Irma Smalskienė: „Koncentruojuosi į Anykščių – kaip kūrybiško miesto – koncepciją“

Irma Smalskienė
temainfo.lt archyvo nuotr.

– Dirbi UAB „Esspo“ procesų specialiste, esi Anykščių naujų vėjų bendruomenės pirmininkė , Anykščių rajono savivaldybės tarybos narė, trijų vaikų mama. Kodėl prie viso to dar nusprendei studijuoti magistrą?

– Manau, kiekvienas nuolat turime tobulėti srityje, kuri tave „veža“.
Džiaugiuosi, jog studijos padeda geriau suprasti komunikacijos svarbą. Dabar matau įmonių, politikų, savivaldybių komunikacijos klaidas. Gilinomės į daugybę reklamos kūrimo, krizių valdymo pavyzdžių, kuriuos paskaitose analizavome. Tai nereiškia, kad aš jau galėčiau sukurti nepriekaištingą projekto įvaizdį, bet funkciškai žinau, kokia linkme reikėtų judėti, kuriose vietose dėti akcentus.
Kai gavome magistro temų sąrašą, net nekilo dvejonių, apie ką noriu rašyti. Kadangi darbuojuosi su bendruomenėmis, nemažai tenka susidurti su rajono Savivaldybės reikalais, – nusprendžiau gilintis į gyventojų kūrybines iniciatyvas formuojančias miesto tapatybę. Šiame sakinyje įterpiau žodį „Anykščių“ ir gavau savo magistrinio darbo temos pavadinimą.


– Papasakok apie savo mokslus. Kur ir ką studijuoji?

– Studijuoju kūrybos visuomenės komunikaciją Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Beje, universitetas šiuo metu keičia savo komunikaciją, kuria šiuolaikiškos, vakarietiškos mokymo įstaigos įvaizdį. Vienas labiausiai akiai pastebimų pasikeitimų – įstaigos trumpinys VGTU virto į „Vilnius tech“ universitetas. Įdomu stebėti, kaip mažomis detalėmis formuojamas naujas įstaigos veidas.


– Rašydama magistrinį darbą remiesi Anykščiuose įgyta patirtimi?

– Kai su dėstytoja kalbėjausi apie savo magistro darbą, ji mane padrąsino rašyti apie sritis, su kuriomis šiuo metu dirbu: turėsiu reikiamą bazę informacijai susirinkti. Esu susijusi su Anykščių naujų vėjų ir „Jurzdiko“ bendruomenių veikla. Turiu, kaip sakoma, informacijos „iš vidaus“, todėl galiu puikiai atskleisti temą.
Pagrindinis mano magistrinio darbo uždavinys – sukurti rekomendacijas Anykščių rajono savivaldybei kaip įtakoti, palaikyti, skatinti gyventojų kūrybines iniciatyvas. Taigi koncentruojuosi į Anykščių – kaip kūrybiško miesto – koncepciją.


– Kūrybiško miesto koncepcija. Kas tai?

– Studijų metu ėmiau žavėtis idėjomis, formuojančiomis miesto įvaizdį, už kurio stovi bendruomenių iniciatyvos. Apie kūrybinės visuomenės ir kūrybinių miestų koncepcijas rašė nemažai sociologų, bet labiausiai įstrigo Charles Landry idėjos. Jis daug studijavo ir analizavo visuomenes, kurių nariai aktyviai prisideda prie savo krašto įvaizdžio formavimo. Jis sako, kad miestai, kuriuose palankios sąlygos skleistis kūrybiškumui, pritraukia inovatyvius žmones, su savimi atsivežančius naujas idėjas bei novatorišką požiūrį. Šis atvykusiųjų bagažas įvairiomis formomis skleidžiasi miesto gatvėse, parkuose bei aikštėse.
Pavyzdžiu galėtų būti Niujorke esanti nebenaudojama ir apleista 2,3 km ilgio viršžeminė metro linija. Ši gargarinė konstrukcija buvo perduota architektų ir menininkų žinion. Senoje pervažoje jie sukūrė nuostabų parką: medžiai, žolynai, rekreacinės zonos. Metro tiltas sulaukia didelio lankytojų dėmesio.

Taigi noriu gilintis į procesus, kurie pritraukia inovatyvius žmones, bei išlaisvina jau esamų miestelėnų kūrybiškumą.


– Manai, jog Anykščiai gali tapti kūrybiškus žmones traukiančiu miestu?

– Manau, Anykščiai jau dabar tokie yra. Čia vis dažniau atvyksta nuo miesto šurmulio pavargę didmiesčių gyventojai, kurie čia nori gyventi, dirbti, ilsėtis, kurti verslą. Reikia nepamesti šios krypties, toliau kurti priemones, padedančias kūrybiškoms idėjoms skleistis.


– Tavo magistrinio darbo anketoje yra klausimas: „Įvardinkite konkrečią gyventojų sukurtą kūrybinę iniciatyvą, kuri galėtų prisidėti prie Anykščių tapatumo kūrimo.“ Ką atsako žmonės?

– Šiame atvirame klausime žmonės dažniausiai įrašo „Miško festivalį“. Tai tikrai labai puikus bendruomenės idėjos pavyzdys, kuris ne tik formuoja miesto tapatumą, bet gali prisidėti prie Anykščių strategijos kūrimo.
„Miško festivalio“ sumanytojai – „Jurzdiko“ bendruomenė – turi aiškią kryptį: miškas ir jo saugojimas, žmogaus santykis su gamta. Organizuojamose veiklose ši žinutė puikiai atsispindi.

„Miško festivalis“
Renginio arganizatorių archyvo nuotr.


Kiek man žinoma, „Miško festivalis“ užkūrė ugnelę Anykščiuose kelti ir gvildenti ekologijos temas. Šios idėjos nukeliavo iki Savivaldybės – taip gimė lėto miesto idėja. „Slow cities“ yra tarptautinis judėjimas, skatinantis bendruomenėje kurti mažus vietinius verslus, rankų darbo vienetinę produkciją, trumpas prekių keliavimo grandines, dviračiams ir elektromobiliams draugišką miesto infrastruktūrą, parkus, rekreacines erdves ir pan. Pradžioje anykštėnams nepatiko lėto miesto pavadinimas, dėl jo keliamų neigiamų lėtumo konotacijų. Šis terminas buvo pakeistas į sveikas miestas, tačiau mintis išlieka panaši – orientuotis į tvarias, gamtai ir žmogaus sveikatai draugiškas idėjas.Štai toks pavyzdys, kai bendruomenės žinutė įsilieja į Savivaldybės strategiją ir tampa miesto tapatumo dalimi.
Taip pat anketos respondentai antroje vietoje po „Miško festivalio“ mini Anykščių naujų vėjų bendruomenės rengiamus Blusturgius, kurie Vyskupo skvere jau kelintą vasarą iš eilės suburia nebenaudojamų daiktų mainytojus, taip skleidžiant tvarumo ir bendruomeniškumo idėjas. Blusturgiai tampa ne tik daiktų prikėlimo antram gyvenimui ir atsinaujinimo, bet ir bendravimo bei kūrybiškumo mini židiniu, nes čia rengiamos ir kūrybinės dirbtuvės, atvyksta šeimos, kurios medžių paunksmėje ar saulės atokaitoje gali žaisti įvairius žaidimus, skamba muzika – tiesiog puiki vieta nerūpestingai praleisti kelias sekmadienio valandas.


– Kokios bendruomeniškos idėjos, įgyvendintos pastaruoju metu, tau pačiai labiausiai įstrigo?

–Daugelis idėjų savotiškai gražios, kažką išskirti labai sunku. Kartais reikia visai nedaug, kad įvyktų gražūs pokyčiai.
Puikus pavyzdys – šilagėlių atidengimo talkas Anykščių pušyne. Anykščių naujų vėjų bendruomenės narys Rolandas Lančickas užsiminė, jog pušyne, ant kalnelio, auga šilagėlės, tačiau jos labai lepios, mėgsta išvalytą nuo brūzgynų mišką. Tada „Vėjai“ suorganizavo talką, atidengė Rolando minėtą teritoriją – dabar jau kasmet ten pražysta į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gėlės. Taip maža bendruomenės jėga su miesto komunalinio ūkio darbuotojų pagalba sukūrė šaunią gamtosauginę iniciatyvą.

Kartais gali puikiai suveikti laiku ir vietoje sukurtas meninis darbas. Pavyzdžiui, Romualdo Inčirausko instaliacija su užrašu „Važiuoju į Anykščius. Nežinau ko, bet man labai reikia.“ Kažkas šio kūrinio nuotrauką užsidėjo ant feisbuko viršelio, žmonės ėmė masiškai dalintis instaliacijos užrašu internete. Kitiems pasidarė įdomu, kurioje miesto vietoje R. Inčirausko darbą galima rasti, prasidėjo meno paieškos, daugelis nemažą dalį Anykščių išvaikščiojo, kol rado. Toks plačiai pasklidęs šūkis – nori ar nenori – įlenda į galvą, staiga nepastebi, kaip jau važiuoji į Anykščius, nors nežinai, ko tau ten reikia.
Tačiau iš pastaraisiais keliais metais Anykščiuose vykusių renginių puikiausiai reprezentuoja bendruomeniškumo idėją Jurzdiko“ bendruomenės inicijuotas „Suneštinis“. Tai iniciatyva, kurios organizatoriais tapo miestelėnai: vieni sunešė vaišes, kiti padėjo papuošti buvusio restorano „Puntukas” patalpas, treti organizavo veiklas, vietiniai muzikantai grojo neatlygintinai, perdien vyko šokiai ir linksmybės. Buvo įrengtas kampelis vaikams žaisti, siena šeimyninėms fotografijoms – vienu žodžiu, buvo viskas, ko tuo metu reikėjo miestelio gyventojams.
Ši akcija vyko tuo metu, kai visa Lietuva šventė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Žmonės buvo užsidegę tautinėmis idėjomis, norėjo burtis, švęsti kartu. Kai poreikis stiprus, tereikia tik mažos kibirkšties, ir iniciatyvos įsibėgėja kaip sniego gniūžtė. Svarbu girdėti vienas kitą ir rasti formą, per kurią žmonės galėtų reikštis.


– Ko Anykščiams trūksta, kad galėtų save vadinti kūrybiškų miestu?

– Vienas svarbių poreikių, kuris seniai subrendo, bet vis dar nėra tinkamai išgirstas, – visiems miesto iniciatyvininkams reikia buveinės. Vietos, kur po vienu stogu galėtų susiburti kūrybiški žmonės, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos. Ši vieta turėtų veikti laisvais principais, nebūti priklausoma nuo kitų Savivaldybės įstaigų, neturėtų griežtai nusistovėjusių taisyklių bei įsipareigojimų. Tokia kūrybingų žmonių vieta sutrauktų idėjininkus į vieną vietą. Kadangi toks tokį palaiko, čia gimtų didelės ir stiprios miestelėnų idėjos.
Dabar miesto bendruomenės yra išsimėčiusios po visus Anykščių kampus, kai kurios net stogo neturi virš galvos.
Tai, kas įvyksta, kai bendruomenei skiriama erdvė reikštis, gražiai iliustruoja Anykščių naujų vėjų bendruomenės narės Jorės Visockytės kuruota patyrimų erdvės iniciatyva VISA TA. Miesto šventės metu buvusių gimdymo namų pastatas buvo atiduotas menininkų žinion. Namo kambariuose kūrybingiems žmonėms buvo skirta visiška laisvė, jie ten darė įvairiausio tipo instaliacijas – šviesų, garso, jutinimines – įvairiausias formas ir raizginius. Per apleisto pastato kambarius žmonės tarsi labirintu galėjo klaidžioti, apžiūrėti menininkų kūrybą.

Patyrimų erdvės iniciatyva VISA TA
Renginio organizatorių archyvo nuotr.

Likus pusvalandžiui iki laikinosios galerijos atidarymo žmonės stovėjo eilėje – norėjo patekti į apleistą pastatą ir pamatyti, ką sukūrė kūrybiški žmonės.
Viena baisiausių rykščių, stabdanti miesto progresą, – piktos apkalbos ir nepagrįsta kritika. Žinau nemažai šaunių idėjų, kurios subyrėjo, sulaukusios nepelnytų piktų komentarų. Dėl lietuviams būdingo pikto būdo, inovatyvioms, bet rizikingoms idėjoms anykštiečiams dažnai pritrūksta drąsos. Norint padėti miestui augti, reiktų mažiau peikti, o daugiau padėti, palaikyti.
Svarbu išsigryninti miesto viziją. Mano apklausoje vienas pirmų klausimų yra toks: „Apibūdinkite Anykščius trimis žodžiais.“ Daugeliui žmonių užtenką dviejų – gamta ir kultūra. Svarbu šį žmonių vaizdą plėtoti toliau. Kokia kultūra? Arba, koks turėtų būti kultūros santykis su gamta? Daugelis politikų miesto viziją įsivaizduoja kaip kažkieno sugalvotą ir iš viršaus prilipdytą etiketę. Tačiau žodis „išsigryninti“ sufleruoja apie ilgą procesą, kai kažkas pasiūlo idėją, sukuria iniciatyvą, o visuomenė ją priima arba ne. Tada ji šlifuojama, gludinama ir vėl pateikiama spręsti žmonėms. Šiam nuolatiniam dialogui privalo būti platforma… Vėl grįšiu prie to paties – reikalingi bendruomenės namai.
Kitas svarbus aspektas – komunikacija. Anykščiai vis dar mokosi skleisti žinią apie save.
Studijų metu dėstytojai mums rodė prezidento Gitano Nausėdos komunikacijos klaidas. Prezidento įvaizdis reprezentuojamas profesionaliai, tačiau jo komanda irgi ne viską sužiūri. Tarkim, nuotraukoje G. Nausėda sėdi savo kambaryje, aplinkui viskas gražu, tačiau už nugaros, toli fone, matosi šiek tiek pravertos durys. Tai maža smulkmena, bet labai svarbi, nes trumpas žmogaus žvilgsnis jam sukurs įspūdį, kuris vėliau gali formuoti nuomonę.
Anykščiuose paprastai labai mažai skiriama dėmesio detalėms. Tarkim, Anykščių rajono savivaldybės foto sienelė, prie kurios įrašinėjami įvairūs pranešimai, susiraukšlėjusi, nelygi. Be to, jei Anykščiai reprezentuoja miestą gamtoje, fone, gal būt, dažniau reiktų įkomponuoti gėles, kitus žalios spalvos atributus. Kiekviena maža detalė neša žinią.
Be abejo, svarbu ieškoti įvairesnių komunikacijos formų: skirtingos medijų platformos, internetinės laidos, podkastai, 3D nuotraukos, kadrai iš drono. Perduodant informaciją, ja pateikti žaismingai, šiuolaikiškai, koncentruotai, aiškiai.


– Koks sėkmingos iniciatyvos receptas?

– Svarbu įgyvendinti tas idėjas, kurios tave įkvepia, suteikia norą dirbti, bet būtina įsiklausyti į bendruomenės pulsą, savo mintis pritaikyti prie tos dienos aktualijų.
Tarkime, šiuo metu – karantinas, gyventojams gyvybiškai reikia kažkur išeiti, bent per atstumą susitikti, susimojuoti. Kai pamačiau internete, kad Kovo 11-ąją kviečiama jungtis į akciją „Patriotiškos Kovo 11-osios važiuotinės“, supratau, kad pati norėčiau tokios šventės. Idėja labai paprasta: automobiliais, papuoštais tautine atributika, pravažiuoti nuo vieno miesto galo iki kito. Anykščių naujų vėjų bendruomenei pasiūliau prisiimti šventės organizavimą Anykščiuose. Idėja visiems patiko. Kartu nusiuntėme prašymą Savivaldybės administracijai patvirtinti šventės organizavimo galimybę. Neprieštaravo. Tada kalbėjome su policija: pareigūnai ne tik sutiko lydėti, bet ir davė šventinių balionų. Viskas ėjosi kaip per sviestą: žmonės buvo labai užsidegę, su dideliu noru jungėsi prie iniciatyvos. Anykščių radijas „Važiuotynių“ pradžioje, 12 val., užgrojo Lietuvos himną.
Taigi jei turi idėją, kuri įdomi tau, ir manai, kad ji bus svarbi miestui, – pirmyn!


Kalbėjosi Paulius Briedis