Pradžia » Aktualu » Iš Angliškų bulvių plokštainio neiškepsi

Iš Angliškų bulvių plokštainio neiškepsi

Iš Angliškų bulvių plokštainio neiškepsi

Publikavimo data: 2013-11-29

Pilnas paskaitos įrašas https://www.youtube.com/watch?v=BFrJbdB7pss

Seniau, būdavo, verda bulvės virtuvėje – visi namai kvepia. O dabar? Jai „Vegetos“  pridėsi, tai gal kažkokį skonį ir gausi. Kas dar atsimena seniai,  vaikystėje, močiutės užaugintų burokėlių kvapą ir skonį? Dabar be druskos daržovių valgyti nebegali, jos  nebeturi aromato.

Kuo skiriasi močiutės bulvė nuo dabartinės? Kas iš šiuolaikinių daržovių atėmė kvapą ir skonį?

Dažnai teigiama, kad taip nutiko dėl cheminės žemdirbystės. „Ant trąšų“ užaugintos daržovės, nesukaupia tiek daug medžiagų, praranda savo savybes, todėl dingsta jų aromatas. Tame yra dalis tiesos: kas užsiaugina maisto savo darže, jaučia, kad skirtumas – savos ar pirktinės –  didelis. Bet ir savas daržoves tenka pagardinti: be prieskonių jų nesinori valgyti.

Tai kur čia šuo pakastas? Ką mūsų močiutės darė geriau, nei mes dabar? Gal tiesiog išlepome ir pripratome prie prieskonių? Tame dalelė tiesos, ko gero, yra, bet pagrindinė priežastis visai kita.

Niekas nedrįs ginčytis, kad laukiniai augalai savo kvapu ir skoniu žymiai lenkia naminius. Kas turi galimybę palyginti miške ir darže užaugintas avietes, spanguoles, mėlynes ar kokias kitas uogas, tas skirtumą puikiai supranta. Tačiau retas susimąsto, kad kultūriniai augalai kažkada buvo laukiniai. Kuo augalas genetiškai artimesnis savo laukiniam protėviui, tuo jo savybės yra geresnės.

„Crapaudine“ – 1000 metų senumo burokėlių veislė.  Šių burokėlių Lietuve įsigyti neįmanoma, tokiomis senomis veislėmis niekas nebeprekiauja. Minėtų sėklų galima gauti tik iš žmonių, kurie vis dar saugo senovines veisles ir augina šiuos burokėlius savo reikmėms. „Crapaudine“  užauga nedideli ir ne tokie saldūs, kaip mūsų, bet jų kvapas ir skonis labai stiprūs.

Mūsų protėvių daržovė,  kuri buvo pagrindinis maistinis augalas iki pasirodant bulvėms, –  ropė. Dabar tik pasakos ir padavimai atmena šį maisto produktą. Šis augalas kildinamas iš Rusijos (tikroji ropės kilmė nežinoma), bet ir šioje šalyje ropių, kurias valgė mūsų senoliai, labai sunku gauti.

Ropę bulvė išstūmė dėl savo saldumo, kuris byloja apie didelį krakmolo kiekį, esantį daržovėje. Krakmolas – ilga polisacharidų, arba kitaip – cukraus, grandinė. Didelis jo kiekis daržovę daro saldžią, bet tai yra žalinga žmogaus organizmui, todėl nepatartina bulvių valgyti daug, o diabetininkams siūloma jų visai atsisakyti. Ropė – atvirkščiai: krakmolo ji turi mažai, o kitomis savybėmis smarkiai lenkia bulves. Sveikatai palaikyti ji – daug tinkamesnis maistas.

Dabartinės ropės, kurias galima įsigyti turguose, –  tik vandenėlis su trupučiu aitrumo. Yra žmonių, kuriems pavyko parsigabenti šios senos veislės sėklų iš Suomijos, Karelijos. Tikrųjų ir išvestinių augalų kvapo ir skonio savybės skiriasi kaip diena nuo nakties.

Tačiau ir bulvės seniau buvo skanesnės. Labai populiari bulvių veislė „Sineglazka“,  arba lietuviškai „Mėlinakė“, visiškai išnyko. Rusijoje ši bulvė buvo laikoma pačia vertingiausia, bet ir ten ją įsigyti jau ganėtinai sunku. Jos yra mažesnės ir dera ne taip gausiai, kaip šiuolaikinės išvestinės veislės, todėl verslui jos netinka. Jos buvo išstumtos iš rinkos.

Toks jau tas verslas yra: jam svarbi kiekybė, o ne kokybė. Veislės, kurios yra vertingos dėl savo maistinių savybių, bet neduoda didelio derliaus, pelno neatneša. Ši priežastis lėmė senųjų veislių nykimą.

Pasaulyje galima rasti bulvių veislių, kurios nekito tūkstančius metų. Jeigu tektų paragauti tikrąją senovinę Inkų bulvę „Adina“, suprastumėte, kad jos neturi nieko bendro su šiuolaikinėmis išvestinių veislių bulvėmis.

Dabartinių bulvių sudėtis – vien krakmolas. Kam teko bandyti išsikepti plokštainį iš Anglijos prekybos centruose pirktų bulvių, žino, kad neišeina iš jų padaryti mums įprasto patiekalo. Iš mūsiškių dar šioks toks sulimpa, bet tokio, kokį kepdavo mūsų senoliai, jau nebeiškildinsi.

Lietuviškasis antaninis obuolys – tai tik viena atsitiktinė laukinės obels mutacija. Šie obuoliai nuo savo protėvių nutolę labai mažai. Tai patvirtina šios rūšies žiedų piestelės, kurios yra mažesnės nei kultūrinių obelų, yra labiau panašios į laukines. Natūraliomis sąlygomis šios obels žiedai apsidulkina vieni nuo kitų, ir su kultūrinėmis veislėmis ši obelis nesikryžmina.

Geros gaspadinės žino, kad tikras obuolių sūris be antaninių obuolių neišeina. Tam, kad suslėgti jie suliptų ir laikytųsi kaip želė, reikalingi peptinai. Jų pakankamą kiekį turi būtent antaniniai obuoliai.

Tą patį galime pasakyti ir apie gyvulius. Kuo senesnė naminio gyvūno veislė, tuo jo produktai geresnės kokybės. Ką jūs į tai, jai pasakytumėm, kad tikro pieno Lietuvoje niekur nebeįmanoma gauti?

Pati šiuo metu pieningiausia karvių veislė „Holšteinų“ yra išvesta Amerikoje. Su ja buvo sukryžminta didžioji dauguma Europos, taip pat ir Lietuvos, ūkių karvių. Tokios naujai išvestos gyvulių veislės duoda tris kartus daugiau pieno… Tačiau dėl tokio skaitlingumo nukenčia kiti dalykai…

Rasti senųjų karvių rūšių pasidarė sunku, tikro pieno paragauti gali tekti keliauti į Rusijos gilumą. Altajuje vis dar auginamos karvės, vietinių vadinamos „Altaiskaja paroda“. Tai mažos karvutės,  pieno jos duoda nedaug, gal tik kokius tris litrus, bet jo kvapas, skonis, saldumas… Be to, pienas labai riebus, su mūsišku nieko bendro neturintis.

Kiaušiniai –  tas pats. Senovinių vištų kiaušinių tąslumas yra daug mažesnis, bet kokybė geresnė. Toks yra gamtos dėsnis:  kuo daugiau, tuo prastesnė kokybė. Ir nieko čia nepadarysi.

Šis nesusipratimas kokybės ir kiekybės santykyje atsispindi ir daugelio šiuolaikinių žmonių mąstysenoje. Dažnas galvoja, kad daugiau yra geriau. Nemokantis plaukti nuskęsta, nes per mažai stengiasi išplaukti? Man rodos atvirkščiai: stengiasi jis net per daug, bet pastangos nėra nukreiptos tinkama linkme… Daugelis jo rankų mostų jį gramzdina gilyn, o ne laiko paviršiuje. Taip atsitiko ir su agro ekonomika.

Taigi, dabar turim tokią situaciją, kokią turim, o ką su ja daryti, niekas nežino ir netgi nelabai kam įdomu žinoti. Gal nieko ir nereikia daryti, kai dabartinė žmonių populiacija tokia didžiulė, kai išmaitinti pasaulį reikalinga kiekybė, o ne kokybė. Tačiau tie, kas nori valgyti tikrą maistą, tokią galimybę vis dar turi.

Yra žmonių kurie senąjį veislių genofondą kaupia ir saugo. Įsitikinti, kad tikros daržovės skanios ir be druskos, galite patys. Tik reiks jas užsiauginti, sėklų galima įsigyti internetu. Puslapių yra daugybė, tik sunku išsirinkti tikrai vertingus. Aš paminėsiu keletą. Būtu džiugu, jai kas žinote daugiau senomis sėklomis prekiaujančių internetinių parduotuvių ir pasidalintumėte jomis komentaruose.

Čia galima rasti labai įvairių pomidorų sėklų (anglų k.)

http://www.tomatofest.com/

 

Įvairių daržovių sėklos (anglų k.)

http://www.seedsavers.org/Education/Fundraiser-for-Schools/

 

Sėklų manai vyksta ir Lietuvoje: netradicinių sėklų turintys žmonės dalinasi jomis. Tokių mainų renginys vyksta du kartus per metus: rudenį ir pavasarį. Jo data visada pranešama puslapyje http://www.gerazemdirbyste.lt/

 

Deja, gyvulius internetu užsisakyti sunkiau, bet jų įsigyti galimybių yra. Reikia tik domėtis, kur, kas ir kokias veisles augina.

 

Jeigu auginate maistą tik pardavimui, į šį straipsnį nekreipkite dėmesio: jis jums nenaudingas. Žmonės pinigus moka už kiekybę, o ne už kokybę. Tačiau, tikiuosi, šis straipsnis bus naudingas norintiems užsiauginti kokybišką maistą.

 

Parengė Paulius Briedis

Komentarai 2 komentarai

  1. Va va parašė:

    As ir galvoju: nusipirkau bulviu maisa, isvirtos- keisto skonio, keistos spalvos. Dek nedejes vegetos- nepaskanes:)

  2. aldona parašė:

    ydomumo delei paziurejau-Vokietijoje burokeliu Crapaudine pirkti yra ,kaina apie 2€ plius persiuntimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *