Naujųjų metų naktį dažnas vėl sau žadės: darysiu, eisiu, nepamiršiu, pasieksiu… Norint, kad planai ir pažadai neliktų prisiminimais, nuklotais storu dulkių sluoksniu, siūlome pokalbį su rokiškėnu Laurynu Giriūnu, dviračiu apkeliavusiu daugybę šalių, numynusiu tūkstančius kilometrų. Jis sako, kad keliaus dar, dar ir dar… Ir jokių pasižadėjimų sau nė nereikia. Imi ir darai. Tik tiek.
– Tavo kelionės maršrutas stebinantis. Aplankei daugiau nei dešimt miestų ir miestelių. Kodėl pasirinkai tokį maršrutą Kaunas-Krokuva… per Balkanus?
– Kelionė prasidėjo Kaune ir, apmynus Balkanus, baigėsi Krokuvoje. Pakeliui aplankiau Liublianą, Lvovą, Kišiniovą, Odesą, Varną, Istanbulą, Tesalonikus, Skopje, Tiraną, Sarajevą, Belgradą, Budapeštą ir gausybę mažesnių miestelių.
Dar prieš prasidedant 2014-ųjų vasarai masčiau: turėsiu nemažai laiko – apie du mėnesius. Planavau nuvykti net iki Graikijos. Iš pradžių ieškojau draugų, su kuriais galėtume keliauti mašina, tačiau niekas nenorėjo prisijungti, ir ėmiau svarstyti galimybę keliauti arba autostopu arba dviračiu. Autostopu dar nesu keliavęs, tačiau norėjau išbandyti save – vis dėlto nusprendžiau keliauti dviračiu. Beliko susirasti bendrakeleivių. Draugas patarė ieškoti jo dviratininkų forumuose. Taip ir padariau: vienas žmogus atsiliepė. Jo ir manasis maršrutai sutapo, todėl jokių problemų neiškilo. Žinoma, supratome, kad kažkur mūsų keliai išsiskirs…
– O kodėl taip įdomiai keliavai – dviračiu? Ar visą kelionės maršrutą juo ir įveikei?
– Dviračiu numyniau per 6500 km, bet nepasiekiau kelionės pradžios taško. Kadangi nusprendžiau daugiau pakeliauti po Balkanus, Krokuvoje teko sėsti į traukinį, po to – į autobusą.
Dviratį rinkausi dėl daugelio priežasčių: tuo metu labai norėjau išbandyti savo psichologines ir fizines galimybes, kad ateityje žinočiau, ką galiu ir ko negaliu, be to, nemanau, kad dar kada turėsiu tokias ilgas atostogas.
Dar keletas labai svarbių tokios kelionės priežasčių – vyliausi, jog pagaliau apsispręsiu, ką noriu daryti toliau, sužinosiu, koks noriu tapti ir kokį noriu matyti pasaulį aplink save.
– Ar esi dar kada nors panašiai keliavęs?
– Tokios pakvaišusios kelionės dar nesu turėjęs, bet, tikiuosi, jog tai – tik pradžia. Kol kas mano sąskaitoje – tik porą taip vadinamų „eurotrip‘ų“ – kelionių po Europos žemyno šalis. Ir kitokių trumpalaikių kelionių po Europos miestus.
– Papasakok didžiosios kelionės įspūdžius.
– Lenkija buvo pirma šalis, į kurią įvažiavome kirtę sieną. Labai daug automobilių ir krovininių mašinų, tačiau labiausiai įsiminė pakelių kryžiai. Tiek jų nesu matęs niekur Europoje.
Ukraina mus pasitiko gausybe bastūnų šunų. Juos keikėme per visą kelionę. O smagiausia buvo tai, kad arbūzų ir melionų galėjome valgyti į valias: jų kilogramas čia tekainuoja 33 ct…
Rumunijoje, kaip ir filmuose apie šią šalį, žmonės sėdi ant suoliukų šalia kelio ir viską stebi. Buvo įdomu ir tai, kad visi rumunai į bažnyčią eina apsirengę tautiniais rūbais.
Graikiją pasiekėme aplankę Turkiją. Iš karto galėjome laisviau atsikvėpti: su dauguma žmonių buvo galima susikalbėti angliškai, vairuotojai buvo tolerantiškesni mūsų, dviratininkų, atžvilgiu. Gamta irgi buvo labai graži, tik vieną naktį čia mus užklupo audra.
Pati gražiausiai šalis man pasirodė Juodkalnija. Nors su dviračiu čia tikrai daugiau nebegrįžčiau – buvo pragariškai sunku. Tačiau kalnai ir kanjonai mane pakerėjo visam gyvenimui.
– O ar žmonės labai skirtingi?
– Sunku pasakyti: kelionėje neteko daug bendrauti. Vienur jie buvo draugiškesni, kitur – mažiau, bet problemų ar nesusišnekėjimo neteko patirti. Visi padėdavo surasti tai, ko ieškojome, paprašyti duodavo vandens. Vienuose miestuose vairuotojai būdavo mandagesni, kitur – nepakantūs. Būdavo tokių, kurie kelionės dvasią keldavo pypsėjimu. Ir tai tikrai pralinksmindavo.
Tikėjausi, kad sutiksime daug lietuvių, tačiau taip nebuvo. Pirmuosius tautiečius sutikome Lenkijoje, kitus – tik Odesoje.
Visos kelionės metu ant krepšio turėjau prisitvirtinęs šaliką su Lietuvos vėliavos spalvomis. Pirmą kartą trispalvę atpažino Istanbule. Buvo gana įdomi situacija: žmogus, pamatęs mano šaliką, prakalbo lietuviškai, nors buvo turkas.
Stebino kai kuriose šalyse dviračiais keliaujančių žmonių gausa. Dauguma keliautojų – vokiečiai, jie mūsų teiravosi, ar nesame jų tautiečiai. Susidariau įspūdį, kad toks keliavimo būdas šioje šalyje labai populiarus tarp įvairaus amžiaus žmonių.
Sutikau ir amerikietį, keliavusį kažkieno išmestu dviračiu. Prie jo jis buvo prisikabinęs parduotuvės karutį. Taip ir keliavo nuo Italijos iki Istanbulo. O visas jo kelionės tikslas – apkeliauti aplink pasaulį įvairiais būdas, tik ne lėktuvu. Per vakarą tokie žmonės gali papasakoti daugybę įvairių istorijų.
– Ką kelionės metu sužinojai naujo apie save?
– Jau anksčiau maniau, kad galiu iškęsti sunkias situacijas, nebijau sunkumų, tačiau nemaniau, kad galiu ištverti tiek daug. Man teko miegoti šlapiame miegmaišyje, kovoti su stipriu nakties vėju, praustis avių šaltinyje, leistis nuo kalnų, minti prieš vėją, keliauti daugiau nei 40 l karštyje, per dieną numinti 300 km…
Ši kelionė padėjo man suvokti: aš galiu nepalūžti pačiais sunkiausiais momentais ir siekti savo tikslo toliau.
– Ar buvo momentų, kai norėjosi viską mesti ir grįžti?
– Visada būna tokių momentų. Ypač tuomet, kai užklumpa sunkumai. Tokie momentai aplankydavo ir mane. Pavyzdžiui, minant į kalną antrą dešimtį kilometrų, arba esant dideliam karščiui ar vėjui… Kelis kartus tikrai, maniau, palūšiu, tačiau išsirėkus viskas pagerėja. Šiek tiek.
Ypač sunkią situaciją išgyvenau Turkijoje: per vieną dieną padangą pradūriau keturis kartus, ir nebeliko priemonių ją sutaisyti. Tačiau viskas atsiperka, kuomet pasieki tikslą, atsiduri gražiame, pavyzdžiui, Graikijos paplūdimyje. Tada pamiršti sunkumus ir nė nebenori išvykti.
– Kaip treniravaisi kelionei?
– Deja, treniruotėms neskyriau daug dėmesio: neturėjau nei dviračio, nei laiko. Dviratį įsigijau likus mažiau nei dviem savaitėms iki kelionės: tik tada pradėjau važinėti didelius atstumus tarp Rokiškio, Vilniaus ir Kauno. Per tokį pasiruošimą numyniau virš 900 km. Tai buvo skausmingos treniruotės. O po didžiosios kelionės, skausmą savyje jaučiau dar du mėnesius.
– O kaip pavyko visą mantą susikrauti ant dviračio?
– Kelionei reikalingą mantą buvo sunku susiplanuoti – reikėjo pasiruošti bet kokioms situacijoms. Teko pirkti specialius krepšius, skirtus kelionėms dviračiu. Ne kartą viską bandžiau dėliotis, kol galų gale pavyko.
Grįžau veik su pusę daiktų. Kelionės pabaigoje išsikėliau tikslą – 2000 km per 12 dienų. Teko daug ką išmesti, kad būtų lengviau įveikti užsibrėžtą užduotį.
– Ar jau planuoji kitą kelionę?
– Nekantrauju vėl pasivažinėti po kalnus, o, rodės, jų prisižiūrėjau. Viena kelionė tikrai bus į Alpes. Sulaukiau patarimų aplankyti Ispaniją, Prancūziją. Ir dar turiu milijoną kitų planų: reikia pakeliauti kemperiu, motociklu, be to, dar neišbandžiau savęs kelione autostopu. Galbūt kada nors pavyks palikti Europos žemyną ir nuvykti kur nors toliau…
Kalbėjosi Agnė Raščiūtė
Nuotraukos iš Lauryno Giriūno asmeninio archyvo