„Gastautos” 35-metis: „Paskui dainą eičiau ir eičiau”

Ir štai paminėjo rokiškėnų folkloro ansamblis „Gastauta” savo 35-metį. Sausio 6 d. šventė vyko Rokiškio krašto muziejaus menėje: bičiuliai, gėlės, sveikinimai, dainos, sutartinės, muzika, ekslibrių paroda, juokas ir gera nuotaika iki paryčių…

– Mano rankose – naujas CD. Gražus produktas! – dar prieš šventę atsiuntė žinutę „Gastautos” vadovė N. Lungienė.

Ir dar viena prieššventinė naujiena: nuo sausio 6 d. N. Lungienė – Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro, liaudyje vis dar vadinamo TIC-u, darbuotoja. Nei tai džiaugtis, nei tai ką: neleidusi savęs sunaikinti „Gastauta” vis dėlto buvo išvaryta iš Rokiškio kultūros centro…

Šventės metu TIC direktorė Lina Valotkienė padovanojo gastautiečiams pyragą. Sakė dar daug jiems jų prikepsianti. O „Gastauta” atsidėkojo jai Pandėlio-Kupiškio tarmės daina „Oi tica, tidrica”. Nors pavadinimų sąskambis, žinia, atsitiktinis, bet žiūrovams jis buvo smagus.

 

Dvaro menė – pilnut pilnutėlė

Grodamas armonika „Gastautą” koncertui išvedė Giedrius Viduolis: šventė prasidėjo linksma „Jūžintų polka”, atliekama ansamblio kapelijos. O jau po to suskambo „Gastautos” bendra daina „Ei šermukšni, šermukšnėli!”

Už lango – nebežmoniškas šaltis, o dvaro menė – pilnut pilnutėlė žmonių. Ir balkonas pilnas. Atsitiktinių žiūrovų čia nebuvo. Tik tie, kuriems „Gastauta” brangi.

„Paskui dainą eičiau ir eičiau” – tarsi apie ansamblio žmones ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus knygos „Dienoraštis be datų” skaitė Edita Lapienienė, ansamblio dainininkė ir puiki skaitovė.

– Sveikinu visus su praėjusiomis šventėmis ir su Trimis karaliais. Šį vakarą mes, tarytum karaliai, irgi dalinsime dovanas,– lyg į glėbį visus kviesdama net skėstelėjo rankomis „Gastautos” vadovė.

Ir tikrai: kiekvienas kalbėjusysis buvo apdovanotas nauja kompaktine plokštele „Gastauta”.

 

N. Lungienė: „Esu savam krašte”

Žiūri į rokiškėnų folkloro ansamblio „Gastauta” vadovę N. Lungienę ir prisimeni: ji – ne rokiškietė. Ji kilusi iš Biržų rajono, Kirdonių kaimo, keli kilometrai iki Likėnų, o mokyklą baigė Pasvalio rajone. N. Lungienė išsaugojo gražią biržiečių šnektą.

– Tačiau esu savam krašte: Biržai, Kupiškis ir Rokiškis – Sėlių kraštas, sutartinių paplitimo tikrasis trikampis, – temainfo.lt sakė N. Lungienė.

1989 m. į Rokiškį ji atvyko baigusi Vilniaus muzikos ir teatro akademiją (tuometinę konservatoriją) ir Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale (tuometinėje Kultūros mokykloje) ėmė dėstyti folkloro specialybę – tai ir buvo pirmieji folkloro kolektyvų vadovų specialybės metai šioje mokykloje. Tais pačiais metais ji atėjo dainuoti į „Gastautą”.

O juk nedaug trūko, kad N. Lungienė liktų Kelmėje. Ji, studentė, dalyvavo šio krašto etnoinstrumentologijos ekspedicijose, kurios buvo rengtos Žemaitijoje. Algirdas Svidinskas, jau turėjęs „Gastautą”, atvažiavo tuokart į Kelmę kalbinti jaunų specialistų važiuoti į Rokiškio kultūros mokyklą. Su Kelmės folkloro centru Nida jau buvo pasirašiusi sutartį…

Širdis ją traukė į Aukštaitiją. Sakė, net aukštaičių ir žemaičių folkloras labai skiriasi.

– Gal būčiau sutartinų netekusi, ko gero, mano genuose užkoduotų, – svarsto N. Lungienė.

