JST – tai jauniems žmonėms skirta savanorystės programa, padedanti įveikti net save

Karantinas jaunimui ir moksleiviams atnešė daug iššūkių: mokomasi nuotoliniu būdu, nevyksta užklasinė veikla, laisvalaikį tenka leisti namuose su tėvais.

Skaičiai galėtų būti didesni
Su tais pačiais sunkumais susiduria ir jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) savanoriai, į projektą įsitraukę dar pernai. Vis dėlto savanorystė nenutrūko, ji irgi buvo vykdoma nuotoliniu būdu.
JST mentorius Anykščių bei Kupiškio rajonuose Paulius Briedis teigia, kad didžioji dalis savanorystę pradėjusių jaunuolių ją baigė arba vis dar tęsia.

– Kupiškyje savanoriškos tarnybos sertifikatus gaus trys asmenys, Anykščiuose – net 15. Skaičiai galėtų būti didesni: programa dar pakankamai nauja – turbūt, dėl to jaunimas nedrąsiai renkasi šią iniciatyvą, – sakė jis.

Intensyvi šešių mėnesių programa
JST – tai intensyvi šešių mėnesių programa jauniems žmonėms, nuo 14 iki 29 m. Jaunuoliai gali tapti pagalbininkais pelno nesiekiančiose organizacijose – socialinių paslaugų centruose, bibliotekose, turizmo centruose, meno įstaigose, gamtosauginėse organizacijose.
Anot Pauliaus, jaunuolius savanoriauti skatina įvairios priežastys – noras tobulėti, geriau pažinti save, galimybė įgyti darbo patirties ar tiesiog polinkis daryti gerus darbus. Be to, pasibaigus savanorystės programai jos dalyviai gauna oficialius sertifikatus bei 0,25 balo stojant į aukštąsias mokyklas.

Šiuo metu vyksta registracija į antrą 2020 m. JST savanorystės programos etapą.Registruotis galima adresu https://jst.jrd.lt/newCandidate

Jaunimo asociacijos „Tau – penki“ inf.

Apie anykštietės ir kupiškietės savanorystę

Savanorystės patirtimi dalinosi anykštietė Ieva Dutkutė ir kupiškietė Jovilė Juškaitė, jau baigusios savanorystės programą.

Pokalbiai su Anykščių rajono socialinių paslaugų centro gyventojais

– Kaip pavyko savanorystės iššūkius įveikti per karantiną? – teiravomės I. Dutkutės.
– Manau, visai neblogai. Pagrindinė mano veikla buvo pokalbiai su Anykščių rajono socialinių paslaugų centro gyventojais. Skambinau jiems, kalbėjau su jais apie dabartinę situaciją, klausiau kaip jaučiasi. Keletą kartų teko jiems gabenti maistą. Siuvau ir atidaviau centrui veido kaukes.

– O kaip sužinojai apie JST programą? Kodėl nusprendei joje sudalyvauti?
– Apie Jaunimo savanoriškos tarnybos programą sužinojau mokykloje, šią galimybę man pasiūlė mokytoja: jau kuris laikas lankau jos vadovaujamą savanorystės būrelį. Visada mėgau padėti kitiems, tačiau programos reikalavimai mane gąsdino: savanorystei atiduoti 240 val. per šešismėnesius, visą tai dokumentuoti, vesti grafikus – didelis iššūkis. Be to, esu dvyliktokė, laukia egzaminai – nežinojau, ar pavyks rasti laiko papildomai veiklai. Tačiau negalėjau praleisti galimybės daryti gerą ir už tai dar gauti 0,25 stojamojo balo.

– Kokia buvo tavo savanorystės organizacija?
– Savanoriauti nusprendžiau Anykščių rajono socialinių paslaugų centre: rinkomės darbą su neįgaliaisiais, Dienos centre su vaikais, vienišų senolių lankymą ligoninėje bei namuose. Norėjau padėti darbe su neįgaliaisiais, nes šią sritį rinkosi mažiausiai savanorių, o man drąsos niekada netrūko. Vis dėlto
pradžia buvo sunki, pradėjau dvejoti, bijojau… Mintys apie neįgalius žmones gąsdino. Nežinojau, kaip jie elgiasi, ar būna agresyvūs? Svarsčiau, kaip su jais bendrauti, kuo juos užimti. Taip trypčiojau gerus porą mėnesių, tarnybą atlikdama su kitais savanoriais pas senolius.

