Iš Kupiškio kilusi režisierė Rasa Niurkaitė: Vilnius, Londonas, Niujorkas, Ryga…

Režisierė Rasa Niurkaitė


Lapkričio 9–21 dienomis Londone vyks tarptautinis teatro festivalis ,,Voila! Europe“ . Jo programoje – iš Kupiškio kilusios kūrėjos Rasos Niurkaitės režisuotas spektaklis ,,Right Left with Heels“ („Dešinę, kairę aukštakulniais“). Kaip skelbia festivalį organizuojantis Londono teatras „The Cockpit“, šis renginys – puiki proga kūrėjams žengti drąsų žingsnį: parodyti naują kūrinį, atrasti naują žiūrovą ar išversti savo kūrybą į naują kalbą.

– Mūsų spektaklis yra apie… Pasirodo, ir Lietuvoje šią pjesę šiemet statė… Palauk. Man reikia kažkaip sklandžiau kalbėti, – nors ir gerai nusiteikusi interviu pradžioje Rasa atrodė kiek įsitempusi.  

– Aha. Ir aš kažkodėl jaudinuosi, – prisipažinau.  

 Su Rasa susidraugavome dar besimokydamos Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Kartu lankėme režisierės Vilijos Morkūnaitės vaidybos pamokas, tapome net artimomis draugėmis ir galėdavome valandų valandas prašnekėti ne tik apie teatrą.  

 Šiandien ji – Londone, aš – Kupiškyje. Šypsomės viena kitai nuotoliniu būdu ir juntame įpareigojimą, kuris niekada mudviejų pokalbio nevaržydavo: kalbėti sklandžiai, informatyviai bei taip, kad būtų įdomu ir skaitytojui. O gal tiesiog abiem truputį nesmagu, kad taip retai susiskambiname.

– Juk pakalbėti tikrai yra apie ką: apie tavo režisūrinius ieškojimus pabaigus studijas Karališkoje Škotijos konservatorijoje, apie aktorių dirbtuves ir, žinoma, apie spektaklį ,,Right Left with Heels“…  
– Spektaklį ,,Red Left With Heels“ pastatėme pagal to paties pavadinimo Sebastiano Majewskio pjesę. Jos veikėjai – kairysis ir dešinysis Magdos Giobbels bateliai. Jie nėra teigiami personažai – bateliai paveldėjo dalį nacistinės ideologijos, – tačiau užduoda svarbius klausimus apie nugalėtojų pasakojamą istorijos versiją.Savo kūrinyje norime sukurti įspūdį, kad pjesės veikėjai stengiasi perteikti svarbią žinią žiūrovams, bet lieka neišgirsti: istorija ir joje vykstantys baisūs įvykiai yra linkę kartotis, mutavusios fašistinės idėjos gyvuoja ir šiandien.

Spektaklio „Right Left with Heels“ akimirka


– Spektaklį rodysite jau ne pirmą kartą?  
– Pjesę mes atradome 2017-aisiais. Tuomet Londone labai jautėsi Didžiosios Britanijos apsisprendimo išstoti iš Europos Sąjungos sukeltos nuotaikos; ne taip seniai buvo įvykęs referendumas. Antraštės spaudoje, šūkiai ir visa atmosfera man kažkuo asocijavosi su 1933-ųjų istoriniais įvykiais, kai Hitleris atėjo į valdžią. Įdomu buvo statyti spektaklį šiame kontekste. ,,Brexit‘as“ jau buvo kiek kitoks, kai pernai savo pastatymą rodėme „Voila! Europe” festivalyje. Na, o dabar, manau, pjesė tapo dar aktualesnė.

– Kaip atsitiko, kad šis spektaklis festivalyje ,,Voila! Europe” vaidinamas ne pirmą kartą?  
– Taip, pernai užpildėme anketą ir buvome atrinkti. Šiemet dalyvauti neplanavome, bet festivalio direktorės Sharlit Deyzac ir Amy Clare Tasker pakvietė sugrįžti. Tikriausiai pandemija organizatoriams kiek sujaukė planus.

– Ar pandemija neįtakos festivalio, spektaklio?  
– Planavome spektaklį rodyti gyvai auditorijai; žiūrovai būtų sėdėję vienas nuo kito saugiu atstumu. Tačiau BoJo (Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas – aut. past.) neseniai pranešė, kad nuo lapkričio 4 d. Londone skelbiamas karantinas. Renginys vis dar vyks: spektaklius transliuosime internetu. Visa informacija bus skelbiama festivalio internetinėje svetainėje voilafestival.co.uk
Dėl silpno imuniteto viena mūsų aktorė patenka į rizikos grupę, o spektaklyje daug fizinio kontakto. Planavome ir tarp aktorių sukurti atstumą, bet pasitarę nusprendėme to nedaryti. Stengsimės prieš pasirodymą izoliuotis, kad būtų kuo mažiau rizikos.  
Labai sunku kažką planuoti, viskas labai greitai keičiasi.

– Teatre ,,The Cockpit“ vyksta ir tavo rengiamos aktorių dirbtuvės ,,Kinestetinis intelektas“. Kaip pradėjote bendradarbiauti su šiuo teatru?  
– Pernai per festivalį susidraugavome su teatro meno vadovu Davidu Wybrow`u. Jis – toks… tikras archetipinis teatro žmogus… nuostabiais ūsais. Davidas labai palaiko mūsų trupės kūrybą. 
Įvairios dirbtuvės – viena iš ,,The Cockpit“ veiklų. Mane prisijungti pakvietė jas kuruojanti  Amy Clare Tasker.

– Papasakok apie dirbtuves. Kaip gimė jų idėja? 
 – Studijuodama dirbau su pjese, kurios tema – seksualinis išnaudojimas. Mano aktoriai turėjo pasiekti tamsią vietą savyje: ieškoti blogų prisiminimų, išgyvenimų ir rasti tą emociją. Tačiau studijų metu niekas jų nemokė, kaip paskui palikti sunkų vaidmenį. Tai man atrodė pavojinga. Aš vis galvojau: gal yra kitokių būdų tokią emociją išgauti, nebūtinai traumuojant save? Svarbu, kad ją pajaustų žiūrovas, o mums teatras juk yra darbas, ir reikia save saugoti. Vėliau, statant kitus spektaklius, susikūrė keli pratimai. Juos ir naudoju dirbtuvėse.

Rasa su dirbtuvių „Kinestetinis intelektas“ dalyviais

– Kokie jie?  
– Tai – fiziniai pratimai, kurie kūne sukuria emociją. Na, pavyzdžiui, viename iš pratimų aktoriui reikia sugalvoti judesį rankomis ir atlikti jį kelis kartus. Tada įsivaizduojame raumenų energijos skalę, kurioje 10 – pilnas judesys, 0 – jokio judesio. Aktorius vėl keliskart kartoja užduotį, vis mažindamas raumenų energiją. Tada įvedame naują matą – intenciją. Kai raumenų energija krinta, intencija auga: jei raumenų energijos skalėje judesys vertinamas vienetu, ketinimas jį atlikti yra stiprus, todėl intencijos skalėje toks pat judesys vertinamas devynetu. Taigi galiausiai aktorius atlieka judesį pilnu pajėgumu, ir jis yra toks, kokio ir reikia, – nebėra intencijos, aktorius apie jį nebegalvoja.  
Visi pratimai yra alternatyva metodams, kurie reikalauja atsiminti ar įsivaizduoti patirtą emociją. Mes ir bandome emocinį darbą perkelti iš galvos į kūną.

– Kaip ryžaisi pradėti mokyti?  
– Nežinau. Nuoširdžiai, – nežinau. Pirmas dirbtuves organizavau visiškai ekspromtu. Radau pigius bilietus į Niujorką, per kelias savaites susiplanavau kelionę. Prieš išvykstant pagalvojau: gal Niujorke galėčiau pabandyti pravesti savo mokymus? Parašiau kelioms mokykloms, aktorių studijoms. Gavau pakvietimą iš John DeSotelle vaidybos studijos. Čia ir įvyko pirmos mano dirbtuvės. Pamačiau, kad pratimai visai veiksmingi, galima juos vystyti. Vėliau mokymus vedžiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Londono, Danijos mokyklose.  
Nerimo vis dar pasitaiko, nes aš pati niekada pernelyg nemėgau žaidimų repeticijose. Pandemijos metu dirbtuves galiu vesti tik nuotoliniu būdu. Bijojau, kad taip daromi pratimai neveiks: jie yra fiziniai, o aš negaliu prieiti, parodyti aiškiau. Be to, dabar pratimus aktoriai daro savo namuose, kur net atsigulti ant grindų ne visada yra pakankamai erdvės. Buvo iššūkis pratimus adaptuoti tokioms sąlygoms, bet… Panašu, veikia!

– Vadinasi, turint idėją, reikia tiesiog nebijoti jos?  
– Taip. Bet, mano manymu, idėja brandinasi. Apie dirbtuves aš galvojau ne vienerius metus. Pirmi užsiėmimai buvo nemokami – vedžiau juos už suteiktas patalpas, prašiau, kad mokiniai parašytų atsiliepimus. Po kiekvienų dirbtuvių kažką išmokstu ir pati. Dabar jos jau visai kitokios nei buvo iš pradžių. 

– Kokie režisierės karjeros laiptai?  
– Siekti režisierės karjeros irgi pradėjau ne iš karto. Visada maniau, kad savo gyvenimą noriu sieti su teatru, bet baigusi Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją studijavau Lietuvių filologiją ir reklamą Vilniaus universitete. Vėliau kelis kartus stojau į LMTA: pirmąkart į vaidybos, paskui – režisūros kursus. Tačiau visada labai jaudindavausi, gal net nelabai ruošdavausi: galvojau, ai, pabandysiu. Kol vienąkart draugas man sako: ,,Rasa, mes tave pažįstam jau apie dvejus metus. Kiek tavo spektaklių matėm?“ Po tų žodžių pasibeldžiau į keleto kaimynų duris. Tuo metu gyvenau Vilniuje, apsupta jaunų kūrybingų žmonių. Tapome bendruomene, aplinkinių vadinama ,,Tilto namais“. Čia surinkau kūrybinę komandą pirmam savo spektakliui „Laimingos dienos“ . 
Po metų įstojau į režisūros studijas Škotijoje, tuo pat metu buvau priimta ir į LMTA.

– Vis dėlto pasirinkai studijas Karališkoje Škotijos konservatorijoje. Apie jas išsamiai pasakojai delfi.lt. Studijos buvo intensyvios: nuolatinės repeticijos, darbas su profesionaliais aktoriais ir režisieriais. Spektaklį rodėte net garsiajame Šekspyro ,,Globe“ teatre. Kokie studijų įspūdžiai išlikę dabar, po jų praėjus penkeriems metams?  

– Na…

– Nekokie?  
– Visokie. Nors studijas baigiau prieš penkerius metus, diplomą atsiėmiau tik pernai, nes tik tada baigiau už jas mokėti. 

Rasos diplominis darbas Karališkoje Škotijos konservatorijoje – spektaklis „The Consecration of Connor King“


– Pradedi skaičiuoti, ar viskas vertėjo?  
– Taip, kartais. Nes ne tik man, bet ir mano šeimai tai daug kainavo. Be jos pagalbos, niekada nebūčiau galėjus įgyvendinti savo svajonės. Tėvai prisideda ir kūrybiškai: jie pagamino spektaklio „Laimingos dienos“ scenografijos konstrukciją, mama pasiuvo vaiduokliškus kostimus spektakliui „Right Left With Heels“.   
Studijų metu labiausiai trūko dėstytojų kritikos. Jie vis sakydavo „Šaunuolė Rasa, labai gerai.“ Tokie žodžiai priversdavo susimąstyti „Jei viską darau gerai, tai kodėl, po perkūnais, aš čia mokausi?“ Galiausiai pati pradėjau ieškoti sau priekabių, sakydavau „Ši scena buvo silpnoka…“ Ir tada imdavome diskutuoti. 
Visgi labai išmokome dirbti vieni su kitais, gavau tikrai labai daug praktikos. Aš ir dabar dirbu su bendrakursėmis Rosa French ir Franchesca Isherwood. Jos vaidina spektaklyje „Right Left with Heels“. Su Rosa pradėjome rašyti pjeses. 

– Pasibaigus studijoms dažną apima nerimas: „O kas toliau..?“ Ar tu tai jautei?  
– Po studijų man to visiškai nesijautė. Planuose jau buvo du projektai – spektaklis ,,20 sezonų“ Lietuvoje ir šokio spektaklis ,, Bērnības sapnis“ („Vaikystės sapnas“) Latvijoje. Aš net nedalyvavau mokslų baigimo šventėje, nes repetavau. Tas nerimas atėjo po kokių pusės metų, kai šie spektakliai buvo įgyvendinti. Tada mano bendrakursiai jau buvo įsisukę į darbus, o man reikėjo ieškoti naujų projektų.

Spektaklio „Vaikystės sapnas“ akimirka

– Kaip jų ieškai? Kaip surandi žmones, su kuriais pradedi dirbi?  
– Lietuvoje teko dirbti skirtinguose teatro projektuose, taip sutikau daug įvairių žmonių. Su jais vėliau turėjau progą pastatyti ir savo spektaklį. Mano geriausias draugas, buvęs Nacionalinio Operos ir Baleto teatro solistas Isaac’as Evans’as yra etatinis mano kūrinių judesio režisierius. Net neprisimenu, kaip susipažinau su latve prodiusere Zane Estere Gutmane. Gal savanoriaudama kuriame nors teatro festivalyje Vilniuje? Ji supažindino mane su choreografe Agnese Bordjukova. Mano ir Agnesės požiūris bei idėjos sutapo, pastatėme spektaklį  ,,Bērnības sapnis“.

– Šis spektaklis netgi pelnė nacionalinių Latvijos teatro apdovanojimų, ,,Spēlmaņu Nakts“ įvertinimą už pasiekimus šiuolaikinio šokio mene. 
– Taip. Per tokias patirtis ir plečiasi pažinčių ratas. Čia, Londone, taip pat su kiekvienu projektu atsiranda vis naujų kūrėjų, su kurias noriu dirbti.

– Tavo kūrybiniame bagaže – jau aštuoni spektakliai. Pirmąjį – ,,Laimingos dienos” –  kūrėte su būriu draugų. Tarp jų – ir iš Kupiškio kilęs Edvinas Mikėnas. Kaip dabar vertini savo pirmą režisūrinį darbą?  
– Jį prisiminusi tikrai jaučiu nostalgiją.Taip pasielgti gali tik naujokas: dėl autorinių teisių apsaugos argi galėjau statyti Samuelio Becketto pjesę?! O tuomet aš net leidau sau į siužetą įvesti du naujus personažus. Viskas daug paprasčiau, net kūrybingiau, kol esi naivus. Tikrai norėčiau kažkada prie šios pjesės sugrįžti.  

Spektaklio „Laimingos dienos“ akimirka


– Ar su pjesės ,,Right Left with Heels“ autoriumi susisiekėte?  
– Žinoma, kitaip ir festivalyje dalyvauti negalėtume. Tiesa, situacija buvo kiek sudėtinga, nes autorius nekalba angliškai. Iš pradžių mums vertėjavo jo vaikinas. Kai buvome atrinkti rodyti spektaklį festivalyje ,,Voila! Europe”, autoriaus sutikimą reikėjo gauti greitai, o S. Majewskis niekada neskubėdavo atsakyti į mūsų elektroninius laiškus. Lenkiškai kalbanti mano draugė keliskart skambino teatrui, kuriame jis dirbo, bet visada rasdavome tik valytoją. Galiausiai pataikėme paskambinti tuo metu, kai pjesės autorius ėjo iš teatro; valytoja šaukdama nuskubėjo jo pakviesti, ir mes – pagaliau! – viską suderinome.

– Gal siekdamos didesnės laisvės su aktore R. French ir nusprendėte pjesę parašyti pačios?  
– Su Rosa jau esame pastačiusios spektaklį pagal mūsų pačių parašytą pjesę „A Lesson“ (,,Pamoka“). Abi mėgstame derinti realų ir siurrealų pasaulius; mus labai įkvepia Davido Lyncho kūryba. Rašydamos savo pjeses galime sukurti šiuos pasaulius. Tiesa, pirmą pjesę rašėme galvodamos, kaip ją pastatysime:  „Pamoka“ tapo solo spektakliu, nereikalaujančiu specialios scenos ar sudėtingos scenografijos. 
Mūsų antra pjesė visiškai kitokia. Šįkart nusprendėme rašyti taip, kaip norisi, ir visai savęs nevaržyti: joje – penki veikėjai, scenografija bei specialūs efektai taip pat vaidina vaidmenį. Leidome fantazijai lėkti nevaržomai. Man tai labai įdomu.

– Apie ką nauja jūsų pjesė?  
– Apie priešgimdyvinę depresiją. Mes tik rašydamos supratome, apie ką bus pjesė. Dėl pandemijos negalime susitikti, todėl rašome pakaitomis: aš parašau tekstą mėlyna spalva, nusiunčiu Rosai, ji papildo kūrinį rašydama raudonai. Kartą į savaitę susiskambiname, viską aptariame ir atsirenkame, kas patiko mums abiem. Kažkaip taip ir išsivystė ši tema. Manome, kad moterims sunku kalbėti apie priešgimdyvinę depresiją: tu juk negali sakyti, kad nelauki savo vaiko. Bet pjesė dar nebaigta. Man pačiai įdomu, į ką ji išsivystys.

– Nejaugi Londone spektaklį pastatyti lengviau nei Vilniuje? Kodėl nusprendei kurti Anglijoje?  
– Tai nebuvo planuota, tiesiog taip susiklostė. Man norisi dirbti skirtingose šalyse su skirtingais aktoriais, žinoma pagalvoju ir apie Lietuvą. Režisūroje dar tikrai esu jauna ir neatmetu jokių galimybių. Bet Londonas yra mano miestas. Jis, man atrodo, nėra Anglija. Čia tiek daug visokių kultūrų ir istorijų… Kažkaip jauti: viskas labai arti.
Kai lankiausi Niujorke, klausiau žmonių, kokį spektaklį rekomenduotumėte pažiūrėti? Ir visi man rekomendavo tuos, kurių pastatymus jau buvau mačiusi Londone. Čia teatro yra labai daug ir fiziškai neįmanoma pamatyti visko, kas vyksta. Dėl to, jo finansavimas nėra didelis, palyginus su kitomis Europos šalimis. Tačiau tikriausiai dėl šios priežasties teatro bendruomenės nariai vieni kitus labai palaiko: visada atsiras žmonių, kurie patars ir padės. Ypač dabar. Daugelio projektai sustojo, bet žmonės ėmė kurti visokias iniciatyvas internete, daugybė didelio kalibro režisierių veda paskaitas, kūrybines dirbtuves. Tokia galimybė mokytis iš žymiausių teatro kūrėjų gali ir nebepasitaikyti.


– Peržvelgiau tavo profilį Instagrame. Viskas, ką darai, atrodo labai įdomu.  
– Gal Instagrame atrodo įdomiau nei yra iš tikrųjų. Istagramas nėra realybė.

– Patys sau esame griežčiausi skaitytojai ir žiūrovai. Kūrėjo kelyje viskas paprasta tik tuomet, kol esi naivus. Bet ten ir yra pradžių pradžia.Ačiū už pokalbį. Džiaugiuosi galimybe papasakoti kupiškėnams apie talentingą ir savo svajonių siekiančią kraštietę. Sėkmės!


Kalbėjosi Emilija Briedytė  
R. Niurkaitės asmeninio archyvo nuotraukos