Ankstyvą rugpjūčio rytą prie Skapiškio kultūros namų galinio įėjimo rinkosi žmonės… Girdėjosi šūksniai:
– Ei, tik nepamirškite „Stebulės“ vėliavos!
– Beržo šaką bandyk talpinti čia, dešiniame šone!
Tai Skapiškio teatro „Stebulė“ artistai į autobusiuko priekabą krovėsi daiktus.
– Kur mėlyną kėdę neši, a?
– Šitą? Aš maniau, kad ji čia tik šiaip padėta.
– O paskui trūksta dekoracijų…
Skapiškėnai išsiruošė į Kretingos rajoną: Vydmantų gyvenvietėje vyko dviejų dienų tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „Aš scenoje – tai tikrai ne aš“. Jis buvo rengiamas pirmą kartą, todėl Skapiškio kolektyvas nelabai numanė, kas jų laukia nuvykus.
Iš Aukštaitijos į Žemaitiją – ilgas kelias, kone visą Lietuvą reikia pervažiuoti. Miestelio šviesuolis Jonas Uziela, per Jonines šventęs 92-ąjį gimtadienį, dalinosi prisiminimais.
– Atsimenu, buvo 1945-ųjų lapkričio mėnuo, krito lengvos snaigės. Lūkuriavome traukinių stotyje…
Kitoje autobuso pusėje susėdęs jaunimėlis savo reikalus aptarinėjo.
– Studijuosiu vokalą, įstojau į LMTA. Į nemokamą, – pasakojo Karolina Petuchovaitė.
Laikas neprailgo. Nė nepajutom: autobusiukas įlėkė į vasarišką Kretingos miestą. Mūsų kelionės tikslas – „Virkštininkų dvaro užeiga“ Vydmantų kaime – visai čia pat.
Tai, kad esame šalia jūros, rodė automobilių spūstis, atsiradusi dar nė neišvažiavus iš Kretingos. Lėtai slinkdami automobilių vilkstinėje pamatėme šalikelėje mums mojančius karnavalo drabužiais apsirengusius festivalio organizatorius – taip jie stengėsi atkreipti mūsų vairuotojo dėmesį. Visi net lengviau atsidusome: pagaliau išsikapanota iš „kamščio“.
– Dar minutė kita, ir būtume stoję toje spūstyje: pagal „šaibos“ parodymus, leistinas vairuoti laikas baigė išsekti, – prasitarė vairuotojas.
Įvairūs mediniai dvaro kiemo papuošimai, drožinėtos sūpuoklės, suoliukai, šakų tiltas per upelį ir kiemo viduryje pastatyta didelė rąstų scena – tai vis detalės, festivaliui kūrusios senovės įspūdį, tarsi čia ketinama vaidinti anų dienų ponams.
Pirmas įspūdis nebuvo visiškai klaidingas: festivalio dalyviai tikrai galėjo „ponais“ pasijusti, nes dvaro restoranas jų norus pildė vos jiems pinigine pamojus.
Kaip ir dera ponams, jie turėjo galimybę rinktis: festivalio programa plati, nuo pajūrio iki Vydmantų – vos 5 km. Beliko pajusti, kur linksta širdis – jūros malonumų ar teatro išminties link.
Festivalį atidarė Kretingos „Atžalyno“ teatro kojūkininkai. Pasilypėję ant ilgų karčių artistai neprarado grakštumo ir plastikos. Jų miniatiūra „Atspindžiai veidrodyje“ priminė: kai kurie scenos personažai labai panašūs į tave.
Po atidarymo prasidėjo spektaklių maratonas. Pirmieji ant scenos lipo Kretingos E.Radžiaus teatro aktoriai. Jų spektaklis „Sidabrinės skyrybos“ stumtelėjo žiūrovus į situacijų sūkurį. Meilės žabangai visada painūs. Tie, kam pavyko iš jų ištrūkti, tęsė festivalį.
Skapiškio „Stebulės“ teatralai, jau daug kartų rodę spektaklį „Ponia Barbė“, vis tiek truputį jaudinosi. Tik ir girdėjai šūkčiojant:
– Matėte, kokie nedideli užkulisiai? Ar užteks vietos mums pasislėpti?
– Kaip garsas? Gal kas klausėte, kaip girdisi tie, kurie dabar vaidina?
O scenoje „Ponia Barbė“ jautėsi kaip žuvis vandenyje. Spektaklis puikiai nuteikė festivalio žiūrovus.
Buvo įdomu pažinti, kas domina Punsko lietuvius.
– Jie visada žavi atsidavusia vaidyba ir gera nuotaika, – punskiečiais žavėjosi „Stebulės“ režisierė Vita Vadoklytė. Jų parodyta Balio Sruogos pjesė „Dobilėlis penkialapis“ – tikra vyrų ir moterų tarpusavio santykių enciklopedija.
O vakare veiksmas persikėlė į palapinių miestelį. Mėgėjų teatrai – tarsi maža bendruomenė. Visi vieni kitus pažįsta, gerbia ir palaiko, domisi vienas kito kūryba, sėkme, dalinasi idėjomis, įžvalgomis ar net svajonėmis. Ir švenčia… Artistams patinka švęsti buvimą kartu.
– Ei, skapiškėnai, ar jau ragavote rūkytos jūros žuvies? – šūkavo ūbavo palangiškiai.
– Mes jums irgi turim dovanų – kupiškėniško „Magaryčių“ alaus! – atitarė šie.
Tokio šilto bendravimo kasdienybėje imi ir pasigendi: trūksta bendruomeniškumo, sumažėjo dalykų, kurie mus į krūvą suveda…
Iš ryto tęsėsi teatrinis smagumas. Klaipėdos universiteto dėstytojai Erika Mažulienė ir Linas Zubė teartinės laboratorijos laiką skyrė teatro kalbai ir judesiui. O aktorius Valentinas Masalskis paskaita apie vaidybą atskleidė paslaptį žmogaus, lipančio ant scenos.
– Aktorius turi mokėti gerai meluoti nesakydamas netiesos, – sakė jis.
Artistai, vieni iš kitų pasisėmę įkvėpimo ir patirties, lipo ant scenos ir atidavė viską, ką savyje atvežę. Pakerėtas žiūrovas – didžiausias teatralo džiaugsmas.
Ši diena, taip pat buvo kupina reginių. Pasirodė mėgėjų teatrai, atvykę iš Skuodo, Kretingos ir net Latvijos…
Antrą festivalio dieną pasirodė kupiškėnams gerai pažįstamas Rokiškio teatras. Režisierius Eligijus Daugnora į Virkštininkų dvarą atvežė Juozo Tumo-Vaižganto pjesę „Nebilys“. Nuoširdus, iki graudumo atviras spektaklis į festivalio programą įsiliejo nauja spalva.
Bene daugiausiai žiūrovų dėmesio susilaukė Palangos kultūros centro „Grubiojo“ teatro spektaklis „Amerika pirtyje“. Jis rodomas jau daug metų, keitėsi net aktorių kartos.
Ir vėl – ilga kelionė namo. Kas kalbėjosi, kas pavargęs pūtė į ūsą… Gali pavydėti Skapiškio bendruomenei, įveikusiai labai daug kelių.
– Iki kito susitikimo! Iki kitų gastrolių, – vieni kitiems linkėjo skapiškėnai.
Kolektyvas išsiskirstė tik tam kartui: rugpjūčio 17 d. „Stebulė“ vyksta į Dzukijos Marcinkonių kaimą. Tai gražių teatro tradicijų sodžius, kviečiantis geriausius šalies mėgėjų teatrus.Dzūkams skapiškėnai parodys spektaklį „Pasakoja kupiškėnai”. Šis režisierės V.Vadoklytės parengtas pasakojimas – apie „Senovinių kupiškėnų vestuvių” režisierių Povilą Zuloną.
Paulius Briedis