Pradžia » Visi jie vienodi » Jūra ir senis

Jūra ir senis

Jūra ir senis

Publikavimo data: 2014-04-21

Visai nebenorėjau dirbti. Giedrius Savickas klausė brolio Žydrūno, ar šiam būna taip, kad reikia per varžybas kelti toną, o jis tingi… Ir aš net toną tingėjau bekelti; buvo dingęs net noras išsirėkti ant tų iškaršusių senių, kurios ateina į parduotuvę, paremia savo užpakalį į palangę ir ima pasakoti… Senė iš namo priešais šiandien skaičiavo: amarylis, jaronimas, balta orchidėja – gėlės, padovanotos žmonių, kurie dabar jau mirę. Ji vapėjo bjauriai apsilaižydama lūpas, suskeldėjusį baltą liežuvį iškišdama iki pusės smakro.

– Amarylį Simonavičienė atnešė ir pasakė: „Jei nepriimsi dovanos, ją išmesiu.“ Paėmiau. Antrais metais jis iškėlė didžiulį žiedą. Trečiais – net du. Kai Simonavičienė sužinojo, kad du, tai ir pasakė: „Šiemet mirsiu.“ Ir numirė. Išsigandau. Išskirsčiau amarylio gumbą, pasodinau sode. Ir taip – kas pavasarį. Dabar turiu – viens, du, trys, keturi, penki, šeši – šešis; oi ne: dar yra miegamajame…

Kai kas nors užeina, knygą padedu ant lentynos pastalėje. Kartą parduotuvės savininkė man papriekaištavo, neva žmonės skundžiasi, kad aš nedirbu, o skaitau. Kažin, kaip aš turėčiau dirbti, kai nėra pirkėjų? Imituoti prekybą? Girti ir siūlyti prekes? Per langą mane matys ne skaitančią, o dirbančią. Abejoju, ar vėl nepapasakotų savininkei…

Dabar po stalu – „Žuvys ir drakonai“. Labai keistai mane veikia ši knyga lovoje: pradedu skaityti, ima miegas; negaliu užmigti, nes labai noriu skaityti. Manau, ji tyčia rašo tokiu bliednu tekstu: kas tau leis iškart supranti kiniečius? Antroje dalyje aptikau Yalolą. Kas jis toks? Skaitau dar kartą. Yalolą radau pirmoje dalyje. Pamenu, žurnalistė – ne ta, kuri balkone buvo uždaryta, kita – pasakojo: dar būdama studentė ji nusipirko knygą „Kinų mitologija“. Ir susitiko kupiškėną Valdemarą Kukulą. Jis sako: „Neįveiksi nė trečdalio.“ Žurnalistė, žinoma, netikėjo, bet perskaitė tik 10 psl. Ir Undinė Radzevičiūtė kiniškais vardais lakuoja protą, kol vieną dieną pajutau: įsimylėjau Kastiljonę, senį. Jis tai žino. Skaitau, ir jaučiu jo tokį pat dėmesį sau. Kaip keista: tą pačią dieną, kai pajutau jo dėmesį, pastebėjau, jog skaitau ne močiutė Amigorena, o močiutė Amirogena. Taip variau pusę knygos. Meilė atvėrė akis, ir aš pradėjau skaityti teisingai. Žinoma, jis – joks ne Kastiljonė. Viskas susitapatino dėl jo paskutiniosios, todėl labai nuoširdžios meilės. Šiaip ar taip… ji skirta man. Jis gerai žinomas…

– Labas rytas, – įėjo paštininkė.

Žvilgtelėjau į senę, ji kaip tik iškišo liežuvį iki pusės smakro. Žvilgtelėjo į ją ir paštininkė; paskui – į mane. Mūsų akys susitiko: mes supratome viena kitą. Į maišelį su duona ir gabalėliu mėsos vyniotinio nepastebimai įdėjau ir butelaitį degtinės: susės moterys prieš išnešdamos korespondenciją ir išsipilstys jį. Kas jas galėtų pabarti? Tik ne aš. Man gerai 27 Lt įdėti į kasą. O ir darbas jų ne ką lengvesnis už mano. Tik aš negeriu. Niekada negėriau.

– Ar jau atnešėt paštą? – paklausė senė.

– Ne, tebestovi vietoje, – išeidama pasakė paštininkė.

Į parduotuvę užbėgo Kuznecova. Senė nuo palangės pasiėmė savo makaronus ir atsisveikino. Nė nežinau, kurioje vietoje ji pabaigė savo pasakojimą.

– „Starkos.“ Pardaviau butą Kupišky. Padarysiu išleistuves. Maniau, iki mirties neparduosiu. Tikrai.
– Jau žinai mirties datą?

– Nesijuok. Nieko aš nežinau.

– Kiek gavai?

– 25. Iš pradžių norėjau 50. Durnino visi. Tikrai. Blokinis namas, du kambariai. Andriaus Mamontovo uošvių butas mūriniame name, keturi kambariai, du balkonai. Tikrai. 40 prašo ir neparduoda.

– Kas tavo nupirko?

– Kažkokia panelė 23 metų. Tikrai. Nė nesiderėjo. Dirba Anglijoj. Sakė, jau tris butus Kupišky turi. Investuoja. Tikrai.

– O tu kur investuosi?

– Nieko ir nebeliks. Skola už butą, du greitieji kreditai… Tikrai. Galvojau iki mirties neišsikapstysiu.

