Pradžia » Aktualu » Iš mažyčio Prancūzijos kaimo – paviešėti į Kupiškio miestą…

Iš mažyčio Prancūzijos kaimo – paviešėti į Kupiškio miestą…

Publikavimo data: 2019-02-15

Mažame Lantignie kaime

Su Romainu – vadiname jį Romanu – susipažinome jo tėvų ūkyje, Vidurio Rytų Prancūzijos Božolė regiono mažame Lantignie kaime. Dalyvavome „vendange“ – taip vadinamas vynuogių derliaus nuėmimo metas. Po sunkios darbo dienos susėdę prie vyno taurės šnekučiuodavomės apie įvairiausius dalykus.

Romano tėvai, seneliai, proseneliai – vyndariai, gaminę ir tebegaminantys „Božolė“ vyną. Šiuo metu laukuose vyksta krūmų genėjimas: bus nukarpyta 11 ha laukų – darbo iki pavasario. Romanas daug padeda tėvams, tačiau pats nežada tapti vyndariu – giminės verslą perims vyresnysis brolis. Romanas Liono universitete studijavo filmų kūrimą ir, kai nereikia padėti tėvams, daug keliauja, ieško savęs.


Apie mūsų žiemos ypatumus

Po darbo vakarodavome Romano senelių ūkyje. Bičiuliui pasakojome apie mūsų krašto žiemos ypatumus: apsnigtą purų Lietuvos mišką, tam laikmečiui būdingą maistą, šiaurietiškas pramogas, užsiminėm ir apie Kupiškio kraštui būdingą tradicinį alų… Romanas jau yra buvęs Lietuvoje, lankėsi Vilniuje, bet lengvas vyno svaiguliukas aitrino pasakojimus – vaikiną įtikinome, kad jis mūsų krašte dar ne viską matė. Tada nė nesupratome, kad šiek tiek klimpstame, nes štai dabar – šaltą, apipustytą ir darganoką vasarį – jis čia, Kupiškyje: Romanas atvyko mūsų aplankyti.


Feisbukas, turgus ir „Rokiškio“ sūris

Kupiškyje tikrai nėra kas veikti! O dar žiemą… Apie ką mes jam pasakojome Lantignie kaime? Apsnigtą mišką? Lietuvišką maistą?

Kur Kupiškyje pavalgyti? Pica ar sušiais prancūzo nenustebinsi. Kur gauti tradicinio maisto?

Sakoma, nėra bėdos, kurios neišspręstum pasitelkęs kūrybiškumą. Taigi mes rinkomės feisbuką ir „Kupiškėnų turgų“. Pirkome lietuviškų rūkytų lašinių, juodos duonos, naminės varškės, sūrio ir pieno, šakotį, saldžių lietuviškų meduolinių grybukų… Kai kurie produktai – vietinių ūkininkų, tikri. Prancūzai – puikūs sūrio žinovai. Tad neišvengėme ir picos vakaro su „Rokiškio“ sūriu. Į degustaciją kvietėme kupiškėnus. Kvietimą daug kas „laikino“, bet juo pasinaudojo tik labai labai pažįstami.


Degustacijų tradicijos šeimoje

Romano šeimos tradicija – vyno degustacija. Iš kelionės visada parvežama vyno: šių gėrimų ragavimas vyksta per Kalėdas, kai visi susirenka draugėn. Šeima aptaria, ar vynas geras, ar prastas, kokių skonių ir poskonių jis turi. Romanui įdomu, kaip skirtingai tą patį vyną jaučia šeimos nariai. Šiais metais daugiausia pagyrų pelnė 1989-ųjų vietinis vynas.


Sausis – kaimynų vyno degustacija

Taigi Romanas – iš Božolė regiono, iš kur po visą pasaulį pasklido tradicija trečią lapkričio ketvirtadienį švęsti Jauno vyno dieną. Tai vyndarių kraštas, vyną gamina dažnas Romano kaimynas. Sausio mėnesį jie renkasi aptarti praėjusių metų derliaus. Atkemšamas vis kito kaimyno butelis, po to vertinamas skonis, komentuojamas jausmas, sukurtas išgertos vyno taurės. Įdomu tai, kad vynų savininkai atskleidžiami tik degustacijos pabaigoje – taip išvengiama subjektyvaus vertinimo, palaikymo mėgstamiausio kaimyno. Pasak Romano, nepaisant to, jog Božolė regiono vyndariai savo produkciją privalo gaminti pagal panašius principus, gėrimas visiems gaunasi labai skirtingas. Pasitaiko, kad vyndarys neatpažįsta savo produkcijos.


