Justino Vienožinskio gimtadienio akcentai

Dailininko gimtadienis

Praėjusį šeštadienį rinktasi į dailininko, menotyrininko, pedagogo Justino Vienožinskio (1886–1960) jau 133 gimtadienį, švęstą Rokiškio rajono Dačiūnų vienkiemyje, netoli Obelių. 
Svečiai ėmė rinkti apie vidudienį. Atvyko Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė, jos pavaduotoja Marijona Mieliauskienė, laisvės kovų istorijos skyriaus vedėjas Valius Kazlauskas, parodą atvežė tapytojas prof. Arvydas Šaltenis, menotyrininkas Viktoras Liutkus; atvyko rokiškėnas Viktoras Jencius, UAB „Bikuvos prekyba” vadovas Gintaras Sadaunikas, dailininkė Karina Kazlauskaitė ir jos draugas fotomenininkas Klausas Leo Richteris, Obelių seniūnijos seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė, „J. Vienožinskio tėviškės bendruomenės“ nariai… 
Visus pasitiko dailininko sūnus archeologas Vincentas Vienožinskis ir anūkė pedagogė Nijolė Šiaučiūnienė, proanūkis Petras Šiaučiūnas.


Lyg per rūką…

– Ar pastebėjote: visi J. Vienožinskio paveikslai – lyg per rūką? – į parodą „Iš vienos šaknies“, surengtą J. Vienožinskio muziejuje, susirinkusiųjų klausė menotyrininkas V. Liutkus.
Į tai atkreipė dėmesį ir tie, kurie šito nebuvo užfiksavę.
– Dailininkas vengė saulės. Buvo labai šviesios odos, neidavo į saulę, nesidegindavo, todėl dažnai piešė jai nusileidus ar pavėsyje, todėl jo paveikslai tamsoki, lyg ir niūroki, – pasakojo N. Šiaučiūnienė. O parodoje – Vilniaus dailės akademijos jaunų ir vyresnių darbuotojų, J. Vienožinsnio mokinių ir jų mokinių darbai. Todėl ir pavadinimas „Iš vienos šaknies“. 
– Visi pagarbiai sunešė savo darbus: žinojo, kad jie bus šalia J. Vienožinskio drobės, – sakė Vilniaus dailės akademijos tapybos katedros vedėjas, dailininkas A. Šaltenis.
Muziejaus kambarėliai nedideli, tad eksponuota tik po vieną nediduką dailininkų A. Šaltenio, Antano Gudaičio, Vlado Karatajaus, Kosto Dereškevičiaus, A. Šaltenio, Ričardo Povilo Vaitiekūno, Kęstučio Zapkaus, Algimanto Kuro, Vytauto Šerio, Petro Repšio, Ričardo Nemeikšio, Konstantino Bogdano, Viktoro Liutkaus, Jono Vaitiekūno, Justino Vaitiekūno, Eglės Vertelkaitės, Agnės Kubytės, Rimos Blažytės, Eglės Karpavičiūtės, Kanstančio Gaitanži, Eglės Ulčiskaitės, Alvydo Mandeikos kūrinį.
– Buvo „nefaina“ nukabinti nuo sienų muziejines nuotraukas, bet ir išeities kitos nebuvo. Viską susirašėme, vėl pakabinsime atgal, – pasakojo tapytojas prof. A. Šaltenis.
Paroda veiks visą mėnesį – iki liepos pabaigos.


