Gamtos fotografas Audrius Inapas medžioklinį šautuvą iškeitė į fotoaparatą

Audrius Inapas – visuomenininkas, ūkininkas, fotografas bei Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos biologijos mokytojas. Savo feisbuko paskyroje jis skelbia paties darytas nuotraukas, atspindinčias gyvūnijos pasaulį. Atsidavimas gamtai pastebimas visose jo gyvenimo srityse: apie gyvūnijos ir augalijos pasaulį mokytojas vaikams pasakoja per pamokas, jo ūkyje – gausus naminių gyvulių būrys, o laisvalaikiu jis keliauja į miškus stebėti gamtos ir įamžinti gražiausių jos momentų. A. Inapo veikla ne vieną įkvėpė pagarbiau vertinti supančią aplinką.

– Papasakokite apie save. Esate grynas kupiškėnas? 

– Gimiau Skuodo rajone. Man buvo šešeri, kai tėvai gavo paskyrimą į Kupiškio rajoną ir per visą Lietuvą dar visai mažiuką mane atsivežė į Virbališkių kaimą. Taigi didžioji mano gyvenimo dalis – Kupiškyje.

– Žinau, jog daug metų Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje dirbate biologijos mokytoju, laisvalaikiu fotografuojate gamtą, savo sodyboje esate laikęs įvairiausių gyvulių bei paukščių. Iš kur šis potraukis gamtai? 

– Nuo pat vaikystės mėgau laiką leisti gryname ore. Nedomino manęs nei šokiai, nei įvairios vakaruškos… Vietoje to rinkdavausi pasivaikščiojimą po apylinkių pievas bei miškus. Be to, mano tėtis – medžiotojas, su juo daug laiko praleisdau miške. Taip ėmė rastis įvairūs pomėgiai, susiję su gamta. Aštuntoje klasėje padariau savo pirmą paukščio iškamšą, devintoje jau turėjau fotoaparatą su teleobjektyvu – prasidėjo gamtos fotografijos bandymai. Nuolatos auginau naminius gyvūnus. Kiek save atsimenu, nuolat turėjau žuvelių akvariumą, auginau papūgas.

– Stabtelkim: pirmą iškamšą padarėte būdamas 14 metų? Kaip ir kur to išmokote?

– Vienos medžioklės metu tėčio pažįstamas, toks senukas, man papasakojo apie iškamšų gamybą, išmokė pradmenų. Džiaugiausi galimybe bent taip išsaugoti sumedžiotus gyvūnus.

– Tai tapo pomėgiu?

– Dažniausiai darydavau paukščių iškamšas – jas lengviausia. Užtenka formalino tirpalo, kad laikytųsi, negestų, ar netgi druskos pakanka, jei viską gerai apdoroji. Žinduolius kur kas labiau reikia išdirbti, rimtą chemiją naudoti, kad iškamša nesugestų. 

Pradžioje iškimšdavau tėčio sumedžiotus gyvūnus. Vėliau kiti žmonės atnešdavo nušautus, mašinos nutrenktus ar kitaip sužeistus ir neišgyvenusius žvėris. 

Tėvų name visą kambarį paskyrėme iškamšoms. Kimšti teko įvairių gamtos sutvėrimų. Esu daręs bene visų Lietuvoje medžiojamų paukščių iškamšas. Iš įdomesnių – slanka, didžioji antis, jerubė. Didžiausias plunksnuotis – gulbė nebylė, kuri užsimušė, papuolusi į elektros laidus virš marių. Yra tekę gyvatę išdarinėti; šeškų, kiaunių, lapių. Pastarųjų gražūs kailiukai, todėl iškamšos įdomios išeina. Teko apdirbti šernų, elnių galvas. 

– Tačiau ne tik iškamšos puošė namus: turėjote ir įvairių augintinių?

– Kai dar buvau Povilo Matulionio progimnazijos moksleivis, auginau laboratorinę žiurkę. Kartais ją atsinešdavau į pamokas. Kartą viena mokytoja supyko: sakė nepradės pamokos, kol neišnešiu lauk graužiko. O toji žiurkė – tarsi geras draugas – su manimi keliavo visur.f Vežiausi ją ir aukštojo mokslo įgyti: gyveno ji universitete, ant braižybos stalo.

