Pradžia » Aktualu » Iš gerumo, kūrybos ir prisiminimų erčios – „Duokiškio baladės“

Iš gerumo, kūrybos ir prisiminimų erčios – „Duokiškio baladės“

Publikavimo data: 2014-08-02

Rokiškio rajono Duokiškio kaimas, nuo Rokiškio nutolęs per 30, o nuo Svėdasų – apie 10 km,  vis plačiau žinomas ir vis mielesnis dainuojamosios poezijos švente „Duokiškio baladės”. Šventė čia rengiama nuo 2011-ųjų. Jos sumanytojas – iš Duokiškio kilęs aktorius Ferdinandas Jakšys, o šio sumanymo įgyvendintojos – Duokiškio kultūros centro administratorė Giedrė Dagienė ir duokiškietė, Kamajų Antano Strazdo gimnazijos mokytoja Daiva Mickūnienė. Joms talkina jų artimieji, o ir visas kaimas, dėkingas kiekvienam svečiui, panorusiam pajusti „Duokiškio baladžių“ nuotaiką. Pavadinimą šventei davė rašytojas, dramaturgas ir publicistas Saulius Šaltenis, leidęs vadinti šventę jo apysakos pavadinimu.

Šventė vykdavo prie bažnyčios, o paskui ji persikėlė į kaimo parką, prie bendruomenės namų.

Ant scenos lipo vaikai ir deklamavo eilėraščius. Be pavadinimų, be autorystės. Paprastai. Tik labai talentingai.

– Tai vienos didelės šeimos vaikai – Saidas, Indra, Goda ir Neda. Saidą vadiname eilėraščių karaliumi; jis moka ir sesių, ir mano tekstus, – sakė G.Dagienė. Ją pačią visi vadina Giedrute.

Sveikino duokiškėnai kaimo Onutes – Riukienę, Velėniškienę, Šinkūnienę ir viešnią Gražytę-Molienę. Duonos kepalo pasiimti atėjo tik viena.

Neišmatuojama tėviškės stiprybė. Ar miestą šiuo vardu vadintum, ar nedidelį kaimą, tos stiprybės niekas negali įveikti. Ir aktorius F.Jakšys kurioje pasaulio vietoje bebūtų rašo savo gimtajam Duokiškiui laiškus.

– Aš ant balto smėlio parašiau tau laišką, ilgą meilės laišką iš visos širdies. Ir skaitys jį vėjas, kurs po kopas vaikšto… – nuo scenos per visą parką skleidėsi padėkos F.Jakšiui daina.

Begalinę Duokiškio stiprybę jautė ir aktorius, režisierius, poetas, dailininkas Bronius Gražys. Paskutinė jo valia – būti palaidotam Duokiškyje. Rugpjūčio 17 d. bus minimos jo mirties metinės. Dar ir dėl to tiek daug žodžio ir dėmesio šviesos jutai šiam žmogui: bendruomenės namų siena tapo jį įamžinusių nuotraukų parodos vieta; ant stalelio prie įėjimo renginio dalyviai vartė jo poezijos –  „Išskridę paukščiai”, „Žvyrkeliai”, „Rieda saulė vakarop”, „Delnai”, „Spalvoti stikliukai” – knygas, prie įėjimo stabteldavo prie dailininko Duokiškiui dedikuoto paveikslo; kelias dešimtis B.Gražio tapybos darbų saugo šio kaimo biblioteka.

Šventėn prisirinko pas tėvus grįžusių studentų. Kaip neateisi į parką: visus sveikins meras Vytautas Vilys, savo kūrybą skaitys kino dramaturgas Petras Dimša, o režisierius Jonas Buziliauskas rodys monospektaklį Pauliaus Širvio eilėmis „Velnioniškai vienas…“ Jį duokiškėnai jau buvo matę, tačiau, anot G.Dagienės, J.Buziliauskas vis kitoks.

– Pamatau einantį profesorių, ir atpažįstu jame mokytoją Janukėną, pamatau profesorę, atpažįstu Janukėnienę, pamatau kur vaikučius, prisimenu savo vaikystės draugus ir bendraklasius… O štai priešais sėdi Vladas Dulkė, mano giminaičiai Tumai, Urbonavičiai – visur atpažįstu savus arba kitus sudvasinu kaip duokiškėnus. Jaudina ir tai, kad kiekvienais metais „Duokiškio baladės“ suskamba naujai, prasmingai, – kalbėjo F.Jakšys.

Aktorius dėkojo S.Šalteniui – jo nuopelnu Duokiškis tampa labiau žinomas; dėkojo Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkės pavaduotojui Algiui Naručiui, surinkusiam vilniečius svečius ir čia juos atvežusiam, nepamiršo paminėti ir kamajiškių gimnazistų laikraštuko „Kamajų strazdukų giesmės“, per dvejus metus aprašiusio daugybę savo krašto žmonių ir įvykių…

Pasveikino visus ir O.Gražytė-Molienė, ji perskaitė pluoštelį brolio B.Gražio eilėraščių.

Pernai bardas, istorikas Gytis Ambrazevičius ir F. Jakšys poetui ir knygnešiui kunigui Silvestrui Gimžauskui pagerbti ir atminti parengė literatūrinę muzikinę programą ir su ja apvažiavo Utenos ir Švenčionėlių kraštus. S.Gimžausko kūrybą – eilėraščius, ištraukas iš pamokslų – skaitė aktorius, o bardas kompoziciją paįvairino savo kūrybos dainomis. Šįkart ir duokiškėnai galėjo pasigėrėti dviejų talentingų žmonių duetu.

 – Visadu man kvepėsi žemvagem,/ Tėva prakaitu, žemes ilgesiu./ Kai dungaus pakraščiai aptemį,/ Man kvepėsi letum ir smilgam… – pirmą kartą „Baladėse” tarmiškai skaitė poetė Milda Krasauskienė, pasirašinėjanti Juozapavos slapyvardžiu. Buvo malonu pažinti šių eilių autorę.

Šiai šventei išleistame naujame laikraščio „Kamajų strazdukų giesmės” numeryje dailininkė Asta Keraitienė rašo: „Džiugu, kad praėjus 30-čiai metų galiu sugrįžti į Duokiškį su savo kūryba.”  Čia – jos senelių kaimas, iš čia – ryškiausi vaikystės prisiminimai. Beveik visą rugpjūtį duokiškėnai galės gėrėtis jos paveikslais.

 Lyg iš močiutės kiemo… – toks buvo šių metų „Duokiškio baladžių“ kodas. Neišsemiamos gerumo, kūrybos ir istorinės atminties erčios… Šimtą kartų teisus šventės krikštatėvis – taip duokiškėnai vadina S.Šaltenį, – sakydamas, jog gera matyti vietinius žmones, stebėti jų neskubų bendravimą – ir gal tai net daug svarbiau, negu veiksmas scenoje.

Už šventę duokiškėnai dėkingi Lietuvos kultūros tarybai, Rokiškio rajono  savivaldybės nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondui, A.Naručiui, Kamajų A.Strazdo gimnazijos neformaliai jaunųjų gidų grupei „KAS gi“, Nijolei ir Sigitui Preveliams, Kamajų bendruomenei ir visiems duokiškėnams.

temainfo.lt
Ritos Briedienės nuotraukos

 


Komentarai 9 komentarai

  1. Saule parašė:

    Skaičiau „Duokiškio balades”

  2. Oli parašė:

    Kažin ar Duokiškyje kas nors matė šį rašinį?

  3. Im parašė:

    Tikra tiesa: jokių atsiliepimų, jokių komentarų. Kuriai iš Onučių rūpi internetinė spauda? Rašyti apie tokias nuošalias vietoves internetinei spaudai yra prapultis.

  4. rt parašė:

    Tikrai taip, mažokai peržiūrų. Bet į šį – iš esmės – respublikinį renginį, be mūsų, daugiau nebuvo nė vieno žurnalisto. Šventė labai jauki.Nepasakoti apie tokius renginius? Juk rašome ne tik duokiškėnams. mda irgi perskaitė bei peržiūrėjo šį darbą 🙂

    O tu, mda, kodėl taip primygtinai klausinėji? Gal esi rašytojas klasikas?

  5. omg parašė:

    Ačiū, ačiū, visiems DUOKIŠKIO BALADŽIŲ organizatoriams ir dalyviams – nuo mažiausių gabių skaitovų, ištikimų dainos ir muzikos atlikėjų, mylimų aktorių ir režisierių iki garbių ir taip savų Mokytojų… Taiklus straipsnio autorės pavadinimas -IŠ GERUMO, KŪRYBOS IR PRISIMINIMŲ ERČIOS – įprasmina tokių susitikimų svarbą, nors gyvenimas, kaip banguojanti upė, visus mus keičia, bet mes,pamiršdami kasdienius rūpesčius pajuntame bendrystės ir kūrybos poreikį. Tikiu, kad ir neprabylantys garsiai širdimi tą jaučia…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *