Pradžia » Aktualu » Prie kavos puodelio – pokalbis su kupiškiene Maryte Semaškiene: ir vienas gali padaryti daug

Prie kavos puodelio – pokalbis su kupiškiene Maryte Semaškiene: ir vienas gali padaryti daug

Publikavimo data: 2019-05-17

 

Kaip atrodė Kupiškis prieš 40 metų, koks yra dabar ir kur link turėtų judėti ateityje? „Upės kepyklėlėje“ prie kavos puodelio šnekučiavomės su Kupiškio trečiojo amžiaus universiteto rektore Maryte Semaškiene.

– Kokie keliai Jus atvedė į Kupiškį?

– Esu Kupiškio marti. Čia – mano vyro tėviškė. Kai susituokėme, kurį laiką gyvenome Panevėžyje, vėliau persikraustėme į mano gimtuosius Raseinius. 1972 m. vyras gavo paskyrimą dirbti Kupiškio elektros tinkluose: nauja stotis buvo pastatyta – ten, kur dideli stulpai matosi, šalia žiedinės sankryžos.

Niekada nesigailėjau, kad atvykome į Kupiškį. Šis miestas greit man tapo savas. Gerai sutarėme su anyta, buvome tikros draugės, turėjome daug bendro. Tai uogos, tai konservavimai, kepdavom ir virdavom – viską darydavome, lyg būtumėme mama ir dukra. Kadangi ji turėjo karvę bei paršelį, savą daržą, tai labai dažnai atvykdavome į talką, visa šeima kartu darbuodavomės. Gyvenau mieste, bet ir kaimo privalumais galėjau džiaugtis.

– Koks buvo Kupiškis, kai čia atsikėlėte? Ar labai jis pasikeitė?

– Miestas būdavo labai gyvas, vakarais gatvės – pilnos žmonių: šeimos eidavo tiesiog pasivaikščioti, kaimynai rinkdavosi šnekučiuotis; vyresnieji, susėdę ant suoliukų, kažką aptarinėdavo, o vaikų – pilnos pakampės. Seniau visi lauke pramogaudavo. Mėgdavome ir mes vakarais išeiti į gatves, į kavinę užsukti pasėdėti, ar restoraną. Ankščiau nutikdavo, kad nė vietų negausi atsisėsti, ypač savaitgaliais. Vienoje maitinimo įstaigoje kartais muzikuodavo mano vyras, todėl čia visada vietelė mums atsirasdavo. Grojant muzikai jaunimas rinkdavosi pašokti. Gražu būdavo žiūrėti.

Labai mėgdavome maudynes. Kol marių dar nebuvo, populiariausi buvo Pyragių ežero paplūdimiai. Šiltą vasaros dieną čia susirinkdavo visas miestelis: galėjai susitikti su bičiuliais, bendrauti, pramogauti, veikė šašlykinė. Kai Pyragiai pabosdavo, sėsdavome ant motociklo, vaikus susisodindavome į lopšį – važiuojame prie Lėvens. Maudynėms rinkdavomės platesnes upės vietas, jas vadindavome duburiais. Populiariausias buvo „Meškausko gylalė“. Mūsų abu vaikai čia išmoko plaukti. Kadangi upėje nebuvo labai gilu, vaikams – vos virš galvos, tai vyresni, būdavo, įmeta juos šiek tiek toliau, ir tie turėdavo kapanotis į krantą. Nežinau, kaip tada tėvai nebijodavome, pasitikėdavome…

Kupiškėnai labai mėgo sportą. Ankščiau pievoje, už Malūnų gatvės, driekėsi didelis stadionas. Dabar jis jau namais užstatytas. Toje vietoje vykdavo futbolo varžybos, sutraukdavusios daugybę žmonių. Ateidavo jie pašūkauti ir pakeiksnoti, kai nesiseka; paploti, kai laimima. Vėliau šalia futbolo ripka atsirado; eidavome ir jos žiūrėti.

Labai laukdavome vasaros pradžioje Pyragių estradoje rengiamos Dainų šventės. Ji vykdavo visą dieną ir tiko visų – vaikų, tėvų, senolių – skoniams. Vasaros įkarštyje žmonės būriais eidavo žiūrėti motokroso varžybų. Jos vykdavo beveik miesto centre, šalia Krantinės ir Taikos gatvių. Šaltuoju metų laiku prie piliakalnio kupiškėnus šildydavo žiemos šventė. Kiekvienas metų laikas turėjo progų susibėgti miestelėnams.

Nuo tų laikų Kupiškis labai smarkiai pasikeitė, iš provincijos miestelio tapo solidžiu rajono centru: Krantinės, Kraštiečių, Jaunimo, Račiupėnų rajonai, dvi mokyklos, trys darželiai. Miestas švarus, tvarkingas, o medžių gausa džiugina kiekvieno akį. Henriko Orakausko darbai miestui suteikė ypatingumo. Per Kupos upę nutiesti aštuoni tiltai, gražūs takai palei Kupos upę. Žavi Uošvės liežuvis, čionykštis dendroparkas, jame rengiamos šventės; paplūdimiai prie Kupiškio marių, pontoninis lieptas, suoliukai, lauko židiniai, futbolo ir tinklinio aikštelės… Malonu lankytis ir Jono Černiaus aikštėje, ir naujajame stadione. Netrukus grožėsimės atnaujinta aikšte. Renovuojami gyvenamieji namai. Tai visos kupiškėnų bendruomenės nuopelnas. O renginiai išliko panašūs, jie kokybiškesni, tačiau dabar miestas tarsi išsikvėpęs. Seniau žmonės labai mėgdavo kažkur išeiti: jei kažkas vyksta, atrodydavo, kad visi švenčia. Renginiuose būdavo pilna žmonių. Dabar daugiau automobilių, visi važiuoja, o pėsčiomis retai vaikšto.

– Kur dirbote atvykusi į Kupiškį?

– Beveik visą gyvenimą mokytojavau, jei ir dirbdavau kitą darbą, tai būdavo buhalterija arba kažkas, susijęs su matematika – dalyku, kurio mokiau vaikus. Pradėjau dirbti Virbališkiuose 1972 m., vėliau mane perkėlė į Didžprūdėlius, galiausiai, pavyko gauti vietą „Rekašiuje“ (dabartinė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija, aut past.). Pradžioje teko dirbti šios mokyklos bendrabutyje vedėja, gyveno 160 mokinių, ir ne visi čia pakliūdavo. Po to teko dirbti prailgintos dienos grupėje ir vakarinėje mokykloje ir galiausiai gavau progą dirbti dieninėje pamainoje. Mokytojų tada būdavo daug: gerą vietą gauti nebuvo lengva… Kai pastatė 2-ąją vidurinę (dabar – Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija), perėjau dirbti čia, nes arti namų. Teko dirbti lygiagrečiai ir Kupiškio technologijos ir verslo, ir Vakarinėje mokyklose.

– Kaip manote, tuomet mokytojauti buvo sunkiau ar lengviau?

– Tais laikais būti mokytoju nebuvo nei sunkiau, nei lengviau – viskas priklauso nuo to, ką ir kaip vertinsi. Tada neturėjome tokių priemonių, kokių yra dabar, viskas buvo mažiau „civilizuota“. Dar iki šiol kūrenu dalomąją medžiagą, kurią buvau sukaupusi per 41-erius metus.

Pamenu, gavau pirmą kartą auklėjamąją klasę „labai baisią“. Atrodė, siaubas: vaikai neklauso, nesimoko. Maniau, nesusitvarkysiu, tačiau tuometinė direktoriaus pavaduotoja Bronė Jurkevičienė padrąsino: girdi, nieko tokio, įsiveiksi. O ir garsus mūsų mokyklos direktoriaus pavaduotojas, šviesios atminties Algirdas Bočiulis rengė griežtus direkcinius posėdžius, įvedęs buvo sistemą: jei vaikas turėdavo daug pastabų prisirinkęs, brėždavo brūkšnį pažymių knygelėje ir sakydavo: „Jei gausi dar vieną, bus negerai.“ To dažnai užtekdavo. Vaikai vengdavo pastabų, stengdavosi neįkliūti, ir tai padėdavo susitvarkyti klasėje.

Manoji klasė buvo sportiška, vykdavome į įvairias varžybas. Man irgi nieko baisaus neatsitiko. Susibendravau su klase, atsirado ryšys su mokiniais ir jų tėvais, įsiveikiau. Nesu tikra dėl dabartinės vaikų paskirstymo sistemos veiksmingumo. Dabar visi – ir negabūs, ir turintys įvairių psichologinių problemų – integruoti į vieną klasę. Seniau tokie vaikai būtų nukreipti į specializuotas mokyklas, todėl tų, kurie trukdo pamokoms, būdavo mažiau. Veikė Vaikų kambarys prie milicijos: tuos, kurie neklausydavo, ten nukreipdavo, tėvus kviesdavo. Pakliūti į Vaikų kambarį buvo negerai: milicininkai vaiką tikrindavo namuose, duodavo „kultūros“ kaip reikiant. Dabar jaunimas nieko nebijo, mažiau pagarbus, žiūri tik savo teisių, o pareigos dingo kažkaip savaime…

Dar vienas dalykas, kurį pastebiu. Seniau dirbti į kaimą siųsdavo daug jaunų, intelektualių žmonių: inžinierių, agronomų, zootechnikų, pedagogų. Jie savo vaikus leisdavo į kaimo mokyklėles ir jiems būdavo labai svarbu, kad vaikai gerai mokytųsi. Tokių šeimų jaunuoliais buvo galima remtis, jie būdavo aktyvūs, viskuo domėdavosi. Todėl provincijos mokyklos buvo stipresnės. Dabar aktyvių tėra vienas kitas, tokių mokinių dabar kur kas mažiau. Kaime jaunų nebeliko…

– Šiuo metu esate Trečiojo amžiaus universiteto rektorė. Kaip įsitraukėte į šią veiklą?

– Apie Trečiojo amžiaus universitetą žinojau jau tada, kai 2010-aisiais jis kūrėsi Kupiškyje. Jurgita Trifeldienė, Sigitas Kurklys, Alfreda Žiukienė – tie žmonės, kurie daugiausiai prisidėjo kuriant ne pelno siekiančią, savarankišką visuomeninę organizaciją, skirtą vyresnio amžiaus žmonių švietimui bei socialinei integracijai. Apie universitetą nuolat nugirsdavau iš kolegų, domėjausi jo veikla ir man patiko, kaip jis veikia.

Universitetą pradėjau lankyti 2013 m. Jau niekur nebedirbau, buvau atsigavusi po sūnaus, mamos ir vyro netekčių, atsibodo megzti, kepti ir virti. Jutau, kad man reikia daugiau – kiek galima būti vienai? Su universiteto vadovybe nusprendėme, kad vyresnio amžiaus žmonėms trūksta ekskursijų, kelionių. Ir ėmiausi jas organizuoti. Keliaudavome daugiausia po Lietuvą, į Vilnių, Kauną, į spektaklius, koncertus, renginius, lankėme ir Lietuvos miestelius. Žmonės buvo labai patenkinti, dėkojo. Keliaujam ir dabar: stengiamės suorganizuoti bent 12 ekskursijų per metus. Paskutinė mūsų kelionė buvo kovo mėnesį į televizijos bokštą, „Mo“ muziejų, Vilniaus senamiestį, kur aplankėme atidarytą Nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus aikštę, kurioje atidengta ir jo skulptūra, bei Aušros vartų koplyčią.

– Ką Jums reiškia ši iniciatyva?

– Prieš trejus metus tapau universiteto rektore. Ši veikla man virto svarbia gyvenimo dalimi. Universitetą apibūdinčiau kaip galimybę vyresnio amžiaus žmonėms susipažinti, bendrauti, gilinti savo žinias, rasti paramą bei palaikymą sunkesniais gyvenimo momentais. Būna, kažkas iš universiteto lankytojų paskambina, nori išsipasakoti. Išklausau, jei galiu, patariu arba tinkamai nukreipiu. Manau, tai labai reikalinga. Tačiau svarbiausias organizacijos moto – mokytis niekada nevėlu! Universiteto įkūrimo pradžioje buvo vos trys – Anglų kalbos, Literatūros, Kompiuterinio raštingumo – fakultetai. Dabar jis išaugo, jau turime devynis fakultetus: prisidėjo Turizmo ir kultūros, Istorijos, Psichologijos, Sveikatos, Meninės saviraiškos bei Muzikos fakultetai. Anglų kalbos fakultetas pasikeitė į Užsienio kalbų, nes pradėjome mokytis prancūzų bei vokiečių kalbų, o Kompiuterinio raštingumo virto Informacinių technologijų fakultetu, nes kompiuterinių pradmenų jau mažai kam bereikia; įjungti ir išjungti kompiuterį moka daugelis, bet tobulinti įgūdžius ir ieškoti naujovių labai reikia. Jaučiu didelę atsakomybę būdama viso to dalis, jau net sudėtinga tampa vienai kuruoti visus fakultetus. Dėkinga esu buvusiai rektorei A. Žiūkienei, Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjai J. Trifeldienei, merui Dainiui Bardauskui bei visai TAU bendruomenei už patarimus ir palaikymą organizuojant renginius.

– O kur įsikūręs Trečiojo amžiaus universitetas?

– Turime patalpas – (kabinetą) Švietimo pagalbos tarnyboje. Už baldus esame Savivaldybei. Universitete šiuo metu yra 209 nariai-klausytojai.

Fakultetai išsimėtę skirtingose įstaigose, glaudžiamės tose, kurios sutinka mus priimti: Švietimo pagalbos tarnyba, Viešoji biblioteka, Kultūros centras ir pan. Būtų gerai, jei rastųsi galimybė visiems kartu susirinkti. Kituose rajonuose universitetai veikia uždarytose mokyklose, fakultetai turi savo kabinetus.

– Ar bendraujate su kitų miestų Trečiojo amžiaus universitetais?

– Bendraujame. Keičiamės delegacijomis. Mūsų tikslas – svečius supažindinti su Kupiškiu, parodyti, kiek daug turime įdomių objektų. Tai Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia, H. Orakausko skulptūros; Kupiškio muziejus, restauruojama biblioteka, marios, piliakalnis; Kupiškio rajono dvarai, Palėvenės dominikonų vienuolyno ansamblis ir bažnyčia, Stirniškių piliakalnis, Stirniškių atodanga, Adomynė, Adomo Petrausko bei Laukminiškių muziejai, Veronikos Šleivytės paveikslų galerija, Šimonių girios pažintinis takas, aktorės Unės Babickaitės kapas, Kupiškio Šmidto, Vanago ir Vėjo malūnai. Teko girdėti komentarų: „Kupiškis – viena gatvė, ir daugiau nieko.“ Žmonės išvyksta iš mūsų stipriai pakeitę nuomonę. Manau, per mažai lietuviai žino apie Kupiškį.

Kai minėjome Lietuvos 100-metį, buvo kilusi mintis parengti šimto Kupiškio lankytinų vietų sąrašą. Manau, Trečiojo amžiaus universitetui tokį paruošti būtų buvę visai nesunku. Šią idėją perėmė Savivaldybė, žadėjo įgyvendinti, bet kažkodėl iniciatyva užstrigo. Reikėjo ją palikti mūsų universitetui, sąrašą jau būtumėme turėję. Bet ką jau dabar…

– Neretai tenka girdėti, kad Kupiškis galėtų tapti senjorų pomėgių miestu. Kaip Jūs vertinate tokią viziją?

– Aš nemanau, kad tapti senjorų miestu – išeitis. Nesutinku su žmonėmis, kurie skundžiasi, jog mažuose miestuose nieko nevyksta. Kai dirbau mokytoja, kartais tekdavo darbą mokykloje skirstyti trimis pamainomis – rytinėje, popietinėje ir vakarinėje. O jei dar išpuldavo pasitarimas, namo grįždavau apie 23 val. Niekas nepasikeitė ir dabar: tenka kuruoti devynis universiteto fakultetus, organizuoti ekskursijas. Be to, dar esu Kupiškio rajono nevyriausybinių organizacijų koalicijos valdybos pirmininkė, priklausau miesto vietos veiklos grupei, esu net kelių komisijų narė. Tie, kurie skundėsi jaunystėje, tapo senais bambekliais, o tie, kurie buvo veiklūs, ir senatvėje nestokoja iniciatyvų. Todėl puikiai žinau, žmogus gali padaryti labai daug. Vienam žmogui sunkoka, bet turint gerą komandą galima kalnus nuversti. Ir dabar senjorai renkasi tai Kupiškio TAU, tai  kurioje nors nevyriausybinėje organizacijoje (NVO). Vis dėlto specializuotis į vieną amžiaus grupę, manau, nėra prasmės, o gal… reikia svarstyti, mąstyti.

– Kokią Jūs matote Kupiškio ateitį?

– Nemanau, kad Kupiškiui kažko daug trūksta. Gal dar kokio konkurento „Upės kepyklėlei“… Gaila, užsidarė „Magiškas skonis“, nes ten kepiniai tikrai buvo magiški. Dažnai neįvertiname to, ką turime, nemokame džiaugtis, didžiuotis tuo, ką jau esame susikūrę, rodyti tai kitiems.

Vyresnio amžiaus žmonėms Kupiškyje trūksta elementariausių dalykų: nėra kam spynos namuose pakeisti ar varžto įsukti – sunku į pagalbą ką prisišaukti. Kita problema – susisiekimas. Labai praverstų „mikriukas“, kursuojantis maršrutu „Kraštiečiai–Centras–Turgus–Elingas“. Kartais sunku nukėblinti tuos atstumus senjorams, tad ir belieka likti prie televizoriaus. Gerai, jei koks kaimynas paveža. Senjorai, manau, ir jaunimas laukia baseino. Laukiame grįžtančių iš užsienio kupiškėnų ir jų draugų.

– Kokie ateities norai?

– Štai ką pasakysiu: kartais užsimojame spręsti dideles problemas, didelius projektus rengiame, bet nepastebime to, kuris šalia, to, ką jau turime ir bereikia tinkamai išnaudoti. Daug kas priklauso nuo mūsų valstybės užmojų. Geriausi sprendimai neretai būna paprasti. Tad ir mūsų norai nedideli: kad po truputį būtų sprendžiamos mažytės problemos, darančios žmones laimingesniais. Mažiau bambėti, džiaugtis gražiu miestu. Nors gyvenimas gerėja, žmonės to gerėjimo nejaučia ir nusivilia. Nebūkime abejingi, nekurkime prieštaringų vaizdinių!

– Dėkui Jums už pokalbį. Juo Jūs nupiešėte ir savitą, ir gražų Kupiškio paveikslą.


Kalbėjosi Paulius Briedis

Komentarai (12)

  1. Tiesa parašė:

    Visada visiem atrodo, kad anksčiau būdavo geriau

  2. Juokini parašė:

    Vaje kokia ponia tapo cha cha

  3. Na, parašė:

    Mane tai žavi žmonės, kurie nuolat ką nors veikia. Tokia ta Marytė. Jei kam nepatinka, tai ne ženytis gi siūlosi- veikti, dalyvauti renginiuose siūlo. Gyveno nelengvą gyvenimą, aktyvia veikla dabar užsiima. Negi pavydit? Veiklų tiek ir dar tiek…

  4. Auklėtine parašė:

    Šauni mokytoja ir bendrabučio vedeja buvo, kai teko ankstyvoj jaunystej gyvent bendrabutyje be to buvo ir klasės auklėtoja
    Stiprybės Jums auklėtoja ir sekmės igyvendinant naujas viltis.

  5. Pencinykas parašė:

    Buvo daugiau žmonių.

  6. Pensininkė parašė:

    Buvo daug žmonių, bet tiesą reikia sakyti į akis, o Lietuvoje tikrai yra daug žmonių.

  7. Na parašė:

    Perskaičiau straipsnį ir niekaip nesupratau kokioje įstaigoje dirbo buhaltere čia tai naujiena
    na šis žmogus save išaukštinti sugeba o kitus menkinti taip pat,o gal visi matematikos mokytojai yra buhalteriai,visų sričių specialistė,pavydo jokio nėra tik keista kai žinai teisybę ne Amerikoje gyvenam

  8. Ni parašė:

    Ar būtinai turėjo dirbti Kupiškyje buhaltere? Na, tai ne viską žinote, nors ne Amerikoje gyvenate, paprašykite gyvenimo aprašymo gerb.TAU rektorės, o, kad kitus menkina – melas, gėda skaityti tokį komentarą. Pati save źeminate!

  9. Treč. amž. parašė:

    Maryte, ačiū už nuoširdų darbą TAU.

  10. Jonas parašė:

    Kiek pykčio ir pavydo turi Kupiškio žmonės! Komentatorei Na (antrai), gal ir kokius apatinius nešioja žinai… Gėda!

  11. Nuomonė parašė:

    Jeigu skaitytojui kilo klausimas apie jos darbą įvardintose pareigose tai kodėl negalima paklausti kur dirbo, nereikia niekam nei jos gyvenimo aprašymo tuo labiau nematom čia jokio pavydo ar pykčio ir p.Jonai gal jums labiau rūpi kokius apatinius ji nešioja,tai tikrai gėda kurie yra nepakantus kitai nuomonei ,o skaitytojui kuris teiravosi jokios gėdos ne įžvelgiam.Daugiau pagarbos kito nuomonei gal mažiau pateikaukime

  12. Va parašė:

    Ar tai pataikavimas? Jau yra žinomi asmenys, kurie rašo. Komentuokite esmę. Žmogus dirba savanoriškai ir tai labai gerai. Pabandykite Jūs! O jūsų niekas nerenka, nes žino… Sėkmės M.S.! Ačiū, kad esate toks pasiaukojantis žmogus Kupiškyje!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *