjudinti aukštaičio pasąmonės kertes, gaivinti jo sielos bei gyvenimo būdo vertybes ir svarbiausia – kalbos lobyną. Nuo 2007-ųjų Zarasų rajono Sadūnų kaimas ir tapo ta vieta, kur priesaika kalbėti tarmiškai – ir nesvarbu, kaip kas savo šnektą bemoka, – įgavo šventumo.
Kelių žmonių susitvenkusi energija skatino norą rašyti tarmiškai. Ir štai didesniais ar mažesniais eilėraščių pluoštais, apsakymais ir pasakomis 34 autorių darbai sugulė į almanachą „Bundanti versmė“. Pagerbti šį įvykį atvyko lietuvių kalbos ir tarmių puoselėtojai, verslininkai, politikai, žurnalistai. Nemenkas skaičius žmonių atstovavo Rokiškiui: rajono meras Vytautas Vilys, iš Rokiškio krašto kilę verslininkai, Rytų aukštaičių sambūrio nariai A.Narutis, Algimantas Šiukšta, Kazimieras Jakutis, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas, poetės Jolanta Gegelevičiūtė, Milda Krasauskienė, Audronė Telšinskienė. O ir pats A.Svidinsakas daug metų dirbo Rokiškio kultūros centre, jis ir subūrė „Gastautos“ etnografinį ansamblį. Šis irgi neliko skolingas: „Gastauta“ atvežė į Vilnių aukštaitišką dainą ir įsiūbavo ja visą salę.
Nei kupiškėnų, nei biržiečių kūryba į almanachą nepateko, ko gero ir konkurse šių kraštų kūrėjai nedalyvavo. Užtat joje apstu uteniškių, zarasiškių, ignaliniečių, švenčioniškių, joniškiečių, įvairių Žemaitijos ir Dzūkijos vietovių šnektų. Dviem apsakymais džiugina Anykščių rajono Rundžių kaimo rašytoja Albina Stravinskienė.
Kai kalbama tarmiškai, labai greitai tarp žmonių susikuria jaukaus buvimo kartu nuotaika: gal nuo tų kalbų šmaikštumo, gal nuo vidinio šaipoko, kai staiga vėl pereinama į bendrinę kalbą, o gal nuo dažno ir nuoširdaus prisipažinimo, girdi, kalbėt mokam, o rašyt – ne…
Kaip klausė almanacho „Bundanti versmė“ pratarmės autorė Aldona Baranauskienė, ar tikram lietuviui gali būti gėda kalbėti tarmiškai – savo tėvų, savo vaikystės kalba? Koks dar klausimas… Tad susiėjimo jaukumą lėmė ir tai, jog čia susirinko bendraminčiai, gimtosios šnektos saugotojai, kartu įveikę kliūtis Lietuvai skelbti Tarmių metus, supratę, kaip nuoširdžiai jų pastangas įvertino tauta, mažuose ir dideliuose kolektyvuose organizavusi šimtus tarmiškų renginių, leidusi tarmiškas knygas, tarytum tik šiemet ir supratusi, kaip gražu kalbėti gimtąja tarme. Šįkart net renginio vedėjai – Loreta Sungailienė ir Antanas Laurinkevičius – kalbėjo tarmiškai.
temainfo.lt
Emilijos Briedytės nuotr.