Pradžia » Aktualu » Dokumentinio filmo stovykla su Vytautu V. Landsbergiu: ką įžvelgei tamsoje, ką išgirdai tyloje?

Dokumentinio filmo stovykla su Vytautu V. Landsbergiu: ką įžvelgei tamsoje, ką išgirdai tyloje?

Publikavimo data: 2018-08-20

Kino, tylos ir poezijos stovykla

Rugpjūčio 18 d. baigėsi savaitę trukusi septinta vasaros stovykla „Dominyko atostogos”: šįkart paaugliai su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu kūrė dokumentinį filmą čia pat, stovykloje, įgyta patirtimi.

Lietuvos 17 vaikų Anykščių rajono Žalčiasalio sodyboje per savaitę savyje pažino poetą, režisierių, kompozitorių, operatorių ir… filmo montuotoją-suvirintoją – apie pastarąjį darbą pajuokavo su vaikais dirbęs operatorius Povilas Baltinas.

Sena jauja perdaryta į kino salę, kūrybines dirbtuves, gal kartais tampanti ir dekoracija: čia, Žalčiasalio sodyboje, kuriami filmai apie partizanus, čia apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą planuojamas filmas „Aš esu Vanagas“.

Žiūrovų prisirinko pilna jauja: stovyklautojai, jų vadovai, tėvai, pažįstami. Iš tiesų buvo labai įdomu pamatyti, ką galima padaryti per savaitę, jei dirbi su Vytautu V. Landsbergiu.

Kaip pasakojama filmo „Tylos haiku“ įžangoje, čia vyko eksperimentas – kino, tylos ir poezijos stovykla.

– Ar galima išmokti girdėti tylą, užrašyti ją, nufilmuoti tai, ką tylėjai, suprasti, kas apskritai aš, ką jaučiu tylėdamas, ką matau atsimerkęs? – ir svarsto, ir klausimų žiūrovui pažeria filmo kūrėjai.

– Čia buvo labai intensyvūs reikalai, – sakė stovyklos vadovas, režisierius, rašytojas, bardas Vytautas V. Landsbergis.

 

Visi nustojo kalbėti

Tylai ruoštasi dvi dienas: ji praktikuota per muziką, tylėjimą, haiku – unikali Japonijos poezijos forma – kūrimą. Tyla darėsi vis įprastesnis dalykas, kol vieną dieną, 12 val., visi nustojo kalbėti. Stovyklos vadovai – irgi. O ir be to, puse dienos filmo kūrėjai vaikščiojo užrištomis akimis, vieni kitus vedžiodami…

– Ar nesupanikavo kas tyloje? Ar ne per sunki paaugliui užduotis? – teiravomės režisieriaus.

– Kai kas vis dėlto sulaužė tylos įžadą. Tai šiek tiek sutrikdė kitų motyvaciją išlikti tyloje. Bet paskui mes ir tai aptarėme: reikia brandžios sielos išlaikyti šį egzaminą. Nieko tokio, kad kažkam nepasisekė – ir pusė dienos tyloje buvo labai svarbu.

Paskui ėjo visi su kameromis, bandė užfiksuoti savo potyrius – ką įžvelgei tamsoje, ką išgirdai tyloje.

 

Filmas bus teikiamas festivaliui

O tylos čia, jei nelaužai įžadų, daug. Aplik – pušynai, pašonėje – Šventoji, pačioje sodyboje – trys šventyklos.

Prieš dvejus metus čia vyko savanorių Sakraliosios architektūros dirbtuvės. Suomis Marco Casagrande sukūrė Pušų šventyklą. Niekada čia neateini vienas: tave vis lydi tylūs vienuolio virvėmis persijuosę medžiai…

Norvegas Hansas-Petteris Bjiornadalas Amžinybės šventykloje pastatė tris inkilus paukščiažmogiams: įeini į vieną ir tylus stebi, kas vyksta prieš akis. Įeini į kitą – beveik tas pats vaizdas, todėl gali dar bent kiek patylėti. Trečias – erdvesnis, patogus tylėti dviese.

Trečia – esto Vileno Kunnapu sukurta Perkūno šventykla – lyg žvaigždė iš dangaus, lyg sparnai į dangų. Vaikai filmavo ją, tokią patikimą nuo lietaus, ir lietų, labai tikusį filmo temai.

Buvo filme vandens ir saulės tylaus tekėjimo, ugnies ir žiogo spragsėjimo, skruzdėlių ir žuvų tylėjimo…

– Pastarosios – jau scenarijuose matėsi – dominuoja. Teko raginti: „Skruzdėlių sumažinam!“ – šypsojosi režisierius.

Haiku:

„Kirmėlės kelias aukštyn

Dangaus vaiskumas

Galybės begalybė“

Taip ir buvo modeliuotas filmas: kiekvieno – vieno iš septyniolikos – veidas, skaitomas jo haiku, įpinamas filmo kūrėjo poetiškas tylos matymas… Filmas bus teikiamas festivaliui.

 

„Ką čia sėdėsim be darbo…“

Lankė stovyklautojus aktorė Giedrė Kederytė, patvirtinta filmui „Aš esu Vanagas“. Garso takelius padėjo kurti vaikų muzikos kūrėjas Jonas Landsbergis.

Vaikai mokėsi, išgyveno saldžią kūrybos įtampą, negalėjo atitrūkti nuo sunkaus kūrybinio darbo – šie procesai vyko puikioje aplinkoje. Pavargę jie miegojo, kartu kėlėsi pusryčių, maudėsi Šventojoje, pietavo ir vakarieniavo prie bendro stalo; paskutinio vakaro diskoteka tęsėsi iki trečios valandos.

Dalyvavo stovykloje Kupiškio rajono Skapiškio režisierės Vitos Vadoklytės auklėtiniai Džiugas ir Orinta.

– Stengiamės, kad nebūtų juntama kontrolė ir priežiūra. Būna vaikų, kurie duoda toną, įneša tvarkos. Prie jų niekas nenori skėčiotis ar keiktis. Toks buvo skapiškėnas Džiugas. Ir pasidaro labai saugu, kai vaikai patys nustato, suformuoja taisykles, – sakė režisierius.

Vytautas V. Landsbergis stovyklautojams įvertinti turi tokį pavadinimą – senukas. Tai gilus vaikas, kupinas suaugusio žmogaus išminties. Taip jis įvertino skapiškietę Orintą.

Dalyvavo stovykloje trys Švento Jono brolijos vaikai.

– Vis filmas filmas… Išspekuliuoji jį savo skauduliais, o staiga išgirsti, kaip kažkam buvo iš tikro… Tavo išgyvenimai palyginus su to paauglio iš brolijos pasauliu yra juokas visiškas. Apsikabinę visi sėdėjom. Verkė ne vienas. Aš tokios psichoterapijos nepadaryčiau, kokią padarė vaikinukas iš brolijos, – pasakojo Vytautas V. Landsbergis.

Ir dar: stovyklautojai dainavo. Dainavo daug. Prieš filmo peržiūrą režisierius ragino:

– Padainuokim. Ką čia sėdėsim be darbo…

Bus dar vienas filmas. Jis apie tai, kaip vaikai tylėjo, vaikščiojo aklomis, dalyvavo arbatos ceremonijoje, kūrė haiku, dainavo.

 

Dabar baubai rinksis į stovyklą

O kol kas Vytautas V. Landsbergis stovyklautojams linkėjo geros likusios vasaros.

– Dar susitiksime stovyklose,  filmuose, sapnuose… – žadėjo jis.

– Ar yra koks grįžtamasis ryšys? Ar žinote, kaip vaikams sekasi paskui? – teiravomės režisieriaus.

– Grįžta patys vaikai. Kuria filmus. Daugelis jų – senbuviai, antros ar trečios stovyklos vaikai. Mes einame vis giliau, giliau į kiną. Labai stipru matyti juos kasmet, – sakė jis.

Aštuntoje šios vasaros stovykloje – rankų šešėlių teatras. Dabar baubai rinksis į stovyklą ir užbaigs „Dominyko atostogas“.

 

Rita Briedienė

Autorės nuotraukos

Komentarai (5)

  1. Pelytė Zita parašė:

    Laimingi vaikai.

  2. Kupiškis parašė:

    Ir vėl kupiškėnai pavydi Anykščiams.

  3. Stovyklų organizatorė parašė:

    Ar stovyklos nederėjo pavadinti „Briedžio Eugenijaus atostogos“? Kai kieno dėmesys būtų dar didesnis :)Tų stovyklų šimtai surengta.Tai kodėl būtent tai dėmesys?

  4. Įspūdis parašė:

    Nuo vaikų haiku net šiurpuliukai ėjo.

  5. Kiekvienam savo parašė:

    Puiku, kada atkreipiamas dėmesys, kai vaikus ugdo brandi, intelektuali kultūros asmenybė. Kai kam stovyklose pakanka padebesių janių ar kitų susireikšminusių tv šou „žvaigždučių“…Todėl,deja, stovykla nelygu stovyklai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *