Pradžia » Aktualu » Arklių maudynės – vienas gražiausių anykštėniškos „Naktigonės“ epizodų

Arklių maudynės – vienas gražiausių anykštėniškos „Naktigonės“ epizodų

Publikavimo data: 2018-08-11

Rugpjūčio 10-osios pavakare Anykščių regioninis parkas pakvietė į septintą „Naktigonę“. Susiėjimui ir vakarojimui aplink laužą parinkta neįtikėtinai puiki vieta – prie Šventosios upės, Žirgo tako stovyklavietėje. Rasti ją nesunku: suki į gatvelę šalia Andrioniškio bažnyčios, pervažiuoji Šventosios tiltą ir žvyrkeliu – dešinėn, hidrografinio draustinio ūksmingu keliu, Šventosios pakrante. Poilsiavietė erdvi, palapinėms vietos – į valias; didelė ir pavėsinė, yra laužavietė, patogus priėjimas prie vandens.

 

„Naktigonė“ – lietuviško kaimo istorija

O kas yra naktigonė? Tai ištisas Lietuvos kaimų sistemos mokslas: bendras kaimo arklių ganymas vasaros ar rudens naktimis prarado tradicijas, kuomet 20 a. pradžioje lietuviai ėmė skirstytis į vienkiemius, tarpukario Lietuvoje norą skirstytis jautė patys kaimiečiai, Antrasis pasaulinis įnešė savo korekcijų, vėliau prasidėjo tarybinė kolektyvizacija – atimta nuosavybė, o dar vėliau labai sumažėjo arklių. Atrakcija bevadinamas Andrioniškio gyventojų Marytės ir Arvydo Masių „Naktigonės“ dalyvių pavėžinimas arkliu kinkytu vežimaičiu.

 

Arklio muziejus virves vijo

Iš pradžių anykštėniškoji „Naktigonė“ būna labiau pažintinė. Įdomu buvo stebėti, kaip Niūronių kaimo Arklio muziejaus kalvis, ekskursijų vadovas Algis Pranckevičius veja lino virves, vieną priešais kitą pasistatęs du stovus. Ant vieno jų vidinės pusės – trys kabliukai, ant kito – vienas. Trys lino virvelės nutįsta ant to vieno kabliuko, o meistras suka stovo „vairalazdę“, tampriai susukdamas virveles. Tada pereina prie kito stovo ir šio „vairalazde“ tris virveles susuka į vieną tvirtą gal sieksnio ilgio pantį: atstumas tarp stovų ir reguliuoja virvės ilgį.

Šį įrenginį edukacijai A. Pranckevičius pagamino pats, nors ne taip seniai Arklio muziejus įsigijo autentišką virvių sukimo mechanizmą.

 

Čiauškėjo klegėjo vaikų kiemelis

„Pirk lankytojo bilietą, suk laimės ratą“, – ragino užrašas. Smagu: galėjai laimėti magnetuką, tris barankutes“ arba čiulpinuką. Dovanos laukė ir įkopusiųjų į bene 4 m stulpą. Jo viršūnėje kabojo skilandis, giros butelis, meduolis.

Čiauškėjo klegėjo vaikų kiemelis.

– Viens, du – ateinu! – eidami ratu skandavo vaikai, rankoje kiekvienas laikydamas už save didesnę lazdą.

Po „ateinu“ žaidėjai paleisdavo savo lazdą ir griebdavo kaimyno iš kairės. Kas susimaišo pusėm ir lieka be lazdos, eina lauk išžaidimo. Nenupasakojamas azartas. Piemenėlių žaidimų mokė muziejininkė Vilė Mikučionytė.

Kas spalvino žirgus, kas mokėsi vaikščioti kojokais, kas ieškojo pažįstamų veidų „Naktigonės“ fotografijų parodoje: čia – nuo 2012-ųjų šio renginio akimirkos.

Kai kas tiesiog sėdėjo pavėsinėje ir klausėsi Anykščių kultūros centro ansamblio „Valaukis“ dainų. Jo vadovė Regina Stumburienė žurnalistams priminė: šiemet Kovo 11-osios šventėje ansamblis buvo įvertintas Anykščių regioninio parko produkto ženklu.

– Tai produkto kokybę įvertinantis ženklas, bet teikiamas jis ir už paslaugas. Mes, giedančios „Anykščių šilelį“, dainuojančios liaudies dainas, esame kviečiamos į renginius, dainuojame „Naktigonėje“, tad nuspręsta – esam vertos Anykščių regioninio parko paukščio, – pasakojo „Valaukio“ vadovė.

 

Nebūtų „Naktigonės“, jei ne žirgai

Naktigonės dalyviai rikiavosi ir palei žirgų parodomosios programos aptvarą.

– Nebūtų ir „Naktigonės“, jei ne žirgai, – sakė Regioninio parko ekologė Rasa Gražienė.

– Savo žirgus į šventę visada vežė mūsų rajono sporto klubas „Vilartas“. Į šią „Naktigonę“ įsijungė ir žirgynas „Mikadoras“, – temainfo.lt sakė Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka.

Klebonių kaimo „Mikadoras“ skaičiuoja 30 žirgų ir keturis ponius. Širdies formos dėme ant šono paženklintas Klebonių Čikis pripažintas greičiausiu poniu Lietuvoje.

Net suūžė „Naktigonės“ dalyviai, kai „Mikadoro“ žirgo barjerą įveikė ir šuo.

Pakui žirgai brido į Šventąją. Jų maudynės – vienas gražiausių „Naktigonės“ epizodų. Brasta šiemet nusekusi: ristūnai tiesiog baidė, plaukti buvo per daug seklu. Bėgo pakrante ir mažieji poniai: prie pat vandens jie sustodavo ir ramūs brisdavo upėn. Jaunų raitelių rūbai drėko ir šlapo: jaunimas neskubėjo varyti žirgų į krantą; neskubėjo skirstytis ir žiūrovai.

 

„Naktigonė“ tapo jaunimo Gegužine

O kai užgrojo vilniečių trio – Martyno armonika, Editos smuikas ir Artiomo bubinėlis, – anykštėnai netruko įvertinti:

– Reikia mums tokių gegužinių.

Kavarsko šokėjų kolektyvo „Paversmėlė“ (vad. Aušra Blažienė) merginos prisijungė prie socialinių šokių mokytojų vilniečių Augusto ir Gustės įjausminančio šokimo, prie jų jungėsi dar kiti, ir „Naktigonė“ įgavo naują ritmą. Jaunų gabių muzikantų ir šokėjų šėlionei pritarė ir vyresni „Naktigonės“ dalyviai, jungėsi į būrį neraginami, ir dėl to visiems buvo dar smagiau.

– Čia, Šventosios pakrančių pievose kažkada tikrai buvo rengiamos naktigonės. Norime, kad žmonės bendrautų. Mūsų simboline „Naktigone“ atkuriami papročiai šiam tikslui labai talkina, – sakė ekologė R. Gražienė.

 

Rita Briedienė

Emilijos Briedytės nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *