PfNzAqCa3XE

– Mes visi šiandien mokomės gyventi ir dirbti be jų. Pabūkime kartu šį vakarą, – susirinkusiuosius į renginį „Laiškai į ten ir mums“, skirtą režisierių Galinos ir Vytauto Germanavičių mirties metinėms paminėti, kvietė Anykščių kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė.

Kai kurie į Kultūros centrą atėjo tiesiai iš bažnyčios: čia už šiuos du šviesios atmintis žmones buvo aukojamos šv. Mišios. Salė verkė.

Galina ir Vytautas suglumino anykštėnus bei Lietuvą pernai kovo 27-ąją: užgeso abu savo pačių namuose Viešintų miestelyje: ankstyvos ir netikėtos mirties priežastimi tapo apsinuodijimas smalkėmis.

Rodos, buvo tokia pat diena. Anykštėnai sveikino Viešintų klojimo teatrą ir jo vadovą Vytautą Germanavičių, pelniusius „Aukso paukštę“ nominacijoje „Geriausias suaugusiųjų mėgėjų teatras ir vadovas“. Buvo smagu: viešintiškius nudžiugino jau antroji „Paukštė“; pirmoji – 2000-aisiais – atplasnojo Galinai ir jos vaikų folkloro teatrui „Žaginys“.

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, buvo numatytas bičiulių teatralų pasibuvimas, tačiau tąkart Galina ir Vytautas nebeatvažiavo…

– Jeigu jie iš kur nors ir išėjo, tai tik ne iš mūsų širdžių, – sakė Anykščių kultūros centro tautinių šokių ansamblio „Gojus“ vadovė Jūratė Uselienė. Jos pasakojimu buvo atgaivinti kolektyvo kelionės į Paryžių, kurioje dalyvavo ir G.Germanavičienė, įspūdžiai.

Monmartras džiugino ir kerėjo.

– Kiekvieno menininko svajonė – pabuvoti Monmartre, sėdėti taip, kaip dabar sėdžiu aš. Yra taip gerai, kad po šito būtų galima ir numirti… – sakė tuokart Galina.

Anot J.Uselienės, tada šie žodžiai ir tebuvo tik žodžiai… Jie įgavo visai kitą reikšmę pernai: visiems tapo sunkus būtasis laikas. Apie šią naštą kalbėjo ir režisierius, rašytojas, bardas Vytautas V.Landsbergis. Ir apie šios naštos prasmę jis kalbėjo.

– Filmavome filmą „Kai aš buvau partizanas“. Vytelis padėjo aktorius surast, sužiūrėt juos, aprengt. Buvo labai labai stiprus pagalbininkas. Pasibaigus filmavimui vis dar sėdėdavom ir kalbėdavom, mėgaudavomės draugija – Algimanto Masiulio, Rūtos Staliliūnaitės… Įsiminė toks vienas pasikalbėjimas, kai mes lyginome kiną ir teatrą. Gerai kino artistams: juostą galimą pasižiūrėti ir po 10-20 metų. Teatro artistams kitaip – nelieka nieko. Algimantas Masiulis paprieštaravo. Jis sakė: „Lieka kažkas labai svarbaus, nematomo, lieka kažkas žiūrovų genetikoje, jų elgsenoje ir intuicijoje. Jei aktorius buvo kilnus ir garbingas, tai to kilnumo pasisemia ir žiūrovai. Tiek daug savybių mes perėmėme iš Vytelio ir Galinos, todėl ir negalime sakyti, kad jų nebėr, – lyg ir svarstė, lyg ir teigė jis.

Kalbėjo Viešintų teatro aktoriai; laišką, kupiną bičiulystės prasmės ir skaudaus atsisveikinimo beprasmybės, perskaitė Galinos ir Vytauto Germanavičių senas draugas, Viešintų-Andrioniškio krašto žmogus Saulius Pakalnis; daina skaidrino sielas Antano Vienuolio progimnazijos mokytojos.

Vytautas ir Galina buvo pedagogai. Anot mokytojos Nijolės Šaltenytės, jie spindėjo visose šventėse, kūrė spektaklius su vaikais ir mokytojais, darė įvairiausius festivalius – jų švytėjimas skaidrino kasdienybę.

Prisiminimais apie režisierę G.Germanavičienę dalinosi jos buvę mokiniai Neringa ir Simonas, Justina ir Tadas.

Niūronių sodybos muziejininkė Rita Vasiliauskienė daugiau kalbėjo apie bendravimą su V.Germanavičiumi: jame niekada nebūta pykčio. Jis buvo ir vulkanas, ir jautrus Kalėdų senelis. Beje, niekada nenumovęs nuo savo piršto vestuvių žiedo, net kalėdiniuose vaikų renginiuose. Šie klausdavo jo: „Seneli, tu vedęs?“ Jis atsakydavo: „Taip. Mano žmona – Velykų bobutė.“

Niūronys buvo ta vieta, kur Vytautui patikdavo būti. Čia su geriausiais draugais jis atšventė savo 50-metį, čia jo bičiuliai rinkosi ir pernai gruodį. Čia, sakytum, tebeskamba Vytelio juokas ir balsas.
– Ar neskauda po metų? Skauda. Iki ašarų skauda. Tačiau tas metas buvo toks šviesus, toks gražus, – kalbėjo R.Vasiliauskienė.

Vakaro sumanytoja ir režisierė Vilma Paulauskaitė daug metų kartu su V.Germanavičiumi vedė renginius: valstybinius, proginius; Anykščiuose, Panevėžyje ar sostinėje. Jis mokėjo nuimti kolegės įtampą ir stresą, akimirksniu rasti sprendimą.

Savuoju stiliumi – šūviais ir švilpimu – į prisiminimų vakarą įsiveržė ir „Žažumbrio slibinai“. Jaunas ir gražus poetas Žilvinas Smalskus – taip jį vadindavo V.Germanavičius, – mėgęs Vytelio ir Galinos sodą, vėl pravirkdė salę supratimu: jaukiame obels pavėsyje bičiuliai niekada nebesirinks…

„Niekas čia manęs nekviečia, skaudžiai veidą man paliečia ne tavoji mylinti ranka…” – dainavo „Žažumbrio slibinai“.

Pasisekė salę prajuokinti režisierei Violetai Mičiulienei. Jos prisiminimai apie V.Germanavičių neleido abejoti: jis buvo autoritetams nepaklūstantis žmogus.

Anykščių kultūros centro etnografė Regina Stumburienė vardino veiklas; kai kurios jų be režisierių Germanavičių, rodos, nebeįmanomos.

V.Germanavičius buvo nuolatinis Kapelų šventės „Gaida“, folkloro renginio „Padainuokime suėję“ vedėjas.

– O Galinos folkloro teatras „Žaginys“ buvo pats nuostabiausiais, kiek aš gyvenu Anykščiuose, reiškinys. Tokio vaikų kolektyvo, kuris taip gražiai pristatytų aukštaitišką folklorą, Anykščiai tikrai neturėjo. 2008-aisiais „Bėk bėk, žirgeli!“ šventėje šis vaikų kolektyvas pristatė išskirtinį projektą „Kaip prieš 100 metų gyveno vaikai“. Būdama ne lietuvė Galina gražiai suvokė lietuvių folklorą ir mokė vaikus jį pažinti, – kalbėjo R.Stumburienė.

Etnografė priminė G.Germanavičienės anykštėnams rengtus projektus – didžiulį teatralizuotą lietuvių darbų ir apeigų kalendorinį ciklą „Rugio dalia – saulės rate“; Šventa Ona – pati trečioji“, kuriame susijungė liaudies dainos ir šokiai.

– Manau, kad Vytelio ir Galinos pėdos giliai įsispaudė Anykščių žemėje“, – sakė R.Stumburienė.

Jau parengti maketai – pradiniai menininkų siūlymai, kaip įamžinti Galinos ir Vytauto Germanavičių atminimą. Planuojama įkurti fondą „Atmintis“, o už surinktas lėšas Kultūros centro sodelyje pastatyti paminklą: metalinėje scenos uždangoje ketinama įamžinti režisierių pavardes ir jų gyvenimo bei reikšmingiausių darbų datas. Šalia uždangos turėtų atsirasti suolelis – tarsi galimybė pabūti šalia režisierių Galinos ir Vytauto. Šio paminklo autorius – klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas; maketą buvo galima apžiūrėti Kultūros centro fojė.

Architektas Kęstutis Indriūnas, kalbėjęs apie režisierių atminties įamžinimo projektą, pasakojo ir apie savo pažintį, bičiulystę su Vytautu ir Galina, trukusią apie ketvirtį amžiaus.

Renginio pabaigoje skambėjo anykštėno Broniaus Petroko daina „Išsaugok mus, žeme“. Jis buvo kviečiamas ją atlikti scenoje, vis dėlto ši liko tuščia – palikta Galinai ir Vytautui Germanavičiams. O paskui salė atsistojo ir dėkojo jiems plojimais. Tai truko nerežisuotai ilgai ir nepamatuojamai nuoširdžiai.

Nė žodžiu nebuvo užsiminta apie Vytauto ir Galinos Germanavičių sūnų Daumantą, tą patį mėnesį savo noru išėjusį paskui tėvus.

Pabūti kartu Viešintų kultūros namuose praėjusį sekmadienį rinkosi „Klojimo teatro“ ir vaikų teatro „Žaginys“ aktoriai, miestelėnai.


temainfo.lt