Gana ilgai teko auginti gandrą, nusilaužusį sparną. Buvo prasidėjusi gangrena, teko sparną prikirpti, sutvarstyti. Paukštis pasveiko, bet skristi jau nebegalėjo. Tai apgyvendinome jį, nabagėlį, tvarte. Taip ir žiemodavo jis su kitais gyvuliais. Pavasarį, būdavo, išeina į lauką, per vasarą trinasi šalia mano tėvų sodybos, o rudenį tekdavo jį parsivesti, pats negrįždavo. Visi vietiniai žvejai jį žinojo – po žvejybos atnešdavo jam laimikio. 

– Nuo mažens pažinote gamtą. Ką studijavote baigęs mokyklą?

– Įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – VDU Švietimo akademija). Ėmiau studijuoti biologiją, tuo pat metu mane pakvietė mokytojauti Virbališkių pagrindinėje mokykloje. Mokytojavimas ėmė reikalauti vis daugiau laiko, studijas tęsiau neakivaizdžiai. Vėliau Virbališkių mokykla buvo uždaryta, persikėliau dirbti į Kupiškio gimnaziją. Pamokų daugėjo: mokytojavimas tapo pagrindine veikla. 

– Kaip miesto vaikai pažįsta gamtą? 

– Turiu tikslą – sudominti vaikus gyvąja gamta. Manau, gyvas prisilietimas yra žymiai reikšmingesnis: gyvūną ar augalą pažinus tikrovėje lieka gilesnis įspūdis nei iš vadovėlio nuotraukos… Dar Virbališkių mokykloje auginome banguotąją papūgėlę, Kupiškio gimnazijoje prižiūrėjome svirplius. Jais lengva rūpintis, svarbu, kad tik terariume užtektų šilumos, o valgo jie viską: ką įmesi, to nebeliks. 

– Dabar svirpliai laikomi ateities maistu. Šie vabdžiai valgo net šiukšles ir per trumpą laiką užaugina didelę baltymų masę. Galbūt, su šia perspektyva ketinote supažindinti moksleivius?

– Ne, tuo metu apie tai dar niekas nekalbėjo. Juos auginome tik pažintiniais tikslais. Vaikai mėgo stebėti kaip jie neriasi. Kadangi kiautą svirpliai keičia greitai, sekti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos neatimdavo daug laiko.
Šalia svirplių, auginome Kongo bronzinius vabalus. Jie valgo bananų žievę. Mokiniai po priešpiečių pertraukos žievelių parūpindavo. Kongo vabalų atsivežėme iš Raguvėles gimnazijos. Ten dirbo didelis biologijos entuziastas Antanas Slučka, mokykloje užveisęs mini zoologijos sodą, net gyvates augino.

Tačiau pagrindinis akcentas Kupiškio gimnazijoje buvo akvariumas, kuriame gyveno lydeka. Norėjosi turėti kažką artimo šios vietos gamtai, todėl akvariuminių žuvyčių atsisakėme. Stebindavo mūsų telkinių grobuonies medžiojimo įpročiai. Lydeka ramiai plaukiodavo akvariume ir į šalia lakstančias mažas žuvytes dėmesio nekreipdavo. Tačiau maždaug kas mėnesį grobuonis išalkdavo ir – tik pūkšt, pūkšt! – praryja keletą akvariumo draugių ir vėl mėnesį ramiai plaukioja. Užaugo lydeka iki kokių 300 gramų, akvariume jai pradėjo darytis ankšta: kartą per pamoką ėmė ir iššoko ant mokytojo stalo… Nusprendėme, kad laikas lydeką paleisti į laisvę. 

– Ką mokykloje auginate dabar?

– Dabar nieko nebeauginame. Mokyklose auginti gyvūnus uždrausta. Tai, turbūt, teisinga: gyvai gamtai šiame šurmulyje – ne vieta. Dabar vaikai viską gali pamatyti savo telefonų ekranuose.

Tačiau vykstame į gamtą. Viena įsimintiniausių ekskursijų buvo į Ignalinos rajoną. Stebėjome paukščius. Tai buvo naktinis žygis po atvirą ir šlapią vietovę Sirvėtos regioniniame parke. Ši vieta tobula paukščiams perėti. Tikslas buvo skaičiuoti peryklas. Tai darėme su profesionalų pagalba, kurie mus instruktavo. Visi šukavome pievą: kas randa lizdą, sukviečia kitus, tada pasveriame kiaušinius, matuojame. Vaikai klampojo purvini, šlapi, pavargo, bet įspūdis liko ilgam. Po šio žygio vienas mokinys pasakė, jog dabar laukia biologijos pamokų, nes nori daugiau sužinoti apie paukščius.

Keliaujame kasmet ir vis kitomis kryptimis, kitokiais būdais: baidarėmis maišome ežerus ir upes, stovyklaujame pievose bei miškuose, brendame pelkėmis bei upeliais. Pagrindinis tikslas – gyvas prisilietimas prie gamtos, nes tokia patirtis vaikams įstringa labiausiai. 

– Biologijos mokslas labai platus: ir gyvūnai, ir augmenija, mikroorganizmai… Visa žemės gyvybė telpa šiame žodyje. Kuri biologijos sritis, jus labiausiai domina? 

– Visada labiausiai mėgau paukščius. Jų įvairovė stebina, o balsai labai džiugina. Paukščių stebėjimas ramina. Jei kankina bloga nuotaika, užtenka į vištų voljerą paspoksoti, ir įtampa nuslūgsta.

Buvau tapęs didelis vištų entuziastas. Vienu metu auginau apie 18 šių naminių paukščių veislių. Man asmeniškai gražiausios mažosiosios veislės, kur vos už balandį didesnės. Galbūt dėl to, kad jos primena gamtos paukščius, o gal tiesiog, kad labai gražios. Pavyzdžiui, sebraitų plunksnos taip traukė akį, kad žmonės net prašydavo jų plunksnų auskarų gamybai. 

– Ką dar augindavote savo ūkyje? 

– Pats buvau pasidaręs inkubatorių paukščiams perinti. Perindavau įvairias naminių paukščių veisles – vištas bei ančiukus augindavau nuo kiaušinio. 

Ponius auginau. Triušių daug turėjau. Bet tik sau, dėl grožio, pjauti gaila. Dar ir dabar keli likę, auginsiu juos, kol pasens ir numirs. Naujų nebeveisiu. 

Visada svajojau arklį turėti, tačiau viskam reikia priežiūros. Turi gyvulį, esi pririštas, net dienai ūkio be priežiūros palikti negali. Į mano gyvenimą grįžus gamtos fotografijai po truputį gyvulių atsisakiau. 

Maždaug prieš aštuonerius metus vėl įsigijau fotoaparatą ir grįžau prie vaikystės pomėgio – gyvūnų fotografijos. Po truputį dingo poreikis užsiimti kitomis veiklomis. Liko tik biologijos pamokos gimnazijoje, truputis ūkio darbų aplink namus, o likusį laiką skiriu kadrų medžioklei. 

Jau daugiau kaip penkerius metus į tradicinę medžioklę nebevažiuoju. Ji manęs pernelyg nedomino ir anksčiau, labiau patiko stebėti gyvūnus, juos pažinti. Būna, sėdžiu bokštelyje, matau, kaip žvėris atbėga prie šėryklos, ten ramiai rupšnoja, o aš su šautuvu rankoje jį stebiu, gėriuosi – taip ir neiššaunu. 

Medžioti objektyvo pagalba daug smagiau, gyvas lieka gyvūnas, niekaip jam nepakenki. Supratau, kad į medžioklę eidavau pabūti gamtoje, atsipalaiduoti, stebėti jos gyvenimą. Šauti į gyvūną niekada nemėgau. 

– Kas buvo Jūsų fotografijos mokytojas?

– Fotografuoti mokiausi pats, juk apie gamtą jau žinau nemažai, o apie tai, kaip gaudyti gerą kadrą, klausinėjau pažįstamų fotografų. Tačiau net ir dabar puikus kadras nėra pagrindinis tikslas.

– Tuomet – kas?

– Galimybė atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir pabūti gamtoje. 

– Ar daug reikia ruoštis norint miške pagauti gražią akimirką?

– Ruoštis reikia stipriai: negali išeiti kaip į medžioklę ir laukti, kol varovai tau sugins žvėris, o tu tik šaudysi. Neapsižvalgęs, nepasidomėjęs paukščių ir gyvūnų buveinėmis gal kokią uodegą ir „nufotkinsi“. Gerai nuotraukai svarbus tinkamas apšvietimas, saulė iš tam tikros pusės, aplinkui gražus fonas…

Fotografuoti tik patį gyvūną nėra labai sudėtinga, tačiau neįdomu. Norisi įamžinti jų veiklą: kaip maitinasi, meilinasi partnerėms, ruošia šakas lizdui, braido pelkėmis… Būtina kaip reikiant pasiruošti, kad besidarbuojantį gyvūną pavyktų nufotografuoti jo natūralioje aplinkoje.

– Kaip ruošiatės?

– Iš pradžių stebi, ieškai, kur gyvūnas lankosi, kur maitinasi, kur veda jo takai. Paukščius kartais netgi lesini. Kartais netyčia užtinki gyvūno pėdsaką, tada daraisi slėptuvę toje vietoje, stebi. Būna, žmonės pasako, kad šalia jų sodybos ar ūkio lankosi retas paukštis. Vienu žodžiu, labai įvairiai. 

– Turbūt, visokių įdomybių pasitaiko?

– Gerai, jei gyvūnas – kaip laikrodis: bebrą pamatei septintą valandą, kai plaukia maitintis, tai žinok, kitą dieną panašiu laiku jis vėl ten pasirodys. Kiekvienas žvėris ar paukštis turi savo laiką, kada juos geriausia „gaudyti“. Tarkim, vandens paukščius lengviau fotografuoti pavasarį, kai jie parskrenda iš šiltų kraštų ir poros ieškosi. Plėšrieji žiemą geriau matosi, nes yra drąsesni, ypač kai maitinasi. Gegužę buvo kiškių vestuvės, jų lakstė pilnos pievos. Tada stirninų ruja prasideda. Dabar jau visi ima savo vaikus rodyti.

Yra gyvūnų, kuriuos itin sunku „pagauti“. Pavyzdžiui, kranklys be galo atsargus. Jei pamato, kaip tu atėjai į slėptuvę, jis pasibaido ir dvi valandas jokiais būdais negrįš į tą pačią vietą. Pagaliau jis užsimiršta ir po truputį ima artintis. Tačiau ir tada sėkmė dar negarantuota: darant kadrą, fotoaparatas sukleksi, paukštis iškart tai išgirsta, sureaguoja, pasižiūri tavęs link… O juk dažniausiai iš pirmo karto gero kadro nesitikėk, paprastai reikia kokių 20–30 spragtelėjimų. Kai pleškini daug, kranklys pasibaido, ir tu vėl dvi valanda lauki… 

Kartais tikrai nelengva. Fotografijai pats geriausias metas – rytas. Kol nuvyksti į vietą, dažnai dar tenka nemažai paėjėti, slėptuvę įsirengti. Jei ketini fotografuoti pelkėje, tai dar ir nuklampoti turi, todėl dažniausiai tenka išvažiuoti naktį.

Pavyzdžiui, ketinant fotografuoti tetervinų šokį dvi valandos prieš aušrą turi būti vietoje, nes naktį prieš savo vestuves jie mažiau atsargūs, tada tu gali įsikurti arčiau tetervinų, jų nenubaidydamas. 

Jei fotografuoji pelkėje, tai, žinok, tikrai namo grįši kiaurai šlapias. Vėjas, šaltis, lietus – visko nutinka slėptuvėje pasislėpus.

Tačiau ne visada būtina toli važiuoti ar ilgai kažko ieškoti. Net paprasčiausią kiškį ar zylę fotografuoti gali būti labai įdomu. Juos rasti nesunku, jie mažiau baigštūs. Galima lengvai stebėti jų gyvenimą, todėl įdomesnių kadrų paieškoti. Kiškį esu „fotkinęs“ ir iš dviejų metrų.

Fotografuoju ir tiesiog savo kieme. Plėšriems paukščiams esu pasidaręs šėryklą. Perku mėsos, padedu jos, stebiu. Kai mėsa dingsta, pradedu tykoti. Šis būdas labiausiai veikia žiemą, nes tada plėšrūs paukščiai alkani ir mažiau atsargūs. 

– Toks hobis atima labai daug laiko? 

– Tai tapo visą mano laisvalaikį suryjančia veikla. Kai tik yra laiko, kai žinai, kad rytas bus tinkamas, tai ir leki. 

– Kodėl ši veikla Jus taip įtraukė? 

– Medžioklės bei iškamšų gamybos hobių atsisakiau. Abu šie pomėgiai reikalauja gyvūnų aukų, o man tai niekuomet nepatiko. Niekada nemėgau medžioti „dėl ragų“ – dėl trofėjų, kuriais galėtum girtis. Man tiesiog būdavo smagu atsipūsti ir leisti laiką miške. Nors aš puikiai suprantu medžioklės naudą, gyvūnų populiacijos reguliavimo svarbą, nieko prieš ją neturiu, tačiau vėl pradėjus fotografuoti nebematau tikslo imti į rankas šautuvą. 

Kita priežastis – darbas mokykloje. Nuo šurmulio pavargstu, todėl vienam pabūti gamtoje – tikras atokvėpis. Mėgstu šį laiką su savimi, kai turi progą viską apgalvoti. Aš toks žmogus: man nepatinka muzikos klausytis, man visada geriau, kai paukščiai pypauja. Didelė ramybė gamtoje užplūsta. Guli slėptuvėje fotoaparatą laikydamas ir grožiesi gamta. 

– Kokias Kupiškio krašto vietas labiausiai pamėgote? 

– Man gražiausia Notigalės pelkė. Gamta jos įspūdinga, be to, ji labai ežeringa: mėgstu fotografuoti prie vandens – lengviau paukščius „prigauti“ gražiame fone. Ten – mano mėgiamiausias ežeras Lėvenaitis, ten ir prasideda mūsų krašto didžiausia upė Lėvuo. Kadangi pats gyvenu šalia Kupiškio marių, man smagu pabuvoti ten, kur šis vandens telkinys prasideda. 

– O Kupiškio marios patrauklios fotografui?

– Nuo to laiko, kai Lėvuo buvo užtvekta, čia žymiai paudaugėjo augalų, krantai užžėlė. Tai apsunkina paukščių fotomedžioklę, nes jų matomumas suprastėjo. Tačiau gausi augalija leido čia apsigyventi naujoms sparnuočių rūšims. 
Niekados čia nebuvo baublių, o dabar vis girdžiu jų baubimą, deja, įamžinti jų dar nepavyko.
Ar teko būti prie buvusio Jutkonių karjero – to, kuris su mariomis susijungia? Jis pasidarė tikra paukščių perykla: vanduo čia seklus,  puikiai tinka vandens paukščiams. Šiuo metu Jutkonių karjere – perėjimo ir vaikų priežiūros sezonas. Būriai tėčių, mamyčių ir vaikučių ten klega. Ten dabar kragų, baltųjų garnių gali pamatyti, seniau jų visai šiose vietose nebūdavo. 

Labai norisi visų Kupiškio marių paukščių rūšių atstovus nufotografuoti.

– Ar labai keičiasi Kupiškio krašto gamta? Ji pastebimai puoselėjama ar atvirkščiai –skursta? 

– Tikrai keičiasi. Kupiškio marios – į gerąją pusę, ten mažėja brakonierių, daugėja žuvies, telkinys nuolat įžuvinamas.  Tačiau menksta mūsų miškai. Šimonių giria tapo skurdesnė, iškertami dideli seni medžiai – tai ypač nepalanku paukščiams. Žinduoliai nelabai nukenčia, nes jie graužia jaunuolynus, jiems maisto užtenka. Tačiau paukščiai, mėgstantys įsikurti dideliuose medžiuose, prapuola. Ką reiškia inkiliukas vienas kitas? Pavyzdžiui, žalvarniai visiškai išnyko, jų nebematyti. Nyksta ir kiti, ypač – didieji, plėšrieji. 

Kitas paukščių įvairovę labai mažinantis faktorius – pievų nykimas. Plunksnuočių mėgiamiausia buveinė – ganyklos, kur žolę rupšnoja gyvuliai ir neleidžia pievai karklais apaugti. Keistas kontrastas gamtoje: skraiduoliams arba aukštų medžių reikia, arba žemų turtingų pievų. O dabar juk visur ariami laukai, natūralių pievų beveik nebeliko. 

– Ar Kupiškio krašte dar turite pievą, į kurią einate fotografuoti?

– Deja, nebeturiu. Vieną mėgau, graži buvo, bet neseniai ją išarė. 

– Jūsų feisbuko paskyroje matau tik gyvūnų nuotraukas. O gamtos vaizdų nefotografuojate? 

– Gamtos vaizdus fotografuoju retai, nes plačiam kadrui padaryti turi keisti objektyvą. Gamtoje to daryti nepatartina, juk žiedadulkės, pūkai, purvas techniką gadina. Norint fotografuoti peizažus reikia du fotoaparatus nešiotis. Aš neapsikraunu. Tačiau fotoaparatas nuolat su manimi. Visada jį vežiojuosi mašinoje. Niekada nežinai, kur briedį iš rapsų išlindusį pamatysi.

Štai ir šiandien po interviu važiuosiu „gaudyti“ tulžio. Draugas matė prie Kupos šmirinėjantį. 

– Tad ir nebetrukdysiu. Geros medžioklės! Ačiū už pokalbį. 



Paulius Briedis

Audriaus Inapo nuotraukos
Daugiau nuotraukų: https://www.facebook.com/audrius.inapas.9/photos_all