Anykštietiškos „Vorutos“ degustacija

Turėdami savo namuose tokį vyno ekspertą nusprendėme ištestuoti „Anykščių vyno“ produkciją. „Vorutos“ pirkome specializuotoje gamyklos parduotuvėje. Romanas suabejojo, ar šį gėrimą apskritai galima vadinti vynu, nes jis – ne iš vynuogių. Bet pardavėja mus nuramino: girdi, viskas gerai, egzistuoja ir uogų-vaisių vynai.

Svečias, paragavęs „Vorutos“ pasakė tik tris žodžius:

– Not so bad.

Tai reiškia – nėra labai blogas. Tačiau, anot Romano, geriant antrą taurę, burna apsalsta, ima darytis neskanu. Iš mūsiškės degustacijos ir liko lietuviškas principas – nėra ko daug gerti!
Nieko nepadarysi, Lietuva – ne vyno šalis. Užtat Romanui labai patiko „Kupiškio alus“, gaminamas… pasvaliečių.


Sunkus, bet gilus pokalbis

Romanas nesukritikavo ir „Upės kepyklėlės“ picos. Tačiau didžiausio jo dėmesio sulaukė atminimo lentelė, kabanti ant pastato sienos. Anot Romano, įrengti šioje vietoje maitinimo įstaigą – labai drąsu: kažkam gali pasirodyti, kad nepridera kalėjimo paversti kavine. Šis momentas davė pradžią sunkiam, bet giliam pokalbiui apie mūsų šalies praeitį, ypatingus drąsos momentus, padėjusius pasiekti nepriklausomybę. Bėgti nuo kraupios praeities – ne išeitis, ji mus moko džiaugtis tuo, ką turime šiandien.


Krašto istorija – muziejuje

Kalbos „Upės kepyklėlėje“ priminė – turime Kupiškio etnografijos muziejų. Jis mažytis, kuklus, nėra kažkuo labai ypatingas. Betgi Romanas – ūkininkų sūnus. Jo seneliai augino duoną savo rankomis, todėl senovinių padargų eksponatai svečiui pažįstami. Jo senelis daug pasakojo apie senovės ūkį, kai kurie rakandai ir padargai vis dar stovi palėpėje – ne tokia ir tolima mums Prancūzija. Buvo smagu palyginti mūsiškos ir prancūziškos buities panašumus ir skirtumus. Tokia galimybe muziejus svarbus.


Juoda duona ir prancūziškas batonas

Prancūzai ir lietuviai turi gilias duonos kepimo tradicijos – tik jų mėgstamiausia kvietinė, o mūsų – ruginė duona. Tačiau reta prancūzų šeima namuose turėdavo duonkepį – jiems nereikia didelių krosnių namams šildyti. Romanas pasakojo, kad seniau šalyje veikdavo bendro naudojimo kepyklos, jose kepdavo visas kaimas. Balta duona ilgai nestovi, todėl šeimininkės beveik kasdien rinkdavosi draugėn, kartu maišydavo ir kepdavo prancūzišką batoną.

Ar patiko Romanui juoda lietuviška duona? Labai patiko kepta, įtrinta česnaku ir aplieta sūriu.


Buvusios galybės simbolis

Mūsuose būdavo įprastas darbinis arklys, pietuose – asiliukas. Iš laukų į rūsius jis nešdavo vynuogių derlių. Dar ir dabar Romano senelis turi vieną ilgaausį, vardu Igoris.

Muziejuje apžiūrėjome tik mūsų kraštams būdingą atributiką: lietuvaičių kraičiaus skrynias, pakelių rūpintojėlius, mistiškus šiaudų sodus – daiktus, apie kuriuos pasakojau svečiui. Didžiausią įspūdį Romanui paliko Kupiškio muziejaus perlas – tauro ragai. Tai ne tik paminklas mūsų krašto išnykusiam stambiausiam gyvūnui, bet ir svarbus Lietuvos buvusios galybės simbolis.


Pabendravo prancūziškai

Beje, mums labai pasisekė: muziejuje buvo eksponuojami Virginijos Jurevičienės darbai. Jos karpiniai – šiems laikams neįprasta ir unikali meno forma. Romanui klausėsi istorijų, kurias atpažinau karpiniuose. Jis atrodė susidomėjęs.

Kupiškio bažnyčia graži, bet sunku jai konkuruoti su prancūziškomis. Mūsiškė raudona, Romano tėvynėje jos dažniau baltos. Štai ir vėl tema pokalbiui. Prancūzijos statiniams dažniausiai buvo naudojama kalnų uoliena, Lietuvoje – molis, iš jo ir buvo degamos bažnyčioms plytos. Kaip toj dainoj: „Bažnytėlės čia raudonos.“

Kuo ne kuo, bet kupiškėnai gali pasigirti gyveną muziejuje. Turiu omenyje skulptoriaus Henriko Orakausko skulptūras. Nors kupiškėnai praeina pro jas nė nebepastebėdami, bet Romanas stabteldavo prie kiekvienos jų. Ir apžiūrinėjom skulptūras kartu, gėrėjomės jų aukštu meniškumu, ir tyliai didžiavausi, kad šis kūrėjas Kupiškį pavertė muziejumi po atviru dangumi.

Aplankėme ir Kupiškio viešąją biblioteką: užsukome į dailės pamoką. Užsiėmimų vedėjas bibliotekos direktorius Algirdas Venskus neblogai kalba prancūziškai. Romanas džiaugėsi Kupiškyje galėjęs pašnekėti savo gimtąja šneka, o p. Algirdui buvo smagu suteikti svečiui tokį džiaugsmą. Romanas pasimokė paišyti kreida.


Reikia ir pramogų!

Niekur nesidėsi, reikia ir pramogų. Šioje srityje Kupiškis beviltiškas: net ledo čiuožyklėlės ar kalniuko trasos bent „pašikniuku“ nusileisti neturime. Bene didžiausia pramoga ir bus „Pasidaryk pats“.

Paprakaitavę nusikasėm sniegą nuo gabalo Kupiškio marių ledo, pasidarėme čiuožyklą. Marios didelės, neištryptos – ledas pakankamai lygus. Romanas ant pačiūžų stovėjo pirmą kartą gyvenime. Galėjome jį lengvai apgauti, kad nelygumai, už kurių vis užkliūvame, – pramogos dalis.

Vienintelė siūloma veikla – ją, beje, aptikome atsitiktinai, – Jaunimo centro „Pabėgimo kambarys“. Romanui toks išbandymas buvo pirmasis ir gal todėl nenuvylė.


Išeitis – Anykščiai

Išeitis kupiškėnams – važiuoti į Anykščius. Ten jau nebebūtina taikyti taisyklę „Pasidaryk pats“. Kopėme į bažnyčios bokštą, keliavome į Apverstą namą bei Lajų taką, Menų inkubatoriuje išbandėme virtualios realybės akinius, apžiūrėjome Angelų muziejų, ir dar liko sąrašas, ką mieste galėtume nuveikti.


Pirtis – Švenčionių rajone

Romanui buvome žadėję ir pramogą – karštą lietuvišką pirtį. Vietinės buvo arba per brangios, arba dėl kažkokių priežasčių šiuo metu neveikė. Šįkart rinkomės Švenčionių rajoną, naudojomės bičiulių paslauga. Jie, gyvenantys įspūdingame molio namelyje, neseniai savo rankomis pasistatė pirtį. Medinės, pjuvenomis kimštos sienos kvepia medžiu, nėra elektros, vanduo – iš šulinio. Gurkšnodami pasvaliečių „Kupiškio alų“ kalbėjomės apie pirties tradicijas, spėliojome, ar Romanas išdrįs išmėginti maudynes sniege…


Miško gyvūnų pėdomis

Į Šimonių girią nebevažiavome. Miškas, šalia kurio gyvena bičiuliai, – Labanoro girios pakraštys. Seni aukšti medžiai, barstantys šerkšną, žvėrių išbraidžioti sniego takai – gili žiema lietuviškoje girioje, arba puiki pramoga fotografui. Beje, ir mums patiems labai patiko žygis miško gyvūnų pėdomis.


Nenustebintas, bet patenkintas

Romaną, užaugusį turtingoje Prancūzijos kultūroje, turintį giminių Paryžiuje, vieną vasarnamį – kalnuose, kitą – prie jūros, mačiusį nemažai pasaulio, Kupiškiu, ko gero, nenustebinome. Tačiau džiugino susitikimas – vėl pabuvome kartu. Svečias išvažiavo patenkintas, pažinęs ir darganotą, ir šerkšne bei sniege paskendusią lietuvišką žiemą, išbandęs dalykų, kokių dar nebuvo patyręs gyvenime.

Būti ypatingais sunku, tačiau visada galime išlikti savimi, kupini savo gyvenimo patirties, o ji visada bus savita.



Paulius Briedis

Autoriaus nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *