Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (I)

 

Keliaujam dviese – aš ir Simona. Tikslas – pabėgti nuo šaltos ir drėgnos žiemos, patirti kažką naujo bei išsitekti nedideliuose mūsų kelionės finansuose.

Kylame iš Kauno. Skrydis – 4,5 val. Mažos „Ryanair” sėdynės prideda dar valandą, jei skaičiuotume jutiminį laiką. Tačiau juk ilgai laukėme šios kelionės: skrydį pirkome dar vasarą. Vienam žmogui į abi puses sumokėjome vos 80 Eur. Taigi negalim skųstis.

Skrisdami turime laiko prisiminti, ką žinome apie miestą, į kurį atvyksime? „Google” žemėlapis irgi padeda: Eilatas – kurortas, įsispraudęs tarp Afrikos ir  Azijos žemynų, vienoje pusėje, vos už kelių kilometrų, jis ribojasi su Jordanija, kitu šonu šliejasi prie Egipto. Miesto krantus skalauja Raudonosios jūros įlanka, o aplink driekiasi dykuma.

Oras nusimato gana šiltas: 18–20 l. Šortai iš vasarinių rūbų stalčiaus, kuris dar ilgokai nė nebūtų atidarytas, labai pravers. Gali lašnoti: lietpalčius įsidėjom. Taigi stichijoms, manom, pasiruošta. Tik žiemiška lietuviška striukė gali tapti našta.

Pinigai. Čia priima šekelius – izraelietišką valiutą: 1 Eur = 3,8 ILS. Buvome girdėję, kad Izraelyje prekės ir paslaugos maždaug penkis kartus brangesnės nei Lietuvoje. Taupumo sumetimais pasiėmėme palapinę, nors nebuvome praradę vilties sugauti „couchsurferį“, bet žvejyba vis dar nebuvo sėkminga. Iš namų įsidėjome ir maisto: ėmėme visko – nenorėjome subankrutuoti būtent Izraelyje.

Saugumas. Visko apie jį girdėjome. Vieni sako: nėra ko nerimauti, nes miestuose – pilna policijos bei kareivių, užtikrinančių saugumą. Kiti kalba priešingai: nesaugu, dažni incidentai dėl neramių santykių su kaimyninėmis šalimis.

Ar mes viskam pasiruošę? Įsigijome sveikatos draudimą už 6 Eur asmeniui, internete perskaitėme patarimus. Svarbiausia – saugotis skorpiono „Deathstalker“. „Vikipedija” teigia, kad tai vienas pavojingesnių gyvių – tai žinoti pravartu. Dar vienas geras patarimas – asmens tapatybės dokumentą visada nešiotis su savimi, bet jo nepamesti. Tikimės, kad diržas su pinigine yra garantuota priemonė. Tai tiek. Instruktažas praeitas. Jaučiamės saugūs.

Leidžiamės. Ausis spaudžia stipriai, beje, kaip visada. Pro lėktuvo iliuminatorių regime keistą vaizdą: aplink – tik ruda žemė, gyvenviečių nesimato, oro uosto teritorijoje matosi įvairūs kupolai ir bokštai. Tarsi mėnulyje?

Iš oro uosto išėjome 17.30 val. Jau tamsu. Lipame į autobusą, važiuojame į Eilatą. Visur, ką apšviečia autobuso lempos, – tik molio spalvos kopos.

Ilga kelionė įveikta. Kas toliau? Stotyje patikriname „couchsurfingą“. Šiokia tokia nesėkmė: nakvynės niekas nesiūlo. 

Nusprendžiame: apsižvalgysime, ir pats miestas pasiūlys, ką jame nuveikti.

Kėbliname iš autobusų stoties. Šalia – dar vienas oro uostas. Lėktuvai leidžiasi miesto centre. Labai keista: tiek daug garso visiškai šalia prabangių viešbučių.

Užsukame į pirmą pasitaikiusią maisto parduotuvę – norim susiderinti galimybes. Makaronų pakelis 10 ILS (2,5 Eur), 1 kg morkų – 6 (1,5), balta duona – 6 (1,5), litras pieno – 9 (2,25). Maisto kainos ne taip jau ir skiriasi. Turėtumėme išgyventi.

Einame, kur akys mato. Žvalgomės: palmės, rytietiška architektūra, ryškiai apšviestos Eilato miesto gatvės. Pastebėjome du labai svarbius dalykus. Čia visur yra belaidžio interneto ryšys; net paplūdimyje gali „scrolinti“ ir susirašinėti su draugais. Paslauga nemokama. Kitas dalykas – žydai be galo mėgsta kates, čia jos šmirinėja aplinkui nuolat. Internetas padės rasti draugų. O katės? Hmm… Smagu. Gražūs gyvūnai. Nors jos gyvena gatvėse, bet atrodo prižiūrėtos, pamaitintos.

Rašome visiems „couchsurfingo“ internetinės svetainės lankytojams. Ieškome galimybės susitikti su vietiniais, kurie galėtų kažką papasakoti, parekomenduoti, o svarbiausias – duotų stogą virš galvos. Pasisekė: Avneras sutinka susitikti – prilėks po pusvalandžio.

Avneras, nardymo instruktorius, pasakoja mums apie paplūdimio privalumus. Stebėti vandens pasaulį Elate labai populiaru. Vaikinas entuziastingai pristato keturis Eilato delfinus Naną, Luną, Nikitą ir Neo – šio miestelio pažibas. Delfinai gyvena laisvai, nėra uždaryti į akvariumus; jie susidraugavo su žmonėmis ir toli neplaukia. Sumokėjus maždaug 60 Eur galima panardyti su šiais nuostabiais žinduoliais.

Vaikinas daug pasakoja apie nardymą, rodo nuotraukas. Siūlo rytoj mus pamokyti nardyti, jei norime. Aš be galo susidomiu. Simona žiūri įtariai, tačiau nuomonę nutyli.

Šnekučiavomės iki vėlumos. Kalbos po truputį išsikvėpia: jau plepam apie orą. Elate lyja tik penkias dienas per metus. Mes – pačiu laiku: prieš mums atvykstant nustojo lyti. Dar žada lietaus naktį. Avneras sako: gali užklupti audra.

Mes po kelionės pavargę. Vyruko klausiame, kur galėtume prisiglausti? Jis išsisukinėja: pas jį šiandien brolis atvykęs, todėl mūsų priimti negalės, o tokių, kas galėtų, nežino. Avneras mums pasiūlo paplūdimį, kuriame galime pasistatyti palapinę. Duris mums atveria begalybės žvaigždučių viešbutis. Gaila, kad dangus šiąnakt apsiniaukęs.

Linksmai nusiteikę atkeliaujame į nuošalų paplūdimį, prasidedantį ir besibaigiantį viešbučiais. Išsilankstome palapinę, sulendame į miegmaišius ir ieškome patogios pozos užmigti. Girdime, kaip šalia ošia jūra. Kažkur toli groja arabiška muzika, kažkas šūkčioja nepažįstama hebrajų kalba. Ima lašnoti. Truputi neramu, bet tokia pigios keliones kaina.

Paulius Briedis

Autoriaus nuotraukos

Antra dalis:

Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (II)