Labai nesinori kariauti

Tapytojas prof. A. Šaltenis jau spėjo parodą pareklamuoti LRT plius laidai „Kultūros diena“: žurnalistė Živilė Kruopaitė žada atvažiuoti į Dačiūnus.
– Nekalbėjau televizininkams apie skaudulius: labai nesinori kariauti, pyktis – suprasti reikia vieni kitus. Bet laišką kultūros ministerijai rašysim. Negalima nekalbėti apie tai, kad J. Vienožinskis neįtrauktas į Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės programą, lankytinų vietų sąrašą. O juk vaikams čia gali būti vedamos pamokos: pagal Vienožinskio gyvenimą Lietuvos istoriją gali suvokti: už seserį, įsitraukusią į 1904 m. įvykius, J. Vienožinskis sėdi kalėjime, pabėga iš jo į Krokuvą, čia mokosi, į Lietuvą grįžta su žmona lenke, sugeba ją integruoti į giminę – juk lenkai užėmė Vilnių, todėl ir nuotaikos buvo priešiškos…
Vienožinskio asmenybę puikiai atspindi režisieriaus Petro Savickio filmas „Meistras“, beje, kurtas 2011 m. – tuo pat metu, kai buvo kuriamas ir J. Vienožinskio muziejus Dačiūnuose. 
Čia tiek daug autentikos! Tebestovi dailininko dėdės kunigo Antano Vienažindžio, Lietuvos dainiaus, lova. 
Juk yra visokių paramos muziejui formų: panaudos sutartys, bent menka etato dalis… O net nuorodos į muziejų nelikę. N. Šiaučiūnienės šeima pusę savo namo atidavė visuomeniniams reikalams, o jai – jokio dėmesio. Nė nebepamenu, keliems Rokiškio rajono merams vežiau Dalios Ramonienės knygą „Vienožinskis“. Pakalbam ir – nieko. N. Šiaučiūnienė 400 Eur išleido patalpų signalizacijai įrengti – saugo parodos „Iš vienos šaknies“ eksponatus. Kultūros žmonės puikiai žino Dačiūnus. Stebina abejingumas, – temainfo.lt sakė prof. A. Šaltenis.


Prie geros iniciatyvos prilimpama

– Kodėl Jums įdomu dalyvauti dailininko J. Vienožinskio gimtadienyje? – temainfo.lt teiravosi verslininko G. Sadauniko.
– Domiuosi jo kūryba. Ne pirmą kartą esu Dačiūnuose. 
– Teko girdėti, jog esate aistringas drobių kolekcininkas. Kam skiriate didžiausią dėmesį?
– Labiausiai domina senoji Vilniaus ir Kauno tapyba, arba tai, kas domina muziejus. Savo namų nenorėčiau paversti muziejumi, tad įsigytus paveikslus deponuoju muziejams. Kazimiero Alchimavičiaus 1910 m. drobę „Milda. Lietuvių deivė” saugo Vytauto Kasiulio dailės, Juozapo Kamarausko kelis paveikslus – Lietuvos dailės muziejai, kai kuriuos – Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus.
– Ar savo kolekcijoje turite J. Vienožinskį?
– Turiu vieną jo paveikslą?
– Rokiškio krašto muziejus saugo Jūsų kolekcijos kurią nors drobę?
– Ne, kol kas – ne.
– J. Vienožinskio paveikslai išlaiko labai aukštą kainą. Drobės „Parko tvenkinys su gulbėmis Dačiūnų apylinkėje” pardavimo kaina – 33 306.30 Eur. Kas lemia tokią kainą?
– Yra ekonominė ir meninė paveikslo vertė. A. Žmuidzinavičius nutapė apie 2 tūkst. paveikslų, o J. Vienožinski – apie 300. Aukcione jo darbų nedaug: per metus pasirodo vos vienas. Dailininkas tik Dačiūnuose rasdavo ramybę tapybai. Juk jis organizavo Rokiškio gimnazijos įkūrimą ir jai vadovo, vėliau subūrė paišybos kursus Vilniuje, tokius pat – lenkams užėmus Vilnių – Kaune. O netrukus šiuo kursus perorganizavo į Lietuvos meno mokyklą Kaune. Jam nebuvo kada piešti. Daugelis dailininkų savo dėmesį skiria savęs tobulinimui, o J. Vienožinskis daug laiko atidavė kitų reikalams ir lavinimui. Manau, yra toks amžininkų A. Žmuidzinavičiaus, J. Vienožinskio ir Petro Kalpoko trejetas, išlaikantis labai didelį kolekcininkų dėmesį.

– Kaip manote, kas didintų dailininko J. Vienožinskio žinomumą plačiojoje visuomenėje?

– Uteniškių Marianos Veriovkinos iniciatyvinė grupė rengia plenerus, susitikimus – vyksta ir vystosi veiksmas. Ar tai valdžios iniciatyvos? Ne. Bet vietos valdžia turi turėti prioritetus ir kraštą garsinantiems žmonėms skirti didesnį ar ypatingą dėmesį. Žinau, kad prie iniciatyvų, skirtų J. Vienožinskui, tikrai prisidėtų dailininkas A. Šaltenis. Prie geros iniciatyvos prilimpama – jungtųsi ir kiti, – kalbėjo G. Sadaunikas.

Pasklidę po didžiulį kiemą ir parką žmonės bendravo, kalbėjo apie J. Vienožinskį, dalinosi žiniomis apie jį. Panašu, kad jie atvyktų ir į 134 J. Vienožinskio gimtