Pradžia » Aktualu » „Interrampa“ tampa šalies teatrinės kultūros reiškiniu

„Interrampa“ tampa šalies teatrinės kultūros reiškiniu

Publikavimo data: 2013-10-28

Šių metų „Interrampos“ repertuaras buvo toks įvairus, jog sunkiai galėjai išskirti net tai, kokiai amžiaus grupei labiau tinka tas ar anas spektaklis. Štai į Tiumenės ekspresyvaus šokio „Muar“ 20-mečių šokėjų spektaklį „Sparnuota siela“ susirinko labai įvairaus amžiaus žmonės: vienus traukė pamatyti, ką siūlo rusiškasis mėgėjų teatras, kitų siela degė išgirsti Marinos Cvetajevos eiles, treti pasidavė kūno plastikos hipnozei…

Net Rokiškio rajono Bajorų lėlių teatro „Čiz“ spektaklis vaikams „Gražiausios Šarlio Pero pasakos“ žavėjo suaugusiuosius. Klaipėdos jaunimo teatro aktorė prisipažino:

– Dariau viską, ką liepė daryti spektaklio herojai: su jais skaičiavau, žaidžiau… O kai po spektaklio pakvietė paliesti lėles, vos nenubėgau į sceną kartu su vaikais…

Viename spektaklyje apgyvendinusios kelias pasakas režisierė Nijolė Čirūnienė, aktorės Nadežda Ivanova ir Dalia Ziemelienė (pirmosios jų pavardžių raidės ir yra sudėliotos į teatro pavadinimą) sukūrė bendravimo su sale spektaklį.

– Trumpiausia kalba su žiūrovu – per lėlę, – spektaklių aptarime sakė Lietuvos liaudies kultūros centro Mėgėjų meninės kūrybos skyriaus Teatro poskyrio vadovė, vyriausioji specialistė Irena Maciulevičienė. Klausytis jos – režisierės, teatro magistrės, miestų ir rajonų centrų suaugusiųjų ir lėlių teatrų kuratorės – didžiulis teatro pažinimas. Anot jos, 24 šalies kultūros centrai beturi lėlininkus. Trys pagrindiniai jų atstovai – tai rokiškėnų „Čiz“, 2002 m. pelnęs aukščiausią mėgėjiškų teatrų apdovanojimą „Aukslo paukštę“; kitais metais 40-metį skaičiuosiantis uteniškių „Zuikis puikis“, „Aukso paukštę“ pelnęs 1999 m., ir nemažai pasaulio apkeliavęs ukmergiškių „Katino murklio“ lėlių teatras, „Aukso paukšte“ apdovanotas 2009 m.

– Kokios skirtingos lėlės! Jos – iš kėdės, įvairiausių buteliukų, net atidarytas lagaminas gali tapti vilko nasrais, – tai vis dar apie „Gražiausias Šarlio Pero pasakas“.

– Rusiškai jau vaidiname. Mums bereikia išmokti angliškai, – šypsojosi N.Čirūnienė.
Daugiametė „Interrampos“ spektaklių vertintoja iš Amsterdamo Joke Elbers ją patikino, jog efektingąsias „Gražiausias Šarlio Pero pasakas“ suprastų ir olandai.

„Interrampa“ vis labiau darosi panašesnė į teatrinio bendravimo fenomeną: įvairių šalių teatrai tampa tarsi kūrybiniu moliu, kurį kartu su žiūrovu aptarimuose ir kūrybinėse dirbtuvėse minko ir perminko teatro kritikai, aktoriai ir režisieriai, šįkart – net kompozitorė, Klaipėdos universiteto docentė, Klaipėdos jaunimo teatro spektaklių „Batų istorijos“ ir „Gaidos“ bendraautorė Nijolė Sinkevičiūtė Kriūnienė. Jos paskaita „Ritmas spektaklyje“ susidomėjo ne tik teatro mėgėjai, bet ir Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos, o ir bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai.

Pilnutėlė Mažoji salė klausėsi ir aktoriaus, Klaipėdos universiteto profesoriaus, spektaklių „Batų istorijos“ ir „Gaidos“ režisieriaus Valentino Masalskio. „Muzika-teatras-psichologija“ – taip vadinosi jo paskaita, kurios mintis apie sąžiningai meluojantį aktorių vėliau buvo taikoma vertinant net Raudonkepuraitės visai ne raudoną kepurę.

Rokiškėnai jau antrą kartą matė „Gaidas“. Spektaklio, kuriame, anot I.Maciulevičienės, 16 aktorių kėdes pastato taip tyliai, kad žiūrovas neišgirsta nė menkiausio garso, įspūdis nepasimiršta: prieš metus matytas Salų dvare jis ir išliks žavintis judesiu, kuriančiu jaudinančią scenos kalbą.

– Ar žinote dainininkę Kathy Berberian? Kai prieš metus „Gaidas“ mačiau Klaipėdoje, jūs man labai ją priminėte, – sakė J. Elbers.

Ir moksleiviai, ir senjorai ėjo klausytis Kijevo teatro-studijos „Obraz“ meno vadovės, Rokiškiui atvežto spektaklio „Objektyve – moteris“ režisierės Olgos Michnevič. Jos paskaita „Partnerystė gyvenime ir scenoje“ tapo ir puikiu bendravimo pavyzdžiu: rusiškai, ukrainietiškai, angliškai, lietuviškai – visi viską suprato, kai ko net neišgirdę gimtąją kalba.

O pati O.Michnevič rokiškėnų spektaklio „Malyš“ pabaigoje pravirko…

– Aš mačiau, kaip spektaklio pradžioje lietuviškas tekstas užliūliuoja Rusijos, Ukrainos, Latvijos teatralus – žiūrovus. Tačiau karo metų ir Sibiro tema, persimainanti lietuvių ir rusų kalbomis, pabudino salę. Scenos nuotaikos persidavė žiūrovui; jį užvaldė vizualioji spektaklio išraiška, – pasakojo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Malyš“ režisierius Eligijus Daugnora.

Imtis šios pjesės – drąsu: Oskaro Koršunovo teatre 2002 m. šį spektaklį yra pastatęs pats M.Ivaškevičius.

– Ar tai neglumimo?

– Ne. Man norėjosi jį statyti kitaip, nei pats pjesės autorius tai darė, – kalbėjomės su režisieriumi E.Daugnora.

Net kalbiniu požiūriu festivalis vis artimesnis įvairių tautų teatralams. Kritikai atsargiai kritikavo tik latvius – Gulbenės liaudies teatro spektaklį „Tiritomba (Auksinė žuvelė)“ – už ilgus dialogus.

Profesionalumo „Interrampoje“ vis daugiau. Ar galėtų būti kitaip? Rokiškis jau seniai pripažintas Šiaurės rytų Lietuvos teatrine sostine, besididžiuojantis savo krašto – Panemunėlio slaptojo klojimo teatro – pirmuoju vaidinimu: 1893 m. Naujikuose buvo parodyta Juozo Tumo-Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Šių metų festivalis ir buvo skirtas 120-osioms šio slapto teatrinio įvykio metinėms.

„Interrampa“ – puikus režisierės Neringos Danienės darbas, pelnęs žiūrovų ir festivalio dalyvių simpatijas. Skaičiuojanti savo laiką minutėmis, ji išliko dėmesinga ir renginio rėmėjams, ir žurnalistams. Tarptautinis teatrų festivalis „Interrampa“ tarsi išaugo vaikiškus marškinėlius, prarado renginio sąvoką, ir niekas nė nepajuto, kaip jis tapo šalies teatrinės kultūros reiškiniu.

„TEmos“ inform.
Pauliaus Briedžio nuotr.


Komentarai 9 komentarai

  1. Algė parašė:

    Puiku ir tiek.

  2. Jo parašė:

    Galvojau eit į Velnio nuotaką,bet pinigų tiek neturėjau

  3. rok parašė:

    kaip čia dabar mes pradėjom taip gyventi – menininkus remia sūris, o žiūrovai bilietų neįperka. Nei menininkai turtingai negyvena, nei žiūrovai…

  4. rok parašė:

    beje, ar daug žmonių buvo Velnio nuotakoj?

  5. :) parašė:

    Nedaug, nes per maža salė 🙂

  6. art parašė:

    Labai puikus festivalis. Verta atvažiuoti ir apsigyventi Rokiškyje tris dienas.

  7. Dalia parašė:

    Dieve mano, kokia graži šventė. Dėl tokių dalykų džiaugiuosi, kad gyvenu Rokiškyje.

  8. liucija parašė:

    nuostabu… regionuose vis dažniau ima vykti puikių, aukšto lygio kultūros renginių. Apie kuriuos norisi daugiau žinoti. Kaip smagu už rokiškėnus, kad jie jau devyniolikti metai kantriai augina ne tik festivalį bet ir žiūrovą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *