Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (II)

Popierinė palapinė atlaikė audrą

Lietus stiprėja, kyla vėjas. Palapinė mūsų paprasta, vos ne popierinė: jei kils audra, reikės keltis, krautis daiktus, grūsti į maišus miegmaišius ir ieškoti pastogės… Baisiai nesinori, nuovargis siūlo pasiplaukiojimo su delfinais sapnus. O lietus tarsi žaidžia su mumis: sustiprėja vėl aprimsta, vėjo gūsis praplaukia, ir vėl – ramuma. Tačiau purškia tik truputį, net ir popierius pajėgus mus apsaugoti. O galvoje – Avnero žodžiai – šiąnakt bus audra. Pavargstame laukti blogiausio ir lūžtame.

Palapinėje šutina. Nubundame. Rytas. Pravėrus palapinės vartus atsiveria jūra. „Nevertėjo vakar nakvynės nė ieškoti”, – nusijuokiame. Čia nuostabi vieta atsibusti. Audra? Saulė spigina, vakarykščio lietučio –  nė ženklo. Pirma rytinė, sakykim,  rutina – maudynės Raudonosios jūros bangose. Vandens temperatūra 22 l. – lyg mūsiškė vasara.

 

Atsisakome Avnero paslaugos

Esame pailsėję ir nusiteikę nuotykiams. Rimto plano neturime, judame centro link. Rašome savo vakarykščiam draugui, ar šiandien jis nusiteikęs pamokyti nardyti.. Vaikinui net neįdomu, kaip išgyvenome nakties audrą. Jis iškart prie reikalo: pamoka mums kainuotų 250 ILS (62,5 Eur), o jeigu norime fotosesijos po vandeniu, – 350 ILS (87,5 Eur). Sima juokiasi: „Aš jau vakar supratau, kad tai yra jo verslo planas – per „couchsurfingą” suvilioti klientus.” Tikrai, juk jis visai nesidomėjo, neklausinėjo, ką veikiame gyvenime ir pan. O man pasirodė, kad jam patikome… Nepykstame, žinoma. Įdomių dalykų vakar jis mums papasakojo ir paplūdimį nakvynei rekomendavo. Deja, tiek pinigų nardymui negalime išleisti – Avnero paslaugos atsisakome.

 

Sakytum, prijaukinti jūrų klajūnai delfinai.

Eidami stebime aplinką: žaluma čia sukurta dirbtinai, kiekvienas augalėlis turi savo laistymo sistemą

Retkarčiais prasilenkiame su ginkluotais kariškiais, policijos ekipažai patruliuoja nuolat įjungtais švyturėliais. Didžioji dauguma privačių teritorijų įrėmintos aukštomis tvoromis. Saugumas čia labai svarbu.

Žydai nepasirodė labai tvarkingi. Nutolus nuo kurortinių vietų – daug nebaigtų statybų. Namai: nors daug gražių ir labai ištaigingų, bet netrūksta ir keistų lūšnelių, lyg per mėnesį suręstų. Dažnuose kiemuose guli krūvos kažkokio šlamšto.

Į akį krenta gatvės, nuklotos vizitinėmis kortelėmis su moterų vardais ir telefono numeriais. Nemažai seksualinių reikmenų parduotuvių.

Tačiau bendras vaizdas jaukus – rytietiška ir europietiška sintezė. Laukinė šiltųjų kraštų egzotika susijungia su miesčionišku civilizuotumu. Sakytum, prijaukinti jūrų klajūnai delfinai.

Užsikalbėję, vos neatsitrenkiame į bėgiką, šūktelėjęs jis mus nuveja šalin. Pasirodo, einame maratono taku. Didžiuojamės savimi: puikiai grybaujame, vadinasi, esame tikri turistai.

 

Jei nepadeda pigiausias, bandyk nemokamą

Užsukame į vietinę valiutos keityklą. Velnias, truputi apsišovėme: čia šekelio kursas kur kas geresnis nei Lietuvoje – namuose už eurą gavome 3,8 ILS, o čia siūlo net 4,1. Gerai, kad Vilniuje išsikeitėme tik dalį kelionės biudžeto.

Kam tie pinigai? Jie, žinoma, viską palengvina, bet tuo pačiu atima ieškojimo žavesį. Šiandien norime nusigauti iki raudonojo Eilato kanjono. Pirma mintis – autobusų stotis: gal į ten veža pigus viešasis transportas?

Nukėblynę iki stoties sužinome, kad klydome. Tačiau tai ne problema, jei pigiausias variantas nepadeda, bandysime nemokamą. Sako žydai šykštūs – žadam juos pralenkti. Naujas planas – kelionę tęsti „tranzu”.

 

Diena, netinkanti keliauti į kanjoną

Ieškome tranzavietės, žvalgomės, bandome susigaudyti, kur prasideda mums reikiamas kelias. Besiginčijant, į kurią pusę eiti, prie mūsų sustoja prabangus pikapas. Iš jo į mus kreipiasi malonus senučiukas:

– Matau, blaškotės, jaunuoliai. Ar galėčiau kuo pagelbėti?

– Tikimės nusigauti į kanjoną, – tarsi Kalėdų seneliui išsakom savo norą.

Ieškomas kelias – čia pat, einame teisinga linkme. Tačiau keliauti į kanjoną šiandien nerekomenduoja – plentas uždarytas dėl Pasaulio triatlono varžybų.

Kad tave kur! Mūsų planai vėl griūna. Ką daryti? Senolis pataria į kanjoną vykti rytoj, tik atsikelti truputi ankščiau, kad naktis neužkluptų kelionėje ir netektų miegoti dykumoje. O dabar pasisiūlo pavėžėti į paplūdimį, vandens žydryne pasidžiaugti, kol šviesu. Mielai sutinkame, pamiršę apie vietinių šykštumą…

 

Elatas kai kuo priminė Kupiškį…

Šnekučiuojamės. Vairuotojas beveik vietinis, ankščiau jis čia gyveno, dabar – Tel Avive. Mieste vyksta „Israman” triatlono varžybos: sportininkai mina dviračiu 180, bėga 42,2, plaukia 3,8 km. Sporto šventė prasideda 6 val., o paskutiniai sportininkai varžybas baigia jau beveik naktį, apie 23 val. Ir tikrai: visą dieną matėme lankstant žmones. Ko gi ne Kupiškis? Tik atstumai kuklesni: pavyzdžiui, 2016-ųjų Europos triatlono Kupiškio etape važiuota 40, bėgta 10, plaukta 1,5 km.

Elato varžybos siejamos su geležinio žmogaus titulu; gi kopti į šį olimpą galima pradėti prie Kupiškio marių.

 

Atsiduriame ten, kur ir pradėjome dieną

Pravažiuojame apleistą kaimelį, aptvertą aukšta tvora, senoviniais, pastatais, primenančiais vesterno laikus.

– Kas tai? – pasiteirauju.

Ši vieta vadinasi Teksaso ranča, miestas muliažas, naudojamas statant filmus apie laukinius vakarus. Eilate dėl jo unikalaus kraštovaidžio dažnai filmuojama. Čia buvo kuriamas žymaus serialo „Tropinis karštis“ antrasis sezonas, filmai „Ji“, „Madron“, „Rembo III“…

Vairuotojui pasakojame apie vakarykštę nakvynę palapinėje. Džiaugiamės, kad žadėta audra – dėkui Dievui! – mus aplenkė. Mūsų pašnekovas juokiasi: anot jo, šiame krašte per metus lyja ne penkias dienas, kaip mums vakar sakė Avneras, o penkias valandas.

– Tai, kas jus užpuolė naktį, mes ir vadiname audra, – sakė izraelietis, vėl mus grąžinęs prie jūros.

Atsiduriame ten, kur ir pradėjome dieną. Įdomi kelionė: labai lyg ir nepamatėme nieko, bet sužinojom nemažai.

 

Vandenį išpurškia oro įkvėpti išniręs delfinas

Einame paplūdimiu – vėl aptverta teritorija. Šįkart su iškaba „Delfinų rifas“. Ar tai ir yra tai? Einame į vidų, pasitinka sargybinis, iškrausto kuprines. Toliau – dar didesnė blokada: norint praeiti paplūdimį – 69 ILS (17,25 Eur). Tik šį kartą jau esame nusiteikia mokėti: kaip neįmanoma turėti visų pasaulio pinigų, taip negali be galo taupyti – jei ir toliau šykštausime, galim likti visiškai nieko nepešę.

Žvalgomės, kur patekę. Gražus paplūdimys, Havajų egzotiką primenanti aplinka, labai keistas namukas medyje pakibusiais koridoriais ir mažomis patalpėlėmis pasėdėti su draugais. Šalia – ilgas pantoninis tiltas.

Tik staiga – pūkšt! Vandenį išpurškia oro įkvėpti išniręs delfinas. Visai šalia kranto. Nuostabus gyvūnas prikausto dėmesį. Paplūdimyje dirba narų komanda ir apmoko nuotykių ištroškusius turistus plaukioti su delfinais. Tokia pramoga kainuoja 260 ILS (65 Eur.). Truputį, bet visai nuoširdžiai pikta dėl to, kas čia daroma: šios nuostabios žuvys išnaudojamos.

 

Viskas laisva valia

Netrukus – delfinų šėrimo laikas. Susirenkame pažiūrėti. Maitina juos du instruktoriai: pasiruošę kibirus, jie laukia ant pantoninio tilto tam pritaikytose vietose. Delfinai jau čia, iškišę galvytes virš vandens laukia maisto. Instruktoriai laikosi atstumo, maistą paduoda atsargiai, gyvūnų neliečia.

Po šėrimo vienas instruktorių lieka ant tilto, kas nori gali pasiklausyti pasakojimų apie delfinus. Pasirodo, minėtame namelyje anksčiau buvo įkurtas delfinų elgesio stebėsenos institutas, domėtasi šių paslaptingų žuvų gyvenimu. Čia šie vandens šiltakraujai yra laisvi, gali plaukti, kur panorėję, bet esą prisirišę prie šios prieplaukos. Šeriami jie tik dalinai – tam, kad laikytųsi netoli, o trūkstamą dienos maisto normą privalo susimedžioti patys. Instruktoriai delfinų neliečia rankomis, neglosto, nepratina specialiai prie žmogaus. Po maitinimo tuščias kibiras išplaunamas čia pat: taip delfinai supranta, kad šiandien nieko daugiau nebegaus – gali drožti savo keliais. Tokiu būdu užmezgamas vandens gyvūno ir žmogaus bendradarbiavimas, labai pritraukiantis turistus – už tai delfinai ir gauna maisto. Viskas primena žmonių pasaulį: dirbi, gauni atlygį, po darbo – laisvas.

Instruktorė mums pasiūlo nuo tilto sumerkti kojas į vandenį. Kartais delfinai užsinori pabendrauti ir priplaukę pabaksnoja nosimi. Deja, mūsų draugijos jie nepanoro; netoliese panardę delfinai išplaukė savais keliais.

– Viskas laisva valia, – pabrėžia instruktorė.

 

Kalbamės apie tai, kur buvo, ką matė

Išeiname iš delfinų rifo jau temstant. Einame keliu palei paplūdimį. Randame koralų rifo draustinį, prisimename vakarykštį siūlymą panardyti. Tačiau rifas šiuo metu neveikia, nesužinome kainos, bet, matyt, ji panaši į tą, kurią siūlė mūsų draugas.

O! Kas gi tai? Simonos feisbuke – draugės nuotrauka. Joje ji  – kanjone, į kurį ketinome šiandien nuvykti. Parašome jai žinutę. Neįtikėtina – ji jau savaitę atostogauja Eilate.

Jorė čia atvyko su tėvais, gyvena nuomotame bute. Pakviečia mus užsukti. Kalbamės apie tai, kur buvo, ką matė. Raudonasis kanjonas, Negyvoji jūra, druskos, nardymas tarp rifų, nuostabūs koralai, įvairiaspalvės žuvytės – dalykai, kuriuos rekomenduoja ir mums. Ir tikrai: kaip galima praleisti nardymą! Labai norisi šią pramogą išbandyti, bet mums per brangu, neturime tiek pinigų.

 

Kai pasiduodi avantiūrai

– Ką, jūs nežinote? – nusijuokia Jorė.

Pasirodo, yra nemokamas paplūdimys, šalia Egipto sienos, rifai nuostabūs. Jei mes norėtume, Jorė mums gali paskolinti akvalangą. Nesąmonė. Ir pasisek taip! Ji ne tik instruktažą mums pravedė. Ji mus priėmė nakvynei. Vienas kambarys buvo laisvas, pasirodo.

Mano geriausios kelionės tos, kuriuose pasiduodi avantiūrai. Žinoma, nerimo netrūksta: kelionė būna kupina netikėtumų, kartais – net nusivylimų, bet nesuplanuotas scenarijus visad pribloškia ir stebina.

Liko dvi dienos. Aiškaus plano, žinoma, vis dar neturime. Pamatysime, ką atneš rytojus. Svarbu, kaip sakė prie jūros mus grąžinęs vairuotojas, į kelią išeiti laiku.

Paulius Briedis

Autoriaus nuotraukos

Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (I)

Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (III)