– Ar pavyko įveikti savo baimę?
– Iššūkis niekur nedingo. Apie mūsų pasirinkimą savanoriauti neįgaliesiems nuolat primindavo socialinių paslaugų centro direktorė. Apie tai kalbėjomės su savanorystės mentoriumi – žmogumi, kuriam turėjome pateikti grafikus ir atsiskaityti už atliktus darbus.
Pasitariau su drauge, nusprendėme eiti kartu, sukaupiau drąsą ir… Pirma diena buvo nejauki, mus sekiojo moteris, matėme keistai besielgiančius žmones, glumino kai kurių jų matoma fizinė negalia. Buvo sunku suprasti, kaip reikia reaguoti. Tačiau, nieko blogo nenutiko, viešnagė praėjo įdomiai, didžiavomės savimi, kad pagaliau išdrįsome.
Pas neįgaliuosius eidavome kas savaitę. Pradžioje mus aprodė slaugos namus, supažindino su vidaus taisyklėmis. Po truputį susipažinome su šių namų gyventojais. Pasirodo, moteris, kuri pirmą dieną mus sekiojo, čia vadinama vade, ji mėgsta naujus žmones, visada prieina, sveikinasi, juos vedžioja ir viską jiems aprodo. Ji serga dauno sindromu, tačiau, dabar supratome, kad nieko tame blogo nėra. Ji yra žmogus kaip ir mes visi, gal tik truputį kitokia. Tačiau jus visi mes turime savo keistenybių?Po truputėlį visiškai pasikeitė požiūris į žmones su negalia. Mes su jais šokdavome, dainuodavome, rengėme talentų pasirodymus. Tie žmonės viską priima labai pozityviai, džiaugiasi mažais dalykais – iškritusiu sniegu ir giedančiais paukštukais. Iš jų gali be galo daug išmokti: nuoširdumo, atvirumo, gebėjimo būti savimi, bei optimizmo. Po apsilankymo slaugos namuose išeidavau pakylėta, gerų emocijų pasipildžiusi visai savaitei.

– Kaip gyvenime pritaikei šią patirtį?
– Dabar jaučiuosi labai sustiprėjusi, drąsiai imuosi naujų iššūkių, suprantu, kaip svarbu peržengti save ir nepasiduoti nerimui. Lygiai toks pats jausmas ir dėl mane bauginusių savanorystės grafikų ar valandų skaičiavimo: supratau, kad viskas įveikiama. Taip, iššūkių buvo, tačiau jie padėjo man augti. Buvo tokių dienų, kai reikėjo eiti į slaugos namus, po to – į šokių repeticiją, o kitą dieną laukė koks nors atsiskaitymas mokykloje. Tačiau mokiausi susidėlioti laiką: savanorystei – viena valanda, šokiams –pusantros, mokymuisi likdavo trys. Taip pavyko visur suspėti. Savanorystė – labai prasmingas iššūkis: padėdami kitiems, patys išmokstame labai daug.

Dvyliktokė – vaikų lopšelio-darželio auklėtojos padėjėja

– Kaip Tu sužinojai apie Jaunimo savanoriškos tarnybos programą? – teiravomės J. Juškaitės.
Buvo mokslo metų pradžia, pamokų metu vyko paskaita, per kurią buvo apibūdintos įvairios galimybės jaunimui. Pasakojo ir apie savanorystę Lietuvoje bei užsienyje. Mane sudomino JST.

– Kaip manai, kas paskatino susidomėti būtent šia programa?
– Kirbtelėjo mintis: noriu save išbandyti vaikų darželyje, noriu pabūti auklėtoja. Žinoma, tai, kad savanorystė suteiks 0,25 stojamojo balo bei galimybę ateityje šią veiklą įsirašyti į savo CV, taip pat skatino. Tačiau kažkur giliai lindėjo nuotykio, naujos patirties nuojauta: žinojau, kad visa tai sudrums kasdienybę. Savaitę dvejojau, nes bijojau, kad laiko neužteks, nes esu dvyliktokė. Apsvarsčiau, kas blogiausia gali nutikti, ir nuotykių troškulys nugalėjo. Nuėjau pas socialinę pedagogę, ji perdavė duomenis, kuriais reikia registruotis.
Po mėnesio tapau savanore. Pusę metų buvau Kupiškio vaikų lopšelio-darželio „Obelėlė“ auklėtojos padėjėja. Dažniausiai į darželį eidavau po pamokų: kaip tik baigdavosi vaikų pietų miego laikas. Padėdavau mažyliams apsirengti, mergaitėms – plaukus susipinti, ir eidavome žaisti.

– Ar didelių sunkumų savanorystei lėmė karantinas?
– Reikėjo gerai pagalvoti, ką galėčiau nuveikti darželiui būdama namuose. Mąsčiau, kas būtų naudinga vaikams, grįžusiems į darželį po karantino. Jau seniai svarsčiau, kaip vaikus sudominti ekologija. Būdama namuose susidėliojau planą, kaip to siekti. Be to, ieškojau įvairių smagių užsiėmimų –naujų žaidimų, dainų, aktyvių veiklų, internetinių šokio pamokų, kuriuos galėčiau perduoti vaikams. Be to, gilinausi į vaikų psichologiją, jų baimes, kompleksus, gvildenau patyčių temą – taip kaupiau žinias ateičiai.

– Diena, kai daugiausiai išmokai, – kokia ji buvo?
– Susidūrusi su sunkiais vaikais, kurie neklauso, kelia sunkumų, nemoka priimti kitų vaikų. Sutrikau. Esu labai pozityvus žmogus, nemėgstu konfliktuoti, todėl teko ieškoti būdų, kaip bendrauti su neklaužadomis. Ėmiau juos kalbinti, ne moralizuoti, ne peikti jų ar tramdyti, o tiesiog, šnekučiuotis. Bandydavau jiems pasakyti, kad šie kivirčai – ne pasaulio pabaiga, kad šiandien graži diena, tad geriau, eikime pažaisti. Tomis akimirkomis mokiausi išlikti rami, išlaikyti dėmesį, apgalvoti tai, ką darau ar sakau. Svarbiausia – supratau, kaip viską keičia gera nuotaika.

– Koks smagiausias įvykis, nutikęs savanorystės metu?
– Seniau per Valentino dieną į mokyklą atsinešdavome klijuojamų širdelių, kurias lipdydavome draugams. Tačiau tarp vyresniųjų ši tradicija išnyko: mano klasiokai jau kuris laikas to nebedarė. Todėl vasario 14-ąją į darželį nusinešiau saldainių, o vaikai mane užpuolė širdelėmis. Buvo labai geras jausmas, labai nudžiugino, kad vaikai dar išsaugojo šią tradiciją. Dabar supratau šio pokšto prasmę: tai puikus ir paprastas būdas parodyti dėmesį. Vyresni žmonės pamiršta vienas kitam demonstruoti teigiamus jausmus.

– Su kokiais iššūkiais susidūrei savanorystės metu?
– Buvau pirma savanorė „Obelėlės“ darželyje, todėl pirmos dienos buvo keistos. Nei auklėtojos tiksliai nežinojo, kaip tinkamai mane „įdarbinti“, nei aš buvau labai drąsi ir iniciatyvi. Nežinojau, ar turiu eiti prie vaikų, ar laikui bėgant jie pripras ir prie manęs prieis patys. Tačiau viskas pasikeitė, kai ėmiausi iniciatyvos pati. Lentynoje pamačiau šaškių lentą. Nors nesu didelė šio žaidimo entuziastė, tačiau kilo mintis, kad žaidimai gali padėti. Buvau teisi: sulaukiau didelio susidomėjimo, vienas po kito vaikai žaidė su manimi. Šaškiuodami daug bendraudavome, taip susidraugavome. Šaškes vėliau išbandžiau visose vaikų grupėse, kuriose teko pabūti, ir visur turėjau tą patį pasisekimą. Taip po truputį įtampa dingo, ir tapau svarbia darželio dalimi.

– Kokią patirtį, įgytą savanorystės metu, įvertintum kaip svarbiausią?
– Sunku pasakyti.Iš savanorystės pasisėmiau daug: drąsos, pasitikėjimo savimi, kantrybės. Labai džiaugiuosi supratusi, kaip svarbu ne tik atlikti užduotis, kurias gauni, bet ir pačiam imtis iniciatyvos. Tačiau stipriausia patirtis buvo džiaugsmas dalintis. Kai ateidavau po mokyklos į vaikų grupę, jie su dideliu džiaugsmu mane pasitikdavo, tapau jiems tarsi draugė, su kuria gera pažaisti, pasikalbėti, minteles išsakyti, o jie man davė daug lengvumo, fantazijos, kūrybingumo. Kai kažką duodi kitiems, tai ir pats nuolat kažką gauni. Vienu metu net sukirbėjo mintis studijuoti socialinį darbą – kas žino, gal kažkada taip ir bus.

Kalbėjosi Paulius Briedis