– Tai vis dėlto žinai datą?

Kuznecova nusijuokė.

„Jei Kastiljonė būtų bent trisdešimt metų jaunesnis, dar Penktojo Cingų dinastijos Imperatoriaus laikais, tas klausimas greičiausia skambėtų taip:

– Kodėl????????!!!!!!!!!!!!!!

O dabar jau jėgos nebe tos“, – skaitau ir užsigalvoju apie tai, ką perskaičiau.

Šiandien jis neišėjo į darbą. Blogai pasijautė. O jeigu numirtų? Arba aš? Juk dažnų dažniausias nė nežino, kad jam beliko metai… Prieš savaitę nė neįtaria… Prieš dvi dienas, prieš dieną… Išeina iš namų nežinodamas, jog beliko kelios valandos, valanda…

Užbėga žurnalistė. Ne ta, kuri buvo užrakinta balkone. Kita.

– Įsivaizduoji, sužinojau, kas tas 21-erių vaikinas, kurį policija sustabdė girtą, ir jis pareigūnams siūlė 500 Lt.

– Tiek laiko praėjo. Jam gal jau 22-eji?

– Tau neįdomu? Tai tiek ir tepasakysiu: jo tėvas žinomas ūkininkas iš Šimonių seniūnijos?

– Dainiaus Bardausko sūnus?

– Bardauskas – ne ūkininkas, be to, jis turi dvi dukras.

– Zigmo Aleksandravičiaus?

– Jis irgi turi dvi dukras, o sūnus daug vyresnis. Kavos.

Sudomino…

Išėjo daugiau nieko nepasakiusi. Pasakys kitą kartą. Neiškęs. Arba parašys. Su žurnalistais geriau nebendrauti, juolab – nedraugauti. Kalbi, o jie tegirdi tik tai, kas jiems tinka parašyti. Netinka šiandien, tiks rytoj. Anksčiau ar vėliau, su pavarde ar be pavardės jie parašys tai, ką tu jiems pasakojai. Ir nebūtinai malonu tau bus visa tai skaityti. Nors patys labai bijo viešumo. Ta pati žurnalistė pasakojo, kad kaimyninio rajono laikraštis skaito ir filtruoja komentarus net prigulę, nes jiems labai baisu būti įvertintiems viešai. O kito rajono laikraštininkai patys berašo komentarus, nes yra užblokavę beveik viso rajono gyventojų ir net įmonių IP adresus.

Užėjo Kastiljonė. Gerai, kad nieko nėra. Aš šypsausi ir tos šypsenos nesugebėčiau paslėpti, net jei šalia jo stovėtų kitas pirkėjas. Jis nelabai randa, ką čia pirkti, vis dėlto išsirenka prekių už 50 Lt. Toks yra mano dienos atlyginimas; 10 Lt priduria, jei per dieną prekiauju už 1200 Lt. Kastiljonė didina prekybą. Gerietis. Galėtų, žinoma, pirkti už 25-20 Lt, o likusią sumą man palikti grynais. Tada mano dienos uždarbis būtų 75 Lt. Nesusipranta. Norėčiau, kad jis mane kada nors pavadintų Ula Nara. Bet jis neskaito knygų. Tik laikraščius. Net rajoninius. Ir „Delfi“. Visada rašo komentarus. Sako, negaliu nerašyti – kažkas juk turi šviesti visuomenę, daryti ją geresnę. Kartą mačiau buvo paviešintas jo IP, mat visuomenę auklėjo labai griežtai.

– Kitą savaitę važiuoju prie jūros, – pasakė.

Iš pradžių pagalvojau: ir aš norėčiau prie jūros balandžio mėnesį, o paskui susivokiau – kurį laiką jis nebeateis.
Išeidamas dar atsisuko ir nusišypsojo. Sako:

– Buvau bibliotekoje. Pasikeičiau „Jūra ir senis“. Jei šalies pirmosios ladies ją mėgsta, reikia ir man perskaityt.

Aš jam labai atlaidi. Na, ir tegu būna „Jūra ir senis“. Koks skirtumas? Juk ir aš puse knygos močiutės vardą skaičiau Amyrogena. Vakare supratau: jei ji, močiutė, nebūtų numirusi, ji nebūtų man to atleidusi. Bet aš jai pasakyčiau:

– Geriau aš tavęs iš viso nebūčiau skaičiusi. Taip užgulė sielą, taip pasidarė liūdna. Juoktis 350 psl., o paskutinius 77 psl. mirt iš nevilties… Ačiū. Nebenoriu tokių knygų. Man užtenka ir parduotuvės.

Užėjo Žilvinas. Grįžo iš Norvegijos. Dabar jis nusipirks butelį alaus, išeis į kiemą ir lėtai jį gurkšnos; tada vėl užeis, nusipirks kitą, išeis į kiemą ir lėtai gurkšnos… Vakare padės užrakinti parduotuvę, ir mes atsisveikinsime. Krepšyje aš nešiuosi jo lauktuves: didžiulį šokoladą ir pusę kilogramo kavos. Jau seniai jam sakiau: nereikia. Ne šiaip sakiau, o tikrai nereikia: kavos negeriu, šokolado nemėgstu. Net parduoti jų negaliu, nes tokios kavos ir tokio šokolado parduotuvėje nėra.
Kada nors dar kartą skaitysiu „Žuvys ir drakonai“.

Balandžio 21-osios vakaras. Šilta, sakytum, vasara.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *