Pradžia » Aktualu » Jei rašytojas Valdas Papievis nebūtų gavęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos…

Jei rašytojas Valdas Papievis nebūtų gavęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos…

Publikavimo data: 2018-10-31

 

Specialiai iš Paryžiaus

Rašytojas Valdas Papievis

Spalio 26 d. Kupiškyje lankėsi rašytojas Valdas Papievis.

– Papievis, Pavievis… Kur man girdėta ta pavardė? – susikaupė kaimynė, pakviesta į susitikimą su rašytoju.

V. Papievis – ir korespondentas, Lietuvos radijui teikiantis žinias iš Prancūzijos, todėl jo pavardė įstrigusi ir tiems, kurie dar neskaitė šiųmečio jo romano „Brydė“ ar ankstesnių „Ruduo provincijoj“, „Vienos vasaros emigrantai“, „Eiti“, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, apsakymų rinkinių „Žiebtuvėliai anarchistai“, „Užmaršties slėnis“…

Galimybę susitikti su rašytoju suteikė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas „Literatūros ir kino dienos“, per literatūrą ir meninius bei dokumentinius filmus supažindinantis su įvairių meno sričių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūryba. Tai tęstinis projektas, rengiamas jau nuo 2010-ųjų, šiemet organizavęs 30 renginių. Skaitytojai su rašytoju susitiko ar dar susitiks Molėtų, Visagino, Biržų, Anykščių, Kupiškio, Ignalinos ir Panevėžio bibliotekose.

– Rašytojas V. Papievis iš Paryžiaus specialiai atvažiavo dalyvauti šiame projekte. Jis kuklus, bet šįkart buvo labai kategoriškas. Pasakė: „Aš nesu koks artistas važinėti po susitikimus.“ Valdui atrodė, būtų nesąžininga, jeigu su juo dar važinėsis ir laiką, anot jo, gaiš Vilniaus universiteto dėstytojas Darius Kuolys. Bet, matau, šie susitikimai jam pradeda patikti: juk į juos renkasi tikri jo romanų mylėtojai, – temainfo.lt pasakojo svečius į Kupiškį atlydėjusi literatė Elvyra Pažemeckaitė.

Paskui dar ne kartą bus užsiminta: jei ne Nacionalinė kultūros ir meno premija…

 

Abu jie – kurso draugai

– Iš Anykščių į universitetą Valdas atvažiavo jau žinomu rašytoju: jį publikavo „Moksleivis“, buvo paskelbęs vieną kitą novelę, vaikščiojo orus. O universitete jis tapo žmogumi, atlikusiu dvasinio kamertono vaidmenį, – pasakojo doc. D. Kuolys.

V. Papievis ir D. Kuolys – kurso draugai, Vilniaus universitete studijavę lietuvių literatūrą, leidę nuo tarybinės cenzūros nepriklausomą, pogrindinį žurnalą „Sietynas“. Studijavo jie sovietinės epochos saulėlydyje, jausdami dvasinio slėgio atmosferą, nors to saulėlydžio dar nesuvokdami. Pats rašytojas šį laikotarpį apibūdino taip:

– Po „Sietyno“ vieno numerio aptarimo išeinu iš Dariaus. Išsiskirstydavome po vieną: bijojome, kad mūsų nesusektų. Buvo žiema, vėlus vakaras. Vienas važiuoju troleibusu. Langai užšalę, senas autobusas darda. Tada aš pagalvojau: „Už ką man buvo lemta gimti šioje vietoje ir šituo laiku?“ Tai ir išliko anos epochos įvaizdžiu.

V. Papievis rašė jau besimokydamas Anykščiuose, dabartinėje Jono Biliūno gimnazijoje, rašė būdamas studentu, padrąsintas poeto Marcelijaus Martinaičio ir literato Juozo Apučio savo kūrybą ėmė spausdinti Lietuvos rašytojų sąjungos mėnesiniame literatūros, meno, kritikos ir publicistikos žurnale „Pergalė“.

– Beje, gal ne visi žino: V. Papievis buvo Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus kalbų rašytojas. Todėl rektorius greitai tapo sąjūdietiškas žmogus – pradėjo labai drąsias kalbas sakyti. Susirinkdavome į tokį kambariuką, prie vyno taurės bandydavome padrąsinti rektorių Kubilių. Paskui Valdo klausdavome: „Ar jis viską perskaitė?“ „Viską“, – atsakydavo Valdas, – pasakojo doc. D. Kuolys.

 

Paryžius – mano miestas

Atsivėrus vartams V. Papievis išvažiavo į Paryžių.

– Ar pats jautiesi labiau Lietuvos rašytojas, ar Paryžiaus? – V. Papievio klausė D. Kuolys.

– Jei tada aš kam nors būčiau pasakęs, kad aplankysiu Paryžių, juolab, jame apsigyvensiu, mane būtų palaikę trenktu, būtų uždarę į Vasaros gatvę. Paryžius atrodė tolimas kaip mėnulis. Tai buvo miestas, kuris lyg ir egzistuoja – tu jį matai filmuose, apie jį girdi dainose, „identifikuoji“ jį „Dior“ buteliukuose, – bet jis vis tiek nepasiekiamas.

„Vienos vasaros emigrantų“ pabaigoje mano personažas klausia: „Ar iš tiesų tie miestai, kuriuose mes gimstame, ir yra tie miestai, kuriuose mes būtinai turėjome gimti?“ Ir dar: „Ar miestai mus pasirenka, ar mes pasirenkame miestus?“ Atvažiavęs autobusu į Paryžių, vos pastatęs koją ant šaligatvio, pajutau: Paryžius mane pasigavo – tai yra mano miestas, jis pasirinko, pasiglemžė mane. Kai manęs klausia, kada aš grįšiu į Lietuvą, atsakau: „Gal tada, kai Paryžius mane paleis.“

Aš matau Dievo motinos katedrą ir ją atpažįstu. Aš matau Triumfo arką, Senos tiltus – ir visa tai atpažįstu. Bet nuklydęs į kokį mažyčių gatvelių, sakysim, Marė rajoną ir nežinodamas, ką pamatysiu pasukęs už kampo, nustembu: kažkada jau tai esu matęs. Tai tarsi tas miestas, kuriame jau gyvenau savo andenykščiame gyvenime, kurį buvau pamiršęs ir kurį tik dabar prisimenu, – pasakojo rašytojas ir pridūrė: – Prancūzai gimtąją kalbą vadina motinos kalba. Mano motinos kalba yra lietuvių, ir jokia kita kalba negalėčiau pasakyti to, ką galiu pasakyti gimtąja kalba. Ji atveria langus į save, į kitus žmones ir į visą pasaulį. Esu lietuvių rašytojas.

 

O ten – visai maža arkutė…

Literatė Elvyra Pažemeckaitė (dešinėje) ir skaitytoja Genė Zuloienė.

Kas domisi V. Papievio kūryba, žino, kad rašytojai Bronius Radzevičius ir Chulijas Kortasaras jam buvo ir lieka atradimais.

– Jo sąmonės srautas, o ypač tai, kad rašymas buvo egzistencinė būsena, gyvenimu, skaudžia patirtimi – ką tu parašai, ima pildytis, – paliko įspūdį. „Priešaušrio vieškelių“ antroje dalyje – jo brolio mirtis, o paskui jo paties savižudybė; juk ir jo personažas palaipsniui į tai eina… Man teko pažinti jo žmoną Genutę. Ji pasakojo: „Matau, kad jis pats jau išeina, ir nieko negaliu padaryti, niekaip jo nesulaikysiu. Ir išėjo.“ Rašymas tampa tavo paties gyvenimu, – apie B. Radzevičių kalbėjo V. Papievis.

Ch. Kortasarą jis pavadino žaismingu egzistencialistu. Rašytojas pasakojo:

– Aš jį atradau dar mokydamasis Anykščiuose. Buvo išleistas jo romanas „Žaidžiame klases“. Atradau jį pats vienas. Pats sau. Bet Vilniuje sutikau nemažai žmonių, apkvaitusių nuo šio romano, net pradėjusių gyventi taip, kaip šio romano personažai: laikinai palikę savo šeimas, vaikus, įsteigę klubus – gyveno naktinį bohemišką gyvenimą. Romano pradžios sakinį aš mintinai moku ir galiu jį geografiškai Paryžiuje išskleisti: „Tiek kartų, būdavo, aš išeinu pro arką Senos gatve į Konti krantinę, ir tuojau pat – vos akys apsipranta su melsvomis sutemomis, kurios tvyro ties upe, – ant Menų tilto sudūluoja…“  Aš nuvažiuoju, ieškau tų gatvių. Kur gi ta arka?.. O ten – visai maža arkutė… Tai buvo toks akibrokštas – literatūra ir gyvenimas. Iš geografijos sukurtas vaizdinys, tave perkeliantis į kažkokius mistinius pasaulius, padeda suprasti, kokia nepaprasta yra gyvenimo kasdienybė.

V. Papievio pažintis su Ch. Kortasaru buvo neoficiali: juos „supažindino“ UNESCO ambasadorė Ugnė Karvelis, dešimt metų gyvenusi su romano „Žaidžiame klases“ autoriumi.

– Jie turėjo vilą Provanse, viduramžių Saint-Jeano kaimelyje. Čia buvo jo spausdinimo mašinėlė, jo darytos skulptūros iš lentgaliukų, šakaliukų, geležėlių… Net Avinjono vyskupą jose buvo įkalinęs. Kortasaras gulėdavo čia, ant šios pievos, terasėlėje, ir žiūrėdavo į šiuos kalnus, į debesis, o paskui Ugnė man rodo knygą, kurioje jis tuos debesis aprašęs… – pasakojo V. Papievis.

 

„Ko nežinau savyje esat”

– O kas pačiam yra rašymas? Kokią rašymo prasmę pats jauti? Kažkada prie vyno taurės sakei, jog tuomet, kai nerašai, jautiesi visiškai kvailas… – teiravosi doc. D. Kuolys.

– Viską, ką parašiau, galite išmesti. Palikite tik du sakinius, kurie, mano nuomone, atskleidžia visą esmę. „Gyvenimas – tarsi sekmadienis, kai atsikėlęs iš ryto nelabai žinai, ką veiksi, o, žiūrėk, jo jau nebėra“, arba „Didžiausi dalykai vyksta, kai nieko nevyksta.“

Ir iš tikrųjų man labiausiai rūpi tos egzistencinės būsenos, kurias aš patiriu tada, kai nieko neveikiu. Tinginystės palaimos akimirksnio būsenoje labiausiai atsiveri sau ir pasauliui, o pasaulis atsiveria tau. Aš neturiu teisių, nemoku vairuoti, savo gyvenimo ir rašymo aš nevairuoju; nemoku obliuoti, įkalti vinies, nemoku dažyti sienų, na, gal tik truputį. Ir dar truputį moku rašyti. Todėl ir rašau, kad nieko daugiau gyvenime nemoku daryti. Yra tikri rašytojai, kurie sugeba susitvarkyti savo dienotvarkę. Man taip neišeina.

Nepatinka naudoti sąvoką „Rašymas – egzistencinė būsena“. Betgi tai būsena, kai tu labiausiai atsiriboji nuo pasaulio ir nuo visų žmonių, nuo viso, kas yra aplink tave, bet tuo pat metu su visu tuo labiausiai sutampi, atsiveri pasauliui, o jis – tau. Absoliuti vienatvė, absoliutus susiliejimas su viskuo.

Man reikia nieko neveikti, slampinėti gatvėmis, sėdėti Senos krantinėje, žiūrėti į srūvantį po kojomis vandenį, rūkyti cigaretę po cigaretės, gulėti ant kokio suoliuko – Paryžiuje taip galima, niekas kreiva akimi į tave nežiūrės. Nesvarbu. Man reikia išbūti tą kažkokį nerašymo laiką. Tuo metu aš pats sau atrodau truputį kvailas, bet ir pasaulis slysta pro mane: žmonės, jų veidai, žodžiai slysta pro mane, manęs nekliudydami. Kiek suprantu pasaulį, suprantu jį per rašymą ir kalbą. Kalba man atveria tai, ko nežinau savyje esant. Tam, kad tokia rašymo būsena išliktų, man reikia ilgo nieko neveikimo laiko.

O impulsą rašymui gali duoti bet kas. Pavyzdžiui, idėją knygai „Ruduo provincijoj“ pažadino mano motinos ištarti žodžiai „Diena kaip maiše“. Buvo lietinga rudens diena, niūri, apsiblaususi. Ir tie žodžiai manyje kažką išjudino – visas tas patirtis, kurios jau buvo susisluoksniavusios. Ir pasipylė… Arba „Vienos vasaros emigrantai“. Einu Senos krantine, randu kažkieno numestą „Paryžiaus planą“, sumindytą kojų, pakeliu ir matau: A4, B6, E10…  Ir staiga man – impulsas. Romanas „Eiti“ buvo Honkongo režisieriaus Wong Kar-Wėjaus filmo „Meilės laukimas“ muzika. Atidariau langą, pasileidau šią muziką, ir iš kažkur pasipylė „Eiti“ rašymas. Pavydžiu tiems rašytojams, kurie atsisėda, susiplanuoja siužetą, sudėlioja veikėjus, žino, kas bus pirmame, antrame, trečiame skyriuose, kokia bus atomazga. Aš viso to nežinau. Veikėjai pradeda gyventi savo gyvenimą, o aš einu paskui juos ir rašau tai, ko jie nori. Pirmas sakinys, pirma pastraipa mane įkvepia, ir tas ritmas veda iki pabaigos. Kalba atveria manyje tai, ko nežinau savyje esant. Kai kurie dalykai atplaukia kažkaip per atmintį, ir aš nežinau, iš kur. Todėl ir sakau, kad esu šiek tiek protingesnis žmogus rašydamas negu nerašydamas.

 

Seniausias ir naujausias romanas

„Brydė“ – naujausias ir seniausias V. Papievio romanas, jame persipina Sąjūdžio ir pokario įvykiai.

– Mums atrodė, kad žmonės patys liudija pokarį, patys savo knygas leidžia, ir mes neskatinome šio romano spausdinti, – pasakojo docentas.

Rašytojas V. Papievis prisimena:

– Pradėjau romaną rašyti 1995 m. Nebe vaikas, bet dar labai jaunas. Viskas kaupėsi kaupėsi, ir tų puslapių išėjo 400. Po to buvo Paryžius. Išvažiuodamas padariau dvi kopijas: vieną palikau, kitą išsivežiau. Tais laikais tikrai svarbiau buvo autentiški liudijimai ir prisiminimai. Po kurio laiko atsiverčiau rankraštį, bet matau, kad į tą pačią upę nebeįbrisi… Tekstas taip ir liko be pabaigos…

Gydytojos Linos Uckuvienės ir rašytojo Valdo Papievio mamos – pusseserės.

Ir štai – atradimas: puslapiai dyla, pastraipos nyksta; imta ieškoti galimybių perkelti tekstą į kitokias laikmenas. Kreiptasi į vilniečius. O neseniai debiutavsi spaustuvė „Odilė“, beje, įkurta V. Papievio pastūmėjimu, irgi jau vartė anuomet paliktą rankraštį.

– Kai pradėjo leisti šį romaną, net nenorėjau jo skaityti: buvo baimė susitikti su savimi jaunystėje. Bet pačiam pasidarė šiek tiek įdomu: aš nelabai prisiminiau, ką buvau parašęs prieš 30 metų, visumos nebemačiau, nebežinojau, kaip plėtojasi įvykiai. Buvo įdomu, kas ten bus toliau, nors viską pats buvau parašęs. Kaip aš aprašiau bunkerius, pelkynus ar miškus, ginklus ir amuniciją – iš kur aš žinojau tokių žodžių? Rašydamas neieškojau specialiai dokumentų, o ir autentiškų atsiminimų buvau skaitęs labai mažai. Tėvas nuveždavo pas žmones, ir aš klausiausi jų – neužrašinėjau, neįrašinėjau. Iš kur visa tai ateina? Gal egzistuoja istorinė atmintis ir tos atminties niekada negali ištrinti ar nugludinti? – svarstė rašytojas.

 

Išimtine tvarka

Į Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėjos Linos Matiukaitės klausimą, ar rašytojas dar palaiko ryšius su lietuvių bendruomene, V. Papievis atsakė: „Nebe taip labai.“

– Anksčiau dalyvavau labai aktyviai, buvau ir lietuvių bendruomenės valdybos sekretorius. Yra lietuvių bendruomenė ir katalikų parapija. Šviesios atminties prelatas Jonas Petrošius labai daug man padėjo. Ir kitiems lietuviams. Kiekvieno mėnesio vieną sekmadienį renkamasi į Mišias, po to būna vaišės, pasikalbėjimas; veikia lietuviška mokyklėlė. J. Petrošius išnešė lietuvių bendruomenę ant savo pečių: jis buvo gyvąja bendruomenės siela, galėdavęs vasarą sėsti ant motorolerio, ir vilkėdamas sutana važiuoti per visą Prancūziją – lankyti lietuvius. Kai nuėjau į tas Mišias sužinojau, kas yra Mišios – su visais buvo toks tėviškas santykis. Dabar šiek tiek kitaip

Daug Prancūzijoje lietuvių, kurie nori jungtis į bendruomenes. Yra merginų skaitytojų klubas, jų – gal dešimt. Vyrukas ten nepateks. Mane išimtine tvarka buvo pasikvietusios, – pasakojo V. Papievis.

 

Kai atsivėrė tuštuma

Kaip sakė doc. D. Kuolys, V. Papievį supo įžymybės – U. Karvelis, Elena Baltrušaitienė, garsaus menotyrininko Jurgio Baltrušaičio žmona ir poeto Jurgio Baltrušaičio marti, pasaulinio garso rašytojo Vitoldo Gombrovičaus našlė Rita Gombrovič. Šios pažintys ir V. Papievį darė savotišku Lietuvos kultūros ambasadoriumi Paryžiuje. Tai, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis atsidūrė prestižinėse Paryžiaus erdvėse – jo nuopelnas. Jo nuopelnas ir tai, kad Lietuvoje pradėtos leisti V. Gombrovičaus knygos, surengtos paryžiečio Prano Gailiaus parodos.

– Tos asmenybės – kaip tu jas susirandi, kuo tau jos svarbios? – klausė docentas.

– Į Paryžių mane įtraukė jauni žmonės. Patekau į jų sambūrį: dešimt žmonių branduolys, o visą karuselę suko Siuzi – tėvas norvegas, motina – australė. Siuzi buvo kosmopolitanė, labai sociali, galėdavo susipažinti su visais kavinės lankytojais, kviestis juos namo. Ratas sukosi. Siuzi išeidavo į darbą, palikdavo po slenksčiu raktą: galėdavai ten nueiti, ir nueidavai vienas ar jau rasdavai žmones, grojančius gitara, geriančius vyną – visko ten buvo. Važinėdavome dviračiais Senos tiltais, krantinėse šokdavome ir dainuodavome. Toks Paryžius mane ir pasigavo.

Su Ugne Karvelis tu, Dariau, mane ir supažindinai Vilniuje. Buvo lietinga pavasario diena. Ateina Ugnė. Ji avėjo tokiais raudonais „čebačiukais“. Nuėjome į „Vaivos“ kavinę Pilies gatvėje. Ugnė užsirūkė. Padavėja priėjo ir pasakė rusiškai: čia nerūkoma. Ugnė pasižiūrėjo, bet nelabai sureagavo. Paskui dar kartą padavėja priėjo. O kai jau trečią kartą perspėjo, Ugnė pašoko, pradėjo trypti tais savo „čebačiukais“ ir rėkti: čia Lietuva ir, prašom, kalbėti lietuviškai!

U. Karvelis buvo 1992-ųjų trijų Baltijos šalių kultūros festivalio Paryžiuje generalinė komisarė. Ir ji buvo visai viena. Greitasis susirašinėjimas – faksai. Mobiliųjų nebuvo. Reikėjo berniuko, kurį galėjai siuntinėti. Tai mane Ugnė ir įsikinkė. Ir buvau Paryžiuje kokius tris mėnesius, kol nesibaigė festivalis.

Joks žmogus manęs nebuvo pakylėjęs taip aukštai į dangų: aš skraidžiau kaip koks angelas. Nė vienas nebuvo manęs taip sutrypęs, kad galvojau, jog niekada nebeatsikelsiu. Paskui susitaikydavom. Tokia buvo kraštutinumų Ugnė. Su ja atsisveikinome 2002-ųjų kovą. Atsivėrė tuštuma.

Po kelių mėnesių buvo atidaryta P. Gailiaus kūrinių paroda. Ji vyko modernioje bažnyčioje, Paryžiaus moderniame La Defence rajone. Man buvo toli ir nenorėjau važiuoti, bet pagalvojau: gal kažką radijui padarysiu.

Parodos atidarymas. Kalbuosi su grafiku Žibuntu Mikšiu, matau būrelį žmonių, juos vedžioja dailininkas Gailius, pasakoja apie savo paveikslus. Manau sau: atviras žmogus, moka kalbėti, o aš radijui jį pakalbinsiu vėliau. Kai liko vienas, paprašiau interviu. Kaip jis pradėjo rėkti ant manęs: „Ką tu, nematei, kad aš vaikščioju su žmonėmis, nepriėjai ir neįsirašei!? Galvoji, kad apie savo paveikslus aš galiu kalbėti ištisai? Aš ir viso apie juos nekalbu, bet buvo įkvėpimo akimirksnis.“ Atsiprašiau dailininko ir atsisveikinau su juo. Tai jis tada mane šaukia: „Gal tu nori šį vakarą ateiti pas mane namo?

P. Gailius tapo V. Papievo knygų bendraautoriumi: romanui „Eiti“ jis sukūrė viršelį, romanas iliustruotas jo tapyba. Ir romanui „Vienos vasaros emigrantams“ viršelį P. Gailius sukūrė specialiai; kai kurių kitų leidinių viršeliai – šio dalininko paveikslų fragmentai…

 

To labai trūksta Lietuvoje

Lietuviams prasminga kančia. Paryžiuje, anot rašytojo, gali būti prasmingas džiaugsmas.

– Kaip vertini Lietuvos viešąjį gyvenimą? – klausė jo doc. D. Kuolys.

V. Papieviui smagu, kad čia plėtojasi vientisas kultūrinis gyvenimas. Neseniai Lietuvos radijo „Ryto garsuose“ jis klausėsi, kaip diktorius penkias ar septynias minutes greitakalbe varė Lietuvoje tą dieną suplanuotus renginius – tiek jų daug. Molėtuose po susitikimo su rašytoju į „Auksinio proto“ mūšį rinkosi visokio amžiaus kelios dešimtys žmonių.

– Atsiranda bendruomeniškumo jausmas. To labai trūksta Lietuvoje. Kai atvažiavau į Paryžių, buvo toks skirtumas: ten – daug artimesnis ryšys tarp kartų. Mano draugė Siuzi labai džiaugėsi knyga „Vienos vasaros emigrantai“ ir padarė jos sutiktuves. Susirinko visokio amžiaus ir visokių profesijų žmonių. Tačiau ir Lietuvoje – ne tik Vilniuje, bet ir miestuose, miesteliuose –.kultūros gyvenimas erdvėja, įvairėja.

Labai džiugina jaunimas, atvažiuojantis į Prancūziją: draugų vaikai, draugų draugų vaikai. Nežinau, ar į Paryžių tik tokie važiuoja, o kiti – į Londoną. Atvažiavo grupė riedlentyninkų, vyresni globojo jaunesnius. Su vyresniais pradėjome kalbėti apie literatūrą, ir man teko keisti temą: jie skaitę daugiau už mane.

Labiausiai liūdina politinis gyvenimas ir politinis elitas, jei galima jį pavadinti elitu. Tai iškreiptų veidrodžių karalystė, – sakė V. Papievis.

 

 

„Kenyon Review“ redakcija liko sužavėta

Prof. Genovaitė Dručkutė kalbina doc. Darių Kuolį

Tarp renginio lankytojų rašytojo klausėsi ir kupiškietė, literatūros tyrinėtoja prof. Genovaitė Dručkutė. Ji klausė, ar į kitas kalbas verčiami jo romanai, ir priminė: literatūros mėnraštyje „Metai“ pasirodė V. Papievio naujo romano „Ėko“ fragmentas.

Apie „fragmentą“ buvo papasakota visa istorija: nesirašė, nesirašė, nesirašė, ir viena pažįstama dailininkė patarė daryti, kaip jie, dailininkai, daro – kurti eskizus… Rašytojai, žinia, taip nedaro, bet V. Papievis patarimo paklausė: pasiėmė kompiuterį ir išėjo į parką rašyti… eskizo.

Buvo rugpjūtis, Paryžius išvažinėjęs, tuščias, o dar tie nelemti įvykiai… Ir jį pagavo tuščio, griūvančio Paryžiaus impulsas. Paskui dar atsirado šuo Ėko. Kur jis nuves rašytoją, dar neaišku nei vienam, nei antram, bet tam tikros apimties tekstas atsirado. Jį mielai sutiko spausdinti „Metai“, tačiau kūrinio vadinti eskizu nesutiko – nėra tokio literatūros žanro. Vadinti fragmentu negali, nes nėra kieno fragmentu būti: atitiktų romano fragmentą, bet nėra romano… Liko užrašas „Valdas Papievis. „Ėko“. Romano fragmentas.“

– Aš čia nieko nemistifikavau. Čia redakcija sumistifikavo. Literatūrinė klastotė, – juokėsi V. Papievis.

Romaną „Eiti“ į prancūzų kalbą išvertė Karolina Masiulytė Paliulienė. Tačiau prancūzams, rodos, nėra įdomu kitataučių žvilgsnis į prancūzus. Leidykla net neatvertė V. Papievio knygos. Reikėtų siūlyti ne vienai, bet rašytojas, kaip sakė, savo gyvenimo nevairuoja.

Anot doc. D. Kuolio, literatūros tyrinėtoja prof. Violeta Kelertienė, savanoriškai tapusi rašytojo vadybininkė JAV,  išvertė „Ėko“ į anglų kalbą ir pasiūlė „fragmentą“ keliems prestižiniams Amerikos literatūriniam žurnalams. Neseniai buvo gautas „Kenyon Review“ atsakymas: redakcija liko sužavėta. Vadinasi, žurnalas skelbs V. Papievį anglosaksų skaitytojams, sudomins juos nykstančiu Paryžiumi…

V. Papievis perskaitė dar vieną ištraukėlę iš romano „Brydė“ ir prieš autografo dalijimą kelioms minutėms išėjo į bibliotekos kiemą parūkyti.

 

 

 

Rita Briedienė

Autorės nuotraukos


Komentarai (2)

  1. :) parašė:

    Jo paties čebasčiukų (geltonų)nesimato.

  2. Dainius parašė:

    Pradėjau skaityti Brydę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *