Dešimt nuotykių, kurių (ne)norėtumėte išvengti Balkanuose

Dainius Vanagas (kairėje) ir Edvinas Mikėnas


Taip jau susiklostė, kad štai tik ką prabėgusią vasarą mano bičiulis Edvinas Mikėnas ir aš kone mėnesį trankėmės po Balkanų šalis. Snausdami nuošaliose pakampėse, raitydamiesi iš erzelio ankštuose autobusuose ir lėtaeigiuose traukiniuose, rausdami svilinančiame karštyje, lankydami miestus, į kuriuos, galimas daiktas, daugiau niekada nebesugrįšime, mes nuo ryto ligi ryto godžiai rijome įspūdžius, kol, matyt, taip jais persisotinome, kad kuriam laikui netgi nužudėme savyje kelionių troškulį. Gal ir gerai, mat grįžus teko susikaupti ir kibti į apleistus, visai iš galvos išdulkėjusius darbus. Na, o prisiminimai, kad ir kaip giliai įsirėžę, netrukus pradės blukti, tad naudodamiesi proga skubame pasidalinti pačiais ryškiausiais.


Belgradas, Serbija

Apsižvalgę monumentalių pastatų išmargintoje, tačiau gana purvinoje ir sprangioje buvusios Jugoslavijos sostinėje, nejučia atklydome į garsųjį Belgrado alaus festivalį. Gerai, išsisukinėju – atklydome tyčia: Edvinas nuo pat ryto mušėsi į krūtinę, kad jis niekur toliau nekeliaus, jei aplenksime šį renginį.
Dviejų futbolo stadionų dydžio teritorijoje – išsibarstę keliasdešimt įvairiaspalvių alaus gamintojų paviljonų ir šimtai ištroškusių gėrėjų. Kažkur tolumoje įrengta scena, kurioje trankiai gitaras žvangino įvairios roko grupės, tačiau klausytojų, dėl savaime suprantamų priežasčių, buvo vos vienas kitas.

2_kelione_balkanai

Edvinas dingo per penkias minutes. Aišku, nieko kito ir nesitikėjau. Apsižvalgiau aplink: ošiantys vyrai didžiuliais pilvais ir pavandenijusios moterys daužėsi bokalais ir be perstojo siurbčiojo baltą putą. Praradusius nuovoką ir besiridinėjančius žeme asmenis apsaugos darbuotojai nedelsdami išvilkdavo iš festivalio teritorijos. Vakarui įsisiūbavus neliko nė vieno neapdergto kampo ir nė vienos neapvemtos šiukšlių dėžės, skambėjo pro šalį traukiamos dainos ir girti, ilgai slėpti prisipažinimai: žmonės drastiškai ilsėjosi nuo savęs.
Parsiradė Edvinas, keista, tačiau pakankamai blaivus, kad susišnekėtume. Be to, ne vienas, o su dailia charizmatiška geltonplauke. Kaip išsiaiškinome vėliau, tai – Serbijos pop žvaigždutė Ana Štajdohar, festivalio metu renkanti aukas mergaitei, kuriai būtina širdies persodinimo operacija. Supažindinusi su savo kolegomis ir privaišinusi alumi, Ana paaiškino, kaip greičiausiai nukakti į traukinių stotį. Buvo pats metas išvykti, nes festivalis jau darėsi panašus į tvartą.
Belgrado traukinių stotis – maloni melancholijos oazė: tyliai skamba prerijų muzika, blaškosi į kaubojus panašūs benamiai, vaikšto sukumpę, matyt, dar pirmuosius garvežius menantys sargai.
Laukdami vėluojančio traukinio įsitaisėme ant suolelio ir tyliai džiaugėmės, kad pirmą kelionės dieną – svarbiausią dieną, po kurios – nors ir tvanas, – nieko neprisidirbome.


Sarajevas, Bosnija ir Hercegovina

Tarp melsvų kalvų linguoja miestas, savo audringoje istorijoje priglaudęs teatrališką Pirmojo pasaulinio karo pretekstą. Kol skaičiuoju nesibaigiančias minaretų viršūnes, Edvinas paglosto šunelį ir kad džiaugias, kad krykščia. Kol atsimušinėju nuo įžūlių, gangsterius primenančių turgaus prekeivių, Edvinas niurko jau du šunelius: žiūrėk, žiūrėk, spygauja. Kol vaikštau galybės karių krauju sulaistyta gatve ir vaizduojuosi, kaip studentas Principas, stypčiodamas ant siauro tilto, taikosi šautuvu į Pranciškų Ferdinandą, trys šunys, ką ten šunys – vilkų jaunikliai, ima glostyti Edviną. Man darosi smalsu, dievaži! Netrukus entuziazmas bičiulio akyse išblėsta, įsismelkia nerimas. Edvinas suka rankas lyg malūnas sparnus, jukš, sako, eikit velniop, bet valkataujantys plėšrūnai, rodos, lietuviškai kalba gana prastai, ir dėl to tik dar meiliau ropščiasi ant bičiulio.

7_kelione_balkanai

Lyg ir turėčiau padėti, lyg ir pats metas būtų… Betgi tokios skaisčios musulmonų kapinės, visi antkapiai – kaip vienas, jokios augmenijos, žvakių, lankymo pėdsakų – mirtis čia, panašu, iš tiesų yra pabaiga. Atsisuku užsigalvojęs ir net aikteliu: tuzinas keturkojų taršo Edviną į skutus, o tas skuodžia kiek įkabindamas per Sarajevą ir klykia nesavu balsu. Laimei, bosniams tai – anokia naujiena. Būrelis vietinių smogikų, atkreipę dėmesį į padėties rimtumą, išsitraukė iš kišenės po akmenį (kurį, kaip išsiaiškinome vėliau, visuomet su savimi nešiojasi) ir apšaudė įsiaudrinusius šunis. Tie cypdami atsitraukė; skystablauzdžiai. Kiek apsiuvom suplėšytą Edviną, tik batų jau niekur nepavyko surasti. Tarp kitko, tądien dar ne sykį susikibom su keturkojais banditais, tačiau mes, paklausę čiabuvių, buvom kaip reikiant apsiginklavę: peiliai, šakos, pakelėj rasti basliai, pagaliai, žodžiu, mes žinome, kaip mokytis iš savo klaidų.


Plentas, 3 minutės ir 24 sekundės kelio nuo Dubrovniko oro uosto, Kroatija

9_kelione_balkanai

Pavėsyje 39° pagal Celsijų, tačiau pavėsio aplink niekur nematyti. Odos sluoksniai tarsi svogūno lukštai lupasi vienas po kito; galime – netgi iš rankos ar kojos! – lažintis, kad Saulė dar niekada nėra buvusi taip arti mūsų planetos. Keliaujame autostopu į Juodkalniją ir mums pasiutusiai nesiseka. Bet kokia apgailėtina ir apverktina būtų bėda, jei ji vaikščiotų viena. Sustoja automobilis, ir mes nuščiūvame iš džiaugsmo – vos mirksniui, mat iš civilinio „Opel“ iššoka trys spintomis apsirėdę policininkai. Kai aš išsitiesiu kaip styga ir pasistiebiu, tesiekiu jiems juosmenį, todėl ir reikalavimus, sviedžiamus maždaug iš debesų, girdžiu miglotai ir nė negaliu jais patikėti: parodyti pasus? Kuprines? Pinigines?
Edvinas, tvardydamasis, todėl gana mandagiai, pasiteirauja, ar mes kaip nors nusižengėme įstatymams, gal, tarkime, Kroatijoje draudžiama pakelėje stabdyti automobilius. Oi ne, prunkšteli pareigūnas, nieko nepadarėte, tai – tiesiog standartinė procedūra. Standartinė procedūra! Preciziška krata vidury laukų! Sveiki atvykę į Europos Sąjungą, mielieji. Edvinas kaip liūtas šoka ginti savo brangiųjų dešrų, kumpių ir kitų gėrybių, bet, na, suprantate, jų – trys, mūsų – du, jie – drimbos, mes – liauni, jie – ginkluoti, o mes… Ką gi, mes irgi – čia ir bėda. Pareigūnai taršydami ir svaidydami per petį mūsų daiktus randa dujų balionėlius, legaliai įgytus Lietuvoje ir skirtus gynybai. Tačiau, pasirodo, Kroatijoje tokio pobūdžio įrankiai draudžiami. Tai ką, vyrukai, sugurgia nuo savo kruopštumo apsalę pareigūnai (jie, tarp kitko, ieškojo narkotikų, bet liko patenkinti ir šiuo grobiu), bauda – 400 eurų. Kiekvienam.
Prasideda kova už išlikimą. Dramatiškai įrodinėjame, kokia Lietuva skurdi, kad mes vis dar neturime kanalizacijos, o elektra prieinama tik turčiams, kad pirmieji automobiliai į mūsų šalį atkeliavome vos prieš septynerius metus, ir kad 400 eurų – metinis Lietuvos prezidento atlyginimas. Laimei, policininkai labiau raumeningi nei gudrūs, patiki jei ne viskuo, tai beveik viskuo, siaubingai susigraudina ir paleidžia mus netgi be kyšio. Bet dujų balionėlius, nevidonai, vis tiek konfiskavo.
Ir čia dar ne viskas. Mums reikia į Juodkalniją. Toliau stovime ant plento. Valandą, dvi, keturias. Be prošvaisčių. Iki tikslo – 30 km. Ką gi. Aplink ritmingi, aštrūs, žvalūs kraštovaizdžiai – bent jau tiek. Išžygiavę 18 val. pasienį kirtome apie vidurnaktį. Smagu, kad bent nereikia stovėti automobilių eilėse. Nušliaužę dar porą kilometrų radome nuošalų futbolo stadioną, jo pakraštyje pasistatėme palapinę: kaip mums, nesėkmių užpjudytiems ir nuovargio išsunktiems, pavyko tai padaryti, nei prisimenu, nei galiu paaiškinti.


Kotoras, Juodkalnija

Kopinėdami po raizgius Kotoro forto įtvirtinimus, nusidriekusius uolų briaunomis ir boluojančius virš miesto tarsi kabantys sodai, aptikome langą – ar veikiau plyšį – sienoje, vedantį tiesiai į kalnus. Dingus plyšyje turistinės trajektorijos lieka už nugaros.

11_kelione_balkanai

Pasileidome šokčioti šlaitu į viršų. Netikėtai atsidūrėme prie apleistos koplyčios iškrypusiomis sienomis, o šalia ganėsi per dvidešimt kalnų ožkų. Vienos ramiai gulinėjo ant saulėje įkaitusių akmenų, kitos, panašios į akrobates, grakščiai strikinėjo nelygiais paviršiais. Tačiau viena jų buvo visiška nutrūktgalvė: trimis staigiais šuoliais įskridusi į figmedį ėmė priekinėmis kanopomis skabyti vaisius. Visgi figos nepasidavė ožkos užgaidoms ir tvirtai laikėsi įsikibusios šakų. Edvinas pabandė prisliūkinti arčiau ir papurtyti medį, kad vaisiai pažirtų ant žemės, tačiau buvo nuvytas šalin šiuo sumanymu ne itin susižavėjusių ir ragus atstačiusių ožkų.
Vėliau be aiškaus tikslo laipiodami kalnų keteromis užtikome nedidelę sodybą. Jos šeimininkas, vos mus išvydęs, pasikvietė į savo „kiemą“, pavaišino naminiais sūriais ir stipriu vietiniu alkoholiniu gėrimu – rakija. Spindinti Kotoro įlanka, priglaudusi keletą prašmatnių kruizinių laivų, gulėjo tiesiai po kojomis, o rusvi senamiesčio stogai atrodė it mįslingas priešistorinis raštas. Buvome taip priblokšti įspūdžių ir panoramos, kad nė nepastebėjome, kaip už 10 eurų mums įsiūlė visai mažutėlį sūrio gabalėlį. Velniai nematė, sūris, šiaip ar taip, buvo labai skanus.

Nustebome pastebėję aplink lankstančią maždaug 12 metų mergaitę. Paklausiau jos, kaipgi ji, gyvendama tokioje aukštybėje, kasdien keliauja į mokyklą?
– Trisdešimt minučių – žemyn, septyniasdešimt minučių – viršun, – ir nusikvatojo rūpesčių neturinčio žmogaus juoku.
Žmonės gyvena visur.


Traukinys, riedantis į Bitolą, Makedonija

13_kelione_balkanai

Susipynęs į mazgą snaudžiau vagone, nakties sutemas raikančiame tarsi duonos kepalą. Buvau apsinuodijęs maistu: karščiavau, visa rodėsi balzgana, įkyru ir beprasmiška, ryžtas išsekęs, galimybių ribos – čia pat, o pralaimėjimas, rodos, neišvengiamas. Keliauti? Kuriems galams? Ko gi mes „ten, kur nebuvę“, nesam matę? Trenktis į tolius vien dėl noro įsitikinti, jog skirtumai tarp tolimų kraštų yra gerokai retesni nei panašumai?
Edvinas vartėsi kūliais kaip tik įmanydamas: pasakojo anekdotus, lietuviškai kalbino makedonus, vaišino paracetamoliu, velniai žino, iš kur gavo mandoliną ir bandė ja groti, žodžiu, darė viską, kad tik išblaškytų mano rūškanas mintis bei numalšintų piestu stojantį skrandį. Tačiau gelbėjo tik miegas.
Prasimerkiau nuo šurmulio. Klausiamai žvilgtelėjau į Edviną, tačiau šis tik gūžtelėjo pečiais. Keleiviai už mūsų (buvome įsitaisę pačiame vagono priekyje, ten, kur net langų nėra) neramiai spurdėjo, šokčiojo iš savo vietų, aikčiojo ir baksnojo pirštais į horizontą. Nenorėjau nė krustelti, tad pasiunčiau Edviną, kaip žvalgą, įvertinti situacijos. Atgal nebesugrįžo, tik nė žodžio netardamas rankos mostu parodė, kad prieičiau. Vadinasi, priežastis rimta.
Nusvirduliavau prie langų ir suakmenėjau: milžiniška ugnies gyvatė šliaužė kalnų šlaitais. Degė miškai. Degė su tokiu įsiūčiu ir žiaurumu, jog atrodė nesą jėgos, galinčios sustabdyti gaisrą. Jei ten buvo ugniagesių, dievaži, jie grūmėsi su nepermaldaujamu Pragaru, su stichija, nepavaldžia niekam. Mūsų akyse nyko visa, kas gyva, taip arti, o kartu taip toli. Degėm ir mes, prilipusieji prie langų, negalintys ničnieko padaryti, vien stebėti stingdantį spektaklį abejingame traukinyje.
Gaisras liko užnugaryje, tačiau vieni kitų akyse vis dar matėme besidraikančius liepsnų atspindžius. Vėl užsnūdau: reikia judėti į priekį.


Keliuose, Albanija

16_kelione_balkanai

Taip, mes nustebome Elbasane, viename iš didžiausių Albanijos miestų, gatvėje išvydę išraustus urvus ir juose besiturškiančius baldų, puodų ir surištų vištų, išrikiuotų tarsi kareiviai, pardavėjus. Taip, buvo kiek netikėta supratus, kad šioje šalyje nerasime autobusų stočių (geriausiu atveju virve aptvertą žemės sklypą, į kurį suplūsta įvairaus plauko privatusis transportas) ar maršrutų tvarkaraščių (išvažiuoja, kai susirenka pakankamai keleivių). Taip, negalėjome atsistebėti, kad du iš trijų pro šalį pravažiuojančių automobilių visuomet yra Mercedes markės – na ir kas, kad iš antrų, trečių ar net ketvirtų rankų, tačiau vietiniai tiesiog kraustosi iš proto dėl šios mašinos. Ir taip buvome priblokšti albanų svetingumo ir draugiškumo (netgi neturistinėse vietovėse), galų gale džiaugsmo, kad vis dar atsiranda norinčių aplankyti jų skurdų, sausros išdegintą, bet, nepaisant to, labai spalvingą, dinamišką ir svaiginantį kraštą.

Tačiau aštriausi įspūdžiai užklumpa bandant persikelti iš vieno miesto į kitą. Ir ne laukiniai, apleisti kraštovaizdžiai, ne tarpukarį primenančias gyvenvietės pirmiausia stringa į atmintį, bet grublėti lyg uolos keliai. Atrodo, kad kratydamasis autobuse lūši pusiau. Daug kur greitis ribojamas iki 40 ar net 30 km per valandą, važiuojant greičiau akimirksniu pamestum ratus. Duobės primena meteoritų kraterius ar sprogusių minų parašus; įprasta, kad ruoželį skylėto asfalto staiga pakeičia žvyro griovys ir atvirkščiai. Keliavimas Albanijoje reikalauja galybės laiko ir fizinių jėgų, antai važiuodami autobusu iš Berato į Gjirokasterį (maždaug 170 km distancija) ir praktiškai niekur ilgėliau nesustodami užtrukome šešias valandas. Žodžiu, Kauno, Panevėžio problemos čia tėra nerealizuotina svajonė.
Taip barškėdami dantimis, šonkauliais ir stuburo slanksteliais mudu metras po metro judėjome į pietus.


Atėnai, Graikija

Pasirodo, Kroatijoje nebuvo tvanku. Oi ne, priešingai: Kroatijoje buvo gera ir šilta, rodos, net vėjas retkarčiais kepštelėdavo per skruostus, o ir danguje vienas kitas debesis susiformuodavo.

20_kelione_balkanai

Atėnai virė savose sultyse. Žmonės, trypčiojantys gatvėje, panašėjo į raudonosios planetos gyventojus: mūsiškiai medikai beveik kiekvienam būtų diagnozavę pirmo laipsnio nugedimą.
Visas klasikinis Europos lopšio paveldas su krūvomis dorėninio ir jonėninio stilių kolonomis nublanko prieš pamatinę nuostabą: kaip apskritai žmonės sugebėjo čia ne tik išgyventi, bet ir miestus-valstybes statyti, įstabius meno kūrinius kurti, pliektis su persais ir dažniausiai juos netgi įveikti? Nežinia, kur žmogaus ribos…
Pirkdavome po tris butelius vandens kas du šimtus metrų: kad ir kiek gerdavome, vis tiek prakaituodavome greičiau. Apskritai visas miestas atsidavė sportininkų persirengimo kambariu. Ir nenuostabu – milijoninė sukaitusių turistų armija be atvangos šturmavo muziejų po atviru dangumi. Suglebę, išsekę jie karstėsi po agorą ir Akropolio kalvą, šmirinėjo tarp antikinių antkapių ir amžinosi griuvėsių fone. Prie bilietų kasų reikėdavo leisti valandų valandas. Mes tiek laiko neturėjome. Laimei, Edvinas, būdamas gerokai už mane tvirtesnis, atstatydavo alkūnes ir imdavo ryžtingai brautis per minią mosuodamas jomis kaip dalgiais. Man tereikėjo eiti paskui ir stebėti, kaip mažutėliai japonai su fotoaparatais ir žvitrūs, į vienuoliktą dešimtį įkopę vokiečių jaunikaičiai žyra į šalis tarsi stiklo kamuoliukai.
Grumdamiesi su turistais, maudydamiesi svilinančioje Jonijos jūroje, lankydami prišnerkštą ir apleistą Olimpinį stadioną, be paliovos siurbčiodami vandenį galiausiai sulaukėme saulės laidos. Net akyse prašviesėjo, grįžo jėgos, atsipalaidavo plaučiai, mat visą dieną atrodė, kad kvėpuojame virš virtų bulvių puodo.
Užsukome suvilgyti gerklių į barą. Keista, tačiau graikų čia nesutikome. Užtat tai šen, tai ten šmirinėjo dailios kalifornietės ir bulgarės, prancūzės ir olandės… Edvinas ir vėl dingo iš akių per pirmąsias penkias minutes. Ką gi, iš savųjų akių dingau ir aš.
Visgi džiugu, kad atbukę nuo įspūdžių ir apsvaigę nuo prasto, tačiau nepadoriai brangaus graikiško alaus, šiaip taip suspėjome vidurnaktį iššokti į vagoną, traukiantį Salonikų link.


Traukinyje Bansko – Septemvri, Bulgarija

Įlipome į „siauruką“, nepažymėtą jokiuose oficialiuose Europos geležinkelių žemėlapiuose. Tai lėtas, kalnais ir menkai gyvenamomis teritorijomis nutįsęs maršrutas, neaplenkiantis aukščiausios traukinių stoties Balkanuose (Avramovo, 1267 m virš jūros lygio).
Keleivių – vos vienas kitas: kas su kibiru, kas su pjautuvu ar virvės ryšuliu; turistų čia nepamatysi. Vis laukiau, kol į mūsų vagoną įlips susikūprinusi senučiukė su trimis avimis ar vištomis, o gal net veršiuku. Tačiau kaip tyčia tądien ji, matyt, liko namuose ir sukiojosi darže.

24_kelione_balkanai

Už langų plaukė romi provincija, žmogaus kojų retai temindžiojama gamta. Ganyklose vaikštinėjo piemenys, taip, iš tiesų – piemenys: jei tik koks gyvulėlis ganosi, jo vieno šiuose kraštuose niekas nepalieka. Žili senoliai su kuprinėmis ant pečių ir tvirta lazda rankose nulydėdavo akimis pradundantį traukinį, kaip ir tūkstančius kartų prieš tai.
Kažkada čia, matyt, buvo svarbi geležinkelio linija: vieną po kitos pravažiuojame didžiules, tačiau tuščias, išdaužytais langais ir išgriuvusiomis sienomis stotis. Niekas jose nebedirba, niekas čia netgi nebeįlipa, tačiau traukinys vis tiek sustoja – o jeigu…
Galų gale, norint išlipti, nebūtina kentėti iki stotelės: visos vagonų durys atdaros, malasi ant vyrių traukiniui riedant. Saugumas? Ne, čia kiekvienas atsako už save. Nusižiūrėjai dailią miško proskyną? Nori, kad tavęs niekas nerastų? Švystelėk lagaminą pro duris ir šok paskui; lokomotyvas vos kruta, jei tik nenukrisi ant kokio metalinio spyglio, tikrai nesusižeisi.
Kilo rūpesčių, kai Edvinas užsispyrė tučtuojau čia, vidury miškų, išlipti. Jam mat reikia vilkų pagaudyti, kiškiams kilpas paspęsti, galų gale, pailsėti nuo miestų ir daugiasluoksnių, iki nevilties išsunkiančių etiketų. Pusę kelionės turėjau laikyti už pakarpos, kad neiškrėstų kokios kvailystės.


Stambulas, Turkija

Neįmanoma kalbėti apie dydį: stovint ant žemės visuomet matosi tik maža miesto atraiža, dvi, trys gatvės, tuzinas pastatų. Tačiau Stambule, rodos, ši kombinacija kartojasi milijonus kartų – norint tuo įsitikinti, tereikia pasukti už kampo, antro, trečio. Visur miestas. Vargu, ar iš jo įmanoma išeiti pėsčiomis.
Švilpiantis greitis, agresyvus verslumas, bandymas bet kokiais būdais išsilaikyti virš vandens šiame neįsivaizduojamame žmonių knibždėlyne.
Atėjome į garsųjį Gezi parką. Nuo pat 2013 m. gegužės 31 d., kai policija pirmą sykį panaudojo ašarines dujas prieš protestuotojus (vyriausybė kurpia planus išpjauti medžius ir Stambulo gyventojų ypač mėgstamoje rekreacinėje zonoje statyti naują mečetę ar netgi prekybos centrą), ši vieta – svarbiausias įtampos židinys Turkijoje.

25_kelione_balkanai

Tądien kaip tik turėjo vykti jaunimo demonstracija. Vyriausybė, panašu, itin bijojo bet kokių neramumų, todėl į kovos sūkurį metė didžiules pajėgas: parką supo tiršta policijos pareigūnų siena, į šalia esančią aikštę vienas po kito riedėjo automatiniais ginklais apsikarstę kareiviai. Jų daliniai rikiavosi ties kiekvienu gatvių atsišakojimu. Tai veikiau panašėjo į pasirengimą karui, o ne į pastangas užtikrinti taikios demonstracijos saugumą. Nepaisant baugios atmosferos, aplink apsčiai zujo smalsuolių ar savais keliais skubančių vietinių.
Tolumoje suskambo kovos šūksniai: demonstracija slinko viena iš pagrindinių miesto gatvių. Laukėme neapsispręsdami, ar jau metas sprukti – keletas turkų buvo pasakoję, kad visos panašios demonstracijos baigdavosi kruvinais susirėmimais. Tačiau praėjus dvidešimčiai minučių, rodos, vis dar nieko nevyko. Šūksniai skambėjo kaip skambėję, tačiau neartėjo.

Pasileidome gatve žemyn. Skydais, šalmais, lazdomis ginkluotos specialiosios pajėgos, stoviniuojančios kiekviename skersgatvyje, neturėjo su kuo kautis. Artėjome prie demonstracijos. Dar arčiau, vis įdėmiai apsižvalgydami. Ir staiga praėjome ją – saujelę garsiai spygaujančių ir ašarinių dujų balionėliais mojuojančių jaunuolių. Daug triukšmo dėl nieko. Armija prieš tuziną. Ištirpome minioje, ir daugiau mūsų niekas nematė.
Štai kur didžiųjų miestų slėpinys: niekada nežinai, prieš ką stoji į mūšį, kiek jų, kaip suvaldyti srautus, kontroliuoti teritoriją. Jie, maištininkai, prasižengėliai, kovotojai už teises ir principus, įvairiausio plauko „norėtojai“ gali akimirksniu ištirpti gatvių labirinte ir lygiai taip pat staiga susijungti, sudarydami milijoninę kariuomenę.


Brasov, Rumunija

Leidome paskutiniąsias kelionės dienas. Mintys jau visu smarkumu krypo namų link, namų, kur visa nuobodu ir iki kaulo pažįstama, kur gaivi rutina ir mieli, į neviltį varantys darbai, kur palapinė užleidžia vietą lovai, o dušas prieinamas bet kurią akimirką, kur nereikia visą dieną vaikščioti ir gėrėtis, kur galima būti be įtampos ir be prasmės ir kur, galų gale, laukia šeima.

28_kelione_balkanai

Mintis dirgino ir rugsėjo 4-ąją prasidedantis Europos krepšinio čempionatas. Klaidžiojome po Transilvaniją sukdami galvą, kur pamatyti transliacijas. Aplankius kelis sporto klubus tapo aišku, kad rumunams egzistuoja tik dvi sporto šakos: futbolas ir tenisas, visa kita – anapus suvokimo ribų.
Teliko viena išeitis: susirasti pigius nakvynės namus su internetu ir tikėtis, kad šiame krašte greitas ryšys nėra retas svečias. Mus priėmė be paliovos pamokslaujanti katalikė, varge, tikrai miela ir protinga moteris, bet kiek gi galima taukšti apie Dievo meilę, kai aš tepuosi sumuštinį su tunu, drebiuosi majonezo ar bent jau jį primenančio marmalo, ir pilna burna žiaumoju! Leiskite pavalgyti!
Diena bėga kopinėjant po kalnus, o vakare priglundame prie ekrano! Lietuva – Serbija! Technologijų dėka TV3 su Robertu Petrausku – vidury Rumunijos. Spygaujame, ulbaujam, triname kumščius, plojame – taip ne juokais gąsdindami kitus nakvynės namų gyventojus, tačiau visos pastangos bergždžios: pralaimėta.
Kitą dieną landžiojome po tariamas, bet, šiaip ar taip, dailias Vlado Tepeso (plačiau žinomo grafo Drakulos vardu) pilis, o vakare kimbame į atlapus makedonams. Šįkart nuožmus mūšis baigiasi sėkme, ir mes išeiname švęsti į naktines Brasovo gatves.
Mačą su latviais teko leisti pakeliui į Budapeštą. Laimei, ryšininkas iš Lietuvos, patikimas krepšinio ekspertas ir vikrus mygtukų spaudytojas, trumposiomis žinutėmis komentavo kiekvieną mūsiškių ataką, tad nebuvome visai akli. Dar viena pergalė džiugiai vainikavo mūsų kelionės pabaigą. Traukinys slinko lėtai, bet užtikrintai, pasižadėjęs likusį darbą atlikti vienas. Užsnūdome.


Dainius Vanagas