Irmantas Tarvydis: apie padarytus darbus geriausiai pasakoja rezultatai

Ir politikas, ir verslininkas, tačiau visų pirma – geras ūkininkas ir šeimos vyras. Nemėgstantis daugžodžiauti ir žinantis savo galimybes bei padarytų darbų vertę. Toks įspūdis susidaro bendraujant su Irmantu TARVYDŽIU, kandidatu į Seimo narius.
„Rokiškėnai mane žino: nemėgstu girtis savo darbais. Tyliai vertinu rezultatus: ar tai būtų paramos projektai, ar verslas, ar rajono taryboje padaryti darbai“, – interviu sako jis. Tačiau sėkmė pati savaime neateina: tam reikalingos ir kieto charakterio savybės, ir išsilavinimas, ir gyvenimiška bei profesinė patirtis. Apie tai atvirai – šiame pokalbyje.


Sakoma, kad nesvarbu, iš kur žmogus kilęs, svarbiau – kurioje vietoje atsiskleidžia. Tačiau vis tiek norisi paklausti, ar esate tikras rokiškėnas?

Gimtasis mano kaimas yra Pužonys, tarp Rokiškio ir Kamajų. Tiesą sakant, toli ir nepabėgau, tose apylinkėse ir atsiskleidžiau. Mano tėveliai – paprasti žemdirbiai, kovotojai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, labai apsidžiaugė, kai baigęs mokyklą pasirinkau inžinerinės specialybės studijas Žemės ūkio akademijoje.
Ne tik dėl ryšio su žemės ūkiu. Kaip kovotojai už laisvę įvertino, jog iš šios mokslo įstaigos neėmė tarnauti į okupantų kariuomenę.  

Tuo metu juk nebuvo galima laisvai pasirinkti, kur dirbti po studijų. Kaip Jums pavyko grįžti į gimtinę?

Taip, tiesa, pačių studentų nuomonė tada niekam nebuvo įdomi – paskyrė, kur privalai dirbti, ir važiuok. Todėl tikimybė atsidurti kitur buvo labai didelė. Ypač dėl to, kad studijų metais buvau aktyvus jaunuolis, dalyvavau įvairiose visuomeninėse veiklose, organizavau tuo metu populiarias mechanikų dienas. Toks aktyvumas lėmė, kad mane be konkurso atrinko į Vilniaus vadinamojo agropromo mokyklą, kuri ruošė vadovus.
Bet jau tuomet turėjau drąsos, todėl nuėjau pas jų atstovą ir pasakiau, kad nebenoriu mokytis, noriu dirbti. Pasiūlė darbą Ignalinoje. Man tai netiko, paklausiau, ar galėčiau arčiau namų. Įdomu, kad toks įžūlumas suveikė. Liepė pačiam susirasti, kur trūksta tokio specialisto kaip aš.
Aš radau laisvą vietą Kamajuose ir taip gavau paskyrimą į Rokiškį, savo gimtąsias žemes.

O tada?

Po kelerių metų Lietuvoje ėmė pūsti Nepriklausomybės vėjai, prasidėjo Sąjūdis. Mes, jauni, pilni energijos ir idėjų, gana greitai kolūkyje įkūrėme iniciatyvinę grupę. Mano brolis tuo metu dar mokėsi Vilniuje, todėl parūpindavo nepriklausomos spaudos, aš ją platinau rajone. Vėliau buvau deleguotas į 1989 m. pradžioje vykusį Lietuvos žemdirbių sąjūdžio suvažiavimą, kuris surengtas praėjus vos keliems mėnesiams nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo.
Praktiškai tada buvo padėti Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio pamatai – susirinkę 800 delegatų priėmė programą, patvirtino 23 rezoliucijas, išrinko Žemdirbių sąjūdžio tarybą ir prezidiumą.

Rokiškyje sklando daug legendų apie tai, kad, siekdamas padėti valstybei, Jūs užsiėmėte sovietams neturėjusia patikti veikla…

Buvo, buvo tokių veiklų, už kurias sovietų valdžia nebūtų paglosčiusi, jei būtų nutvėrusi (juokiasi – red. past.).
Tai buvo blokados laikas, kai Lietuvoje visko trūko. Matėme, kad viską galima užauginti ir išgyventi, bet tam reikia… kuro, kurio nebuvo visoje Lietuvoje. Man pavyko rasti kontaktų vienoje Novopolocko naftos perdirbimo gamykloje ir sutarti dėl jo įsigijimo.
Tad kuro vežėme tiek, kiek tik įstengėme: surinkdavome visus rajono benzinvežius, ir visa virtinė važiuodavo ten ir atgal. Aišku, buvo labai rizikinga, jeigu būtų pasienyje nutvėrę, būtų buvusių rimtų bėdų.

Tais laikais ir užmezgėte ryšius su traktorių gamintojais?

Tiesą sakant, viskas susiklostė natūraliai: Lietuvoje mes gamindavome vadinamąsias jėzusines vinis, kurios buvo reikalingos traktorių gamykloms. Sunkvežimį vinių išmainydavome į traktorius.
Tokia buvo pradžia. Ir nebuvo viskas taip lengva ir paprasta. Atsimenu, kai paskelbėme Nepriklausomybę, mes su broliu įkūrėme savo pirmą įmonę, kad tęstume veiklą ir užsidirbtume. Staiga išleidžiamas potvarkis, kuriuo visoms Rusijos gamykloms uždraudžiamos sutartys su Lietuvos įmonėmis. Mes radome elementarią išeitį – su gamykla pasirašėme ne sutartį, o kontraktą, t. y. pavartojome kitą žodį. Rusijos muitininkams to užteko, mat jie bukai stebėjo, kad dokumentuose nebūtų žodžio „sutartis“, nes taip buvo parašyta įsakyme. Tačiau nieko neparašyta apie žodį „kontraktas“. Štai, kokia buka iš tiesų tuo metu buvo sistema.

Taip užtikrinote Lietuvai reikalingos žemės ūkio technikos tiekimą?

Tuo laikotarpiu Lietuvos žemdirbiams reikėjo tokios pagalbos, žmonės turėjo galimybę kaime gauti po 3 ha žemės, tačiau nebuvo kuo ją dirbti.
Pradėjome nuo pigiausių T25 traktorių, kurie buvo įperkami lietuviams, nors ir tai ne visiems. Kainavo vos po 300–400 šimtus dolerių. Lietuviams tada tai buvo dideli pinigai. Tačiau ne tautiečiams, grįžusiems iš Amerikos. Vienas klientas negalėjo patikėti, kad nusipirko traktorių, kuris kainavo tiek pat, kiek šeimos pietūs Amerikos restorane. Bet tada pas mus buvo tokie laikai.

Jūs esate ne pirmos kartos ūkininkas?

Taip, dirbu žemę, kurią dirbo dar mano proseneliai. Mano tėtis Rokiškyje buvo vienas pirmųjų žemdirbių, kuris 1989 m. atsiradus galimybei pradėjo dirbti tą žemę, kuri iki karo priklausė jo tėvams. Tai nebuvo susigrąžinimas – tiesiog tuo metu galėjai ūkininkauti, žemę tau tarsi paskolindavo.  
Kaimynai, artimieji tada nesuprato tokio tėvelio poelgio – tuo metu susigrąžintos žemės nebuvo galima parduoti, tik naudoti žemdirbystei. O aš tėvelį labai suprantu: ši žemė – tai mūsų šaknys, ji turi kur kas didesnę vertę. Beje, jis tada ir „pasiskolino“ tiksliai toje vietoje ir tik tiek, kiek kažkada priklausė jo šeimai. Nė pėdos daugiau. Šiandien jau esu gerokai išplėtęs šeimos ūkį.  

Taip pat auginate ir didžiulį verslą – visoje Lietuvoje žinomą žemės ūkio technika prekiaujančią įmonę „Ivabaltė“. Koks jos sėkmės receptas?

„Ivabaltės“ veikla grįsta tuo, ką geriausiai išmanau, esu išbandęs ir žinau, kaip veikia: ūkininkavimu ir jam reikalinga žemės ūkio technika.
Mano verslo pradžia buvo kartu su vyresniu broliu. Tačiau po kurio laiko jis nutarė pasukti į gamybą. Tada aš įkūriau „Ivabaltę“. Viskas iš esmės prasidėjo nuo dviejų darbuotojų – buhalterės ir manęs, dabar čia dirba per 100 darbuotojų.
Galiu drąsiai sakyti, kad įmonė užaugo kartu su ūkininkais: jie ėmė stambėti, gauti išmokų, plėstis, prireikė ir geresnės žemės ūkio technikos. Turime klientų, kurie kažkada čia pirko T25 modelio traktoriukus, o dabar jau perka vienos žymiausių vokiškos žemės ūkio technikos gamintojos „Fendt“ modelius.
Kaip ūkininkas žinau, kad susidraugauti su ūkininkais nėra lengva, tačiau jei tavim patikėjo, užsimezgė ryšys, tampi šeimos nariu. Tad mano verslo šeima išties labai didelė, ir aš tuo džiaugiuosi.

Jūsų asmeninė šeima taip pat nemaža. Kur sutikote savo žmoną?

Asta, kaip ir aš, studijavo Žemės ūkio akademijoje, vėliau ten dėstė. Nors ji kilusi iš Raseinių, pavyko atvilioti į Rokiškį. Susipažinome studijuodami, padraugavome kelerius metus, susituokėme praėjus porai metų po studijų. Kartu jau esame beveik tris dešimtmečius…

…su trimis nuostabiomis dukromis.

Taip, Monika, Viktorija ir Gabija. Labai jomis didžiuojuosi! Monika baigė Italijos Bocconi ekonomikos ir finansų universitetą, kuris pripažįstamas kaip vienas geriausių šioje srityje. Gabija ką tik atsiėmė vadybos diplomą Londone. O mažoji kol kas mokosi gimnazijoje Kaune, dar neaišku, į kurią sritį pasuks.
Tikiuosi, kad visos savo ateitį susies su Lietuva. Monika įgijo darbo patirties Londone, dabar jau dirba „Ivabaltėje“.

Jūsų veikla neapsiriboja tik darbu. Esate ir Rokiškio, ir Aukštaitijos verslo klubų narys. Tiek vienas, tiek su kitais verslininkais įgyvendinate ne vieną paramos projektą. Kam Jums to reikia?

Aš savęs to neklausiu, nes suvokti, kam to reikia, padeda rezultatai. Vienas lauke – ne karys, ir visi verslo klubų dalyviai tai puikiai žino. Kartu mes galime daugiau atnešti naudos ne tik Rokiškiui, bet ir visam Aukštaitijos regionui. Turime ir praktinių pavyzdžių.

Gal ši bendrystė ir paskatino eiti į politiką, kur aukštesnis laiptelis – rinkimai į Seimą?

Neslėpsiu, iš dalies – taip. Kai pirmą kartą buvau išrinktas į Savivaldybės tarybą, mane aplankė rinkėjai ir pasakė: „Mes už tave balsavome, nes tikime, kad dirbsi, neatsisakyk mandato.“ Ką gi, sąžiningai atidirbau vieną kadenciją, tęsiu antrosios darbus.
O matydamas, kad per trisdešimt metų kai kurios problemos niekaip neišsprendžiamos tik todėl, kad kažkas sąžiningai nedirba nacionaliniu lygmeniu, ryžausi eiti į Seimo rinkimus.

Ar nebijote būti „suvalgytas“ politikos senbuvių?

Nebijau. Vis dėlto mano verslas grįstas sunkiąja technika (juokiasi – red. past.). O jeigu rimčiau, patirtis žemės ūkyje ir versle suformavo požiūrį į gyvenimą ir išmokė viską kantriai auginti. Darbas savivaldoje išugdė gebėjimą įsiklausyt ir dirbti, nepaisant skirtingų politikų požiūrių, o verslo klubai – greitai spręsti problemas.

Yra tokių dalykų, kuriuos išsprendęs jautėte pasididžiavimą?

Tokių dalykų – daug. Nuolat remiame ne vieną daugiavaikę šeimą, kelerius metus rūpinomės Kalėdų senio rezidencija. Deja, rajono valdžia, gaudama mūsų paramą, rodė ne dėkingumą, o reikalavo vis daugiau ir daugiau. Tad šis projektas iškeliavo į Anykščius. Dar vienas pavyzdys: finansavau respublikinės matematikų olimpiados nugalėtojų – Kamajų gimnazijos moksleivių – kelionę į pasaulinę olimpiadą. Šiems gabiems vaikams rajono valdžia nerado pinigų. Va, toks jos požiūris. Kartu su Verslo klubu vienai jaunai sportininkei nupirkome žirgą. Mergina taip buvo užsidegusi, kad supratome, jog verta. Dabar kartais aplankome ją, matome, su kokiu atsidavimu ir meile ji prižiūri žirgą.
Tai gal ir nebuvo didžiausi mano darbai, tačiau juos lydėjo pats geriausias, labai tikras ir nuoširdus jausmas.

Ar galime tikėtis, kad rezultatai garsiai kalbės apie Jūsų darbus Seime?

Stengsiuosi, kad taip būtų. Nes išties teigiamiems poslinkiams kartais tereikia noro ir iniciatyvos, kurių man netrūksta.
Tačiau nematau dabartinių Seimo politikų iš mūsų kraštų noro padėti savo krašto žmonėms. Susidaro įspūdis, kad jie į Seimą veržėsi tik dėl savo gerovės. Man politika – ne uždirbti. Aš uždirbau versle. Veiklą rajono taryboje, o ir Seime aš matau tik kaip darbą žmonėms, gimtajam kraštui, šaliai. Yra labai daug dalykų, kuriuos reikia sutvarkyti, kad žmonės galėtų padoriai gyventi regionuose, dirbti žemę, auginti vaikus, grįžti iš emigracijos. Mes daug pasiekėme per 30 metų, bet dar daug darbo yra.


Ačiū už pokalbį.


Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkiminės sąskaitos. Užsk. nr. PR2013