Deimantė Laumytė. Kada didmiesčiai gerove dalinsis su regionais?

Gerovės vizija Prezidento rinkimuose buvo daug kam patraukli. Nieko keisto – toks kerintis pažadas! Tačiau realybė ta, kad šiuo metu gerovę kuriame didmiesčiuose. Rajonuose gi lieka tik trupiniai. Be naujų galimybių taip ir liks.

Niūri mintis, bet tai deklaruoja ir Vilniaus politikos analizės institutas, atlikęs Savivaldybių gerovės indekso tyrimą pagal 2016–2019 m. duomenis. Ištyrę visas Lietuvos savivaldybes pagal socialinio ir fizinio saugumo, ekonomikos, švietimo ir demografijos rodiklius, mokslininkai konstatavo – gerovė kuriama tik didmiesčiuose, bet ne regionuose. Tai akivaizdu pažvelgus į gerovės indekso pradžioje ir pabaigoje besirikiuojančias savivaldybes, kur aukščiausiai dešimtbalėje skalėje įvertintas Vilnius (6,2), Klaipėda (5,3), Kaunas(4,8) ir Klaipėdos rajonas (4,8). O tarp blogiausiai įvertintųjų – didžiųjų kaimiškųjų savivaldybių sąrašą užbaigiantis Biržų rajonas (2,1) bei penkta nuo galo mažųjų savivaldybių rikiuotėje esanti Kupiškio savivaldybė (2,6). Bendras savivaldybių gerovės indeksas rodo didžiulį – du ir tris kartus siekiantį – atotrūkį palyginti mažoje mūsų valstybėje. O atskiri rodikliai – dar iškalbingesni. Štai, pavyzdžiui, matyti, kad pagal oficialius nusikalstamumo, grėsmių gyvybei, medicinos pagalbos prieinamumo ir mirštamumo nuo užkrečiamų ligų biržiečiai ir kupiškėnai yra beveik dukart labiau pažeidžiami nei Savivaldybės gerovės indekse pirmaujančių savivaldybių gyventojai.

Toliau – dar gražiau. Biržiečiai yra vieni socialiai nesaugiausių visoje Lietuvoje: čia integracija į darbo rinką, lygios vyrų ir moterų galimybės įsidarbinant ir socialinės paramos aprėptis vertinama vos 0,8 balo. Tuo metu Neringos, Klaipėdos ar Vilniaus rodikliai rodo, kad čia gyventojai yra net 5–7 kartus socialiai saugesni! Ekonomikos rodikliai, pagal kuriuos Biržų rajonas vertinamas vos 1,1 balo, o Kupiškio rajonas –1,2 balo, net ir nelyginant su kitais regionais guldo į absoliutų nokdauną… Taip, yra visi tie praktiški dalykai, tokie kaip konkurencingumas, investicijos, įmonių skaičius ir kt., nuo kurių turėtų priklausyti gerovė, bet nepriklauso. Nes čia, šiuose rajonuose, jie nejudinami. O kaip kitaip paaiškinti situaciją ir atskirtį nuo sostinės, kur tie patys rodikliai yra 8–9 kartus geresni? Galime ironiškai pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar yra keli rajonai, kuriuose situacija – blogesnė. Bet galvojant apie tai, kad tiek Biržai, tiek Kupiškis pastaraisiais metais Savivaldybių gerovės indekse ne kopė aukštyn, o krito žemyn pagal visus parametrus, toks džiaugsmas nėra paguoda. Guodžia galbūt tik tai, kad bent pagal švietimo prieinamumo ir rezultatų rodiklius Biržų ir Kupiškio rajonai nėra visiškam dugne. Čia jie siekia atitinkamai 4,5 ir 6,1 balo bei nuo pažangiausių savivaldybių atsilieka iki 1,5 karto. Tai teikia vilties, kad švietimas padės išbristi iš gilaus „antigerovės“ dugno. Žinoma, jei regione liks vadinamosios sveikos demografijos, mažės migracija bei senatvės koeficientas. O šiuo metu pagal šį rodiklį tiek Biržų, tiek Kupiškio rajonas nuo pažangiausiųjų atsilieka maždaug 4–5 kartus.

Puikiai žinoma, valstybė, kurioje yra dvi visuomenės, o tarp jų – didelė praraja, pasmerkta. Ką turėtume daryti, kad praraja mažėtų, o savo šalį matytume ne kaip dvi skirtingas Lietuvas? Pirmiausia – mąstyti, kaip ir kokiu keliu ją ir jos žmones vesti į tą gerovę, į kokias sritis telkti dėmesį ir kokius veikimo būdus pasirinkti. Girdėjau nuomonių, kad COVID-19 pandemijos akivaizdoje kurti gerovės neįmanoma. Aš manau, kad tai yra viso labo pasiteisinimai, nes kaip kinų kalboje, taip ir gyvenime, žodį „krizė“ sudaro du ženklai – pavojus ir galimybė. Bet pavojus žinome ir apsisaugosime, o mūsų galimybės yra ne kas kita, kaip plataus regionų potencialo atskleidimas. Šiuo metu daugelis vietos ir užsienio įmonių galvoja apie inovacijas, naujas verslo galimybes, resursus ir pokyčius. Todėl tai laikas, kai galėtume jiems pristatyti investavimo regionuose privalumus, sukurti palankias sąlygas pramonės ir verslo parkų kūrimui, paskatinti jaunimą vystyti startuolius, diegti tvaraus verslo koncepciją bei žiedinės ekonomikos, atsinaujinančios energetikos principus įvairios produkcijos gamyboje. Beje, kaip rodo praktika, sudarius tokias sąlygas, dažniausiai palankus vėjas papučia ne į didžiųjų, o į mažųjų verslų bures. Mat didiesiems, turintiems fiksuotus rutinos ir apibrėžties procesus, inovacijų diegimas bet kokiomis sąlygomis užtrunka. Mažieji verslai reaguoja lanksčiau ir greičiau prisitaiko prie rinkos poreikių, taip pat atranda galimybes išsiveržti į pirmaujančiųjų gretas. Toks naujų rinkų lyderių iškilimas – ir būtent nuo didžiųjų miestų burbulų nutolusiuose regionuose – galėtų panaikinti prarają tarp dviejų visuomenių ir sukurti Galimybių Lietuvą.


Deimantė Laumytė
Liberalų sąjūdžio kandidatė vienmandatėje Sėlos vakarinėje apygardoje


Politinė reklama bus apmokėta Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio iš kandidatės Deimantės Laumytės rinkiminės sąskaitos. Užsk. nr. PR2007