Anų 1990-ųjų sausio 13-ąją „Gastauta” stovėjo laisvės gynyboje prie Parlamento, dainomis išreiškė pasipriešinimą agresoriui. Kaip ir visiems, taip ir „Gastautai”, išsaugota laisvė suteikė polėkio.

Kai 1991 m. ansamblis buvo atiduotas į N. Lungienės ir Giedriaus Viduolio rankas, imta versti rinkinius, kurti naują repertuarą – po metų pasirodė pirmoji garsajuostė. Joje sudėti ekspedicijų po rajoną lobiai – liaudies dainos, muzikavimai.

 

Gimtadienio koncerte – sutartinių nedaug

Gimtadienio koncerte – truputį net keista – tik dvi skambėjo sutartinės. Anot N. Lungienės, taip nuspręsta todėl, kad dauguma jų įrašyta į antrą „Gastautos” kompaktinę plokštelę, išleistą 2004 m. O dabar norėjosi išdainuoti ansamblio aukso fondo dainas, vedamas ir jaunesnių, ir vyresnių dainininkų.

Iš tiesų N. Lungienės dėmesys sutartinėms yra ypatingas. Per jas ji atrado dainavimo metodiką, o sutartinių giedojimas, kokį turi „Gastauta”, – N. Lungienės mokykla.

Vieną kitą sutartinę gastautiečiai giedojo ir prie A. Svidinsko, tačiau tada jas giedota labiau savo malonumui, meditacijai.

N.Lungienė temainfo.lt yra pasakojusi:

– Mokykloje mes mokomi dainuoti suvokalintais balsais, o sutartinės išlaisvina tikruosius – prigimtinius – balsus. Dainavusiojo chore ar tradicinio tenoro balsas atsiveria gražiu laisvu dainavimu. Per tuos 25-erius „Gastautai” vadovavimo metus buvo daugybę unikalių balso atsivėrimų: turintieji gražų balsą, bet jo nevaldę, neintonavę, sutartinių išlaisvinti dabar labai gražiai dainuoja ir netgi veda dainą. Sutartinės giedamos, todėl ir artimos meditacijai. Aš vis dėlto ėmiau jas naudoti dainavimo mokymui. Sutartinių charakteris atsiskleidžia labai aiškiai tariant balses ir priebalses; dikcija turi būti gera. Gal sutartinių klausytis nėra taip gražu, kaip jas giedoti, todėl labai gera dirbti su tais, kurie turi didžiulį norą įvaldyti savo balsą. Tam, žinoma,  reikia ne vienerių metų bendrų ir individualių repeticijų.

Koncerte skambėjo Rokiškio krašto sutartinė nuo Ragelių „Kukal, rože, ratilio”, o penkių skudutininkų atlikta sutartinė „Tututūtututis” gal net ne kiekvieno buvo girdėta – neįprasta, muzikinė, bežodė.

 

Salė pagavo dainą

„Gastauta” – liaudiškos dainos ir sutartinių saugotoja bei propaguotoja – pasveikinta buvo ir pagerbta ne tik vietos gyventojų. „Gastauta” visada propagavo Aukštaitijos folklorą, tad kolektyvas žinomas visoje Lietuvoje.

Lina ir Albertas Bartašiai iš Pasvalio rajono Valakėlių kaimo, Panevėžio bendruomenių rūmų ansamblio „Pulkelis” vadovai, gimtadienio proga padovanojo „Gastautai” dambrelį – muzikinį instrumentą, dar vargonėliu, šeivele vadinamą. Ir muzikinį kūrinį padovanojo.

O po jų į sceną buvo pakviesti balsingi šiauliečiai kalviai Albertas Martinaitis bei Arūnas Vaičelis ir Arūno žmona Diana. Uždainavo visi A. Svidinsko dainą „Beržai rasoti”. Tai buvo sveikinimas „Gastautos” įkūrėjui.

Ansamblio bičiulis A. Martinaitis atsivežė keturias savo darbo kankles, pasidarytas pirmųjų A. Svidinsko kanklių pavyzdžiu. Anuomet gauti kankles nebuvo lengva.

Užgrojo šiaulietiškosiomis pats meistras, G. Viduolis, A. Augutis ir N. Lungienė. Skambėjo daina – „Gastautos” himnas – „Ataskrenda pova”. Ją vedė ansamblio vadovė. Dainavo visi, gerai jausdami vienas kito balsą. Ir žiūrovai pajuto dainuojančiųjų susitelkimą dėl visko, kas išgyventa. Salė pagavo dainą, ir sumišo jausmai: riedėjo dainuojančiųjų ašara, plaunanti širdgėlą, atverianti sielą dėkingumui, drėko žiūrovų akys.

 

Panemunėlio lauko akmeniniai skudučiai

Iš Panemunėlio krašto laukų, kur kažkada stovėjo Naujikų kaimas, o jame 1893 m. parapijos kunigo Jono Katelės rūpesčiu buvo suvaidintas pirmas slaptas lietuviškas vaidinimas, N.Lungienės parinkto akmenėlio A. Martinaitis padirbino „Gastautai” šešis skudučius – pilną jų komplektą.

Beveik visi „Gastautos” instrumentai yra daryti Šiaulių kalvio, o naujaisiais, akmeniniais, ansambliečiai muzikantai „išpūtė” kūrinėlį „Katė”.

Maža tų dovanų būtų: iš likusių akmens skeveldrų A. Martinaitis kiekvienam ansambliečiui padirbino amuletus: kam su kanklelėmis, kam su kryželiu, paukšteliu, kirveliu… Ras progą jais pasipuošti Jūratė Budrienė, Rita Mekšėnienė, Liudmila Čičinskienė, Renata Sesickienė, Alė Deksnienė, Edita Lapienienė, Neringa Mikšėnienė, Laimutė Aržuolaitienė, Eglė Raišienė, Valentina Bogužienė, Lina Petrauskienė, Ona Viduolienė, Vladas Žilinskas, Rimas Antanavičius, Jonas Volodko, Petras Drevilkauskas, Igoris Kovalevskis, Vytautas Vaitiekauskas.

A. Augučiui – kovotojui už vietinės valdžios blaškomos „Gastautos” išsaugojimą – teko lygiagrečių kraštinių kryžiaus akmeninis amuletas, N. Lungienei – su Motinos pramotės simboliu. Ir G. Viduolis, vedančio balso savininkas, autentišku amuletu apdovanotas buvo, ir Gytis Antanavičius, šiame koncerte pirmą kartą vedęs dainą.

 

A.Svidinskas įgarsino savo sveikinimą

A. Svidinskas negalėjo atvykti į ansamblio 35-metį, bet nuskambėjo jo įgarsintas sveikinimas, kuriame kalba apie tai, kad folkloras – prigimtinis kryželis, ir mūsų visų misija – nešti jį.

A. Svidinskas turi labai gražų balsą, išraiškingą jo tembrą, puikią klausą. Kaip temainfo.lt yra sakiusi N.Lungienė, jis turi ir labai gilų dainos pajautimą – jo atliekamos dainos išmąstytos, išfilosofuotos.

„Gastauta” išsaugojo A. Svidinsko įkurtą vyriško kankliavimo mokyklą. Nepaprastai gražu, kai vyrai groja kanklėmis: 35-mečio koncerte tai patvirtino G. Viduolis ir A. Augutis.

Prieš 25-erius N. Lungienė ansamblį papildė skudučių, lumzdelių, ragų garsais, atsivežtomis sutartinėmis penkiastygėms kanklėms.

– Šis instrumentas būdingas tik Sėlių kraštui, kitur kankliuojama devynstygėmis, – teigia N. Lungienė.

 

„Gastautos” dainos – gimtadienio svečiams

Antroje koncerto dalyje skambėjo Lietuvos folkloro dainos, „Gastautos”  pamėgtos, bet ansamblio koncertuose nedainuojamos. Tik savo gimtadienio proga taip buvo nuspręsta.

Valandą trukęs koncertas dar dvi valandas tęsėsi sveikinimais ir „Gastautos” padėkomis sveikintojams.

Rokiškio krašto direktorei Nijolei Šniokienei dėkodami už dvaro menę gastautiečiai vyrai jausmingai dainavo „Unt tevelia dvarą”.

Į „Gastautos” gimtadienį atvyko Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo pirmininkas Virginijus Jocys bei Lietuvos nacionalinio kultūros centro, „Gastautą” apdovanojusio „Aukso paukšte-2005″, Folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė ir Regionų kultūros informacijos poskyrio vadovė Inga Krikščiūnienė.

Kultūros ministerijos sveikinimą „Gastautos” vadovei perdavė rajono Savivaldybės kultūros turizmo ir ryšiams su užsienio šalimis skyriaus specialistė Janina Komkienė.

Pastebėjo žmonės, kad nei mero Antano Vagonio, nei rajono „kultūros ministro” Petro Blaževičiaus gimtadienyje nebuvo.

Muziejaus direktorė N. Šniokienė perskaitė Algio Naručio sveikinimą nuo Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai”. A. Narutis – tas pats žmogus, kuris klubo vardu N. Lungienės kandidatūrą teikė Kultūros ministerijos šių metų premijai „Už etninės kultūros puoselėjimą ir skleidimą”.

Sveikino „Gastautą” Rokiškio kultūros centro tremtinių choras ir jo vadovė Jurgita Raugienė, folkloro ansamblis „Saulala” ir vadovė Dalia Deksnienė, Liaudies teatras ir aktoriai Neringa Danienė, Antanas Rudokas, Marytė Vaitkevičiūtė ir Birutė Bagdonienė.

Atvyko į „Gastautos” gimtadienį Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Kupkėmis” atstovai ir jų vadovė Alma Pustovaitienė.

Dėkota rėmėjams AB „Rokiškio sūris”, Rokiškio verslo klubui ir jo prezidentui UAB „Ivabaltė” generaliniam direktoriui Irmantui Tarvydžiui. Jis „Gastautai” įteikė didžiulę dėžę rokiškėniškų saldainių „Karvutė” už kolektyvo dalyvavimą Senelio Kalėdos dovanėlių dalybų šventėje Rokiškio dvare.

Už audinius kostiumams dainavo gastautiečiai bendrovei „Lanalita”. Beje, senojoje Juodupės gamykloje įsikūrusi bendrovė dėkinga ir „Gastautai”, kurios dėka Lietuvos nacionalinis kultūros centras atrado „Lanalitą” ir jos produkciją.

Dėkojo ansambliečiai informaciniams rėmėjams – „Gimtajam Rokiškiui”, „Rokiškio sirenai”, portalui temainfo.lt.

 

A.Augučio ekslibrisai – užkoduota informacija

„Gastautos” istorija – žinoma, be tų negerų ir persūdytų rajono valdžios dalykų – telpa mažuose, bet iškalbinguose, ansambliečio dailininko A. Augučio ekslibriuose. Kiekvienam jubiliatui jis yra nutapęs po ekslibrisą. „Gastautai” – irgi: iš gėlių vazono stiebiasi žiedas, o ant jo stiebo kiekvieno lapo po gastautietį sėdi.

Ši A. Augučio ekslibrisų kūrybos tradicija ir leido kolektyvo 35-mečio proga surengti jų parodą. Ją vertinant labai nesunku nuspėti, kas ką moka ir kas ką mėgsta.

N. Lungienės ekslibrise – nuometo rėmas, o vietoj veido – Nidos miestelio laivų kūrėnai – užkoduota informacija.

 

G. Viduolis lieka „Gastautoje”

– Giedrius Viduolis negrįžta? – po koncerto klausėme N. Lungienės.

Pirmą kartą G. Viduolis „Gastautą” paliko po aštuonerių bendro su N. Lungiene gastautiečiams vadovavimo metų.
– Jis – nepaprastai charizmatiška asmenybė, turi didžiulę scenos patirtį, ir „Gastautai” tai labai padėjo. Aš kalbėdavau propaguodama liaudišką kūrybą, pasakodavau apie instrumentus, o Giedrius tai pagyvindavo puikiu humoru. Su juo žiūrovams būdavo labai linksma, priimtina ir sava. Giedrius turi ir prigimtinį dainos pajautimą. Jo mokomų vyrų atliekamos dainos labai charakteringos. Ir jis pats – labai gražios spalvos balso savininkas, vedantysis arba labai puikus tarėjas. Ir kapelijai jis vadovavo labai charakteringai: pats groja lumzdeliu, basetle, būgnu, kanklėmis, turi savo manierą, gera šokti jam grojant, nes ir pats yra geras šokėjas. Grįžo jis „Gastautos” kapelijos vadovu 2009 m., o pernai įžeistas rajono vadovų elgesio paliko ją. Po koncerto Giedrius man sakė: „Juk aš lieku „Gastautoje…” – temainfo.lt pasakojo N. Lungienė.

Tegu ne vadovu, tegu bent vedančiuoju G. Viduolis lieka. Juk „Gastauta” – ne tik ansamblis. Tai – šeima, žinanti kiekvieno jos nario šventes ir kartėlį, turinti daugybę bičiulių, rėmėjų, globėjų ir, kaip sakė A. Svidinskas, misiją. Šeimos nepaliksi.

 

Rita Briedienė

Dariaus Baltakio nuotraukos