Dzūkė Agnė: „Kupiškio krašte sukrito visi mano gyvenimo siurprizai – vestuvės, dukra Mėta ir šilauogių verslas“

Su Agne Kvietkauskaite Jasinskiene kalbėjomės apie meilę, atgynusią miestietę į kaimą, apie mažą ūkį namų kieme ir gyvenimą šalia Kupiškio.

– Kaip atsidūrėte Kupiškyje?

– Mano vyras – kupiškėnas. Pati esu kilusi iš Alytaus. Po mokyklos šešerius metus gyvenau ir mokiausi Vilniuje. Ten ir susipažinau su Ramūnu. Meilė jam mane atvijo čia, į Kupiškį. Pamenu, visada sakydavau: kaime niekada negyvensiu, esu miesto žmogus. Tačiau gyvenimas – tikras pokštininkas. Štai jau šešeri metai gyvenu Byčiuose ir čia esu labai laiminga.

– Kaip klostėsi gyvenimas Byčiuose?

– Atsikrausčius į Byčius kurį laiką nieko neveikiau, ieškojausi darbo. Mano vyras – ūkininkas, Alizavos krašte augina grūdines kultūras – ramiai galėjome gyventi iš jo uždarbio. Tačiau norėjau veiklos sau. Kilo mintis turėti ūkelį šalia namų. Ramūnas nuolat turi gerų idėjų: pasiūlė auginti šilauoges. Man šis sumanymas labai patiko: uogakrūmius nėra sunku prižiūrėti, be to, jos visada šalia, mūsų namų kieme, – galėsiu jomis rūpintis pati.

– Kaip manote, kodėl vyras pasiūlė šilauoges? Gal jam tai pažįstama kultūra?

– Iki tol šilauogių nebuvome net ragavę; žinojome apie jas nedaug. Tačiau girdėjome, kad jos populiarėja, kad nereikalauja daug priežiūros, be to, duoda nemažą derlių.

– Kokia buvo pradžia? Nebuvo jokių sunkumų auginti šias uogas?

– Nuotykis prasidėjo prieš penkerius metus, kai pasisodinome 300 krūmų. Kaip sakiau, žinių apie šių augalų priežiūrą – beveik jokių. Padarėme nemažai klaidų, iš kurių kasmet mokėmės. Šilauogės gausiai ima derėti tik penktą sezoną. Tą laiką, kol laukėme uogų, mokėmės.

Pradžia nebuvo lengva: net genėti nemokėjome teisingai. Įstojome į Lietuvos augintojų asociaciją, dalyvaujame jų seminaruose. Informaciją rinkome po truputį. Dabar jaučiamės tvirtai, žinome, ką reikia daryti, kad derlius būtų gausus. Geri ūkininkai iš vieno krūmo gali užauginti nuo 3 iki 5 kg.

– Ar jau esate geri šilauogių augintojai?

– Tikimės ir mes tokį derlių pasiekti.

– Papasakokite plačiau apie uogų priežiūrą?

– Viskas prasideda nuo sodinimo. Visų pirma reikia iškasti duobę, į ją pilti durpių – jų reikia daug. Šiuo požiūriu smagu, kad gyvename durpių krašte. „Durpetoje“ perkame specialias, šilauogėms skirtas durpes.

Šiai kultūrai svarbi ir laistymo sistema, nes vandens augalas nori daug. Laistyti pradedame nuo pavasario: jei uogoms trūksta drėgmės, jos sunoksta rūgštesnės.

Kasmet privalu išgenėti mažytes šakutes, kad jos nepavogtų energijos iš pagrindinio augalo. Pirmais metais reikia skinti žiedus: nors uogų beveik nebus, bet augalai kaups energiją augimui, sustiprės, o po penkerių metų atsidėkos gausiu derliumi.

Vėliau ypatingos priežiūros nereikia. Dabartinės uogų veislės mūsų žiemas puikiai išgyvena, jokių papildomų darbų nereikalauja.

Trąšų beveik nenaudojame, vengiame bet kokių pesticidų ir herbicidų. Tik kas porą metų uogakrūmius reikia iš naujo mulčiuoti durpėmis.

Man svarbiausia, kad mūsų vaikas turėtų šviežių uogų, niekuo nepurkštų ar augintų „ant nuodų“. Todėl uogas ir auginame taip, kad patys jas norėtumėme valgyti ir nebūtų gėda pardavinėti.

– Ar jau skynėte didįjį derlų?

– Jau pernai uogos neblogai derėjo. Šiaip derlius prasideda liepos viduryje ir nesibaigia apie du mėnesius.

– Vadinasi, nenusivylėte pasirinkę šilauoges?

– Ne, nenusivylėme. Uogos mums labai patinka. Jos didelės ir skanios. Be to, labai lengvai skinamos, jos tarsi kekėmis auga, netrykšta tarp pirštų. Uogos gerai transportuojamos, gali išsilaikyti iki dviejų savaičių.

– Kokias rūšis auginate?

– Mes rinkomės dvi – „BlueCrop“ ir „Patriot“ – šilauogių veisles. Jos Lietuvoje populiariausios, nes puikiai gyvuoja šiauresniuose kraštuose, nebijo šalčių.

– Kaip sekasi šilauogėmis prekiauti? Ar uogas perka?

– Tik pernai krūmai pradėjo derėti gausiai. Nesitikėjome, jog bus toks susidomėjimas. Labai džiaugiuosi, kad Kupiškyje uogas labai greitai išpardavėme. Pirko žmonės, kurie mus jau pažįsta ir žino, turguje net stovėti neprireikė. Dažniausiai kreiptasi asmeniškai: atvažiuoja pas mus arba parašo, kad atvežtume patys.

– Pastebėjome, jog esate aktyvūs socialiniuose tinkluose – facebooke bei instagrame. Kuo tai svarbu šiame versle?

– Specializuotą ir tik uogų reikalams skirtą paskyrą susikūriau šiais metais: ateityje bus lengviau pasiekti didesnę auditoriją. Tikimės, kad medijos padės parduoti uogas ir esant didesniam jų derliui. Be to, norisi žmonėms parodyti augimo procesą, mažais žingsneliais – visą darbo eigą. Žmonės mato, kada uogos pradeda bręsti, o kada jau galima jų užsisakyti. Internetas palengvina bendravimą, per medijas galime tartis, priimti užsakymus.

– Ar žmonės domisi, ar klausia patarimų?

– Domisi. Klausia, kaip sekasi, ar mezgasi uogos, kada jau noks. Klausia patarimų, kaip sodinti, kaip genėti. Neturime jokių paslapčių. Esame tokie žmonės, kuriems negaila pasidalinti. Puikiai suprantame: jei mums kas nors būtų padėjęs pradžioje, viskas būtų buvę daug paprasčiau.

– Ar nebijote konkurentų sau susikurti? Išmoks auginti, uogų nebeišparduosite…

– Nebijome konkurencijos. Priešingai: patariame žmonėms, kad nedarytų klaidų, kurias darėme mes. Tegul mokosi užsiauginti sau. Manau, jei tu kažką slėpsi, nebūsi nuoširdus, tavimi nepasitikės, bijos iš tavęs pirkti, manys, kad augini nesąžiningai. Kaip liaudyje sakoma, įtartinas ir kažką „makliuoja“. Kadangi, mes auginame ekologiškai, mums svarbu, kad mūsų pirkėjai tai matytų.

– Kokie ateities planai?

– Niekada negali žinoti. Šiuo metu pagrindinis pajamų šaltinis – vyro ūkis. Reiktų milžiniško ploto ir didelių investicijų, kad uogos neštų pakankamas pajamas. Šilauogės – mūsų šeimos mažas ūkelis. Šiais metais pasisodinome 200 naujų krūmų, bet ar toliau plėsimės, nežinau.

– Vadinasi, Kupiškio krašte jau pritapote?

– Pradžioje buvo liūdna: Alytus, Vilnius, Byčiai… Neturėjau čia daug draugų, pažįstamų. Tačiau esu aktyvi, nesėdžiu rankų sudėjusi. Juk viskas susidėlioja pagal tave patį, išsilygina. Dabar, kai viskas taip susiklostė, galiu pasakyti, kad man čia labai patinka. Čia viskas, ko reikia, yra: gamta, marios, puikūs žmonės. Žinoma, meluočiau sakydama, kad Kupiškio krašto gamta išskirtinė. Juk aš esu iš Dzūkijos, jos gamta žmonės irgi negalėtų skųstis.

Labiausiai mėgaujuosi ramybė. Atvažiavus čia buvo keista: šurmulio pasigesdavau. Tačiau kai aplinkui verda ūkis, dūzgia namai ar kaupiasi kiti rūpesčiai, aplinkui tvyranti ramybė teikia didelį malonumą.

Būtent Kupiškio krašte sukrito visi mano gyvenimo siurprizai: vestuvės, dukra Mėta ir šilauogių verslas. Atsirado jausmas: čia – mano vieta, ir nebeįsivaizduočiau savęs kitur.

– Dėkui už pokalbį. Linkiu, kad nuo šių metų derlius būtų kuo didžiausias!



Kalbėjosi Paulius Briedis
Agnės Kvietkauskaitės asmeninio archyvo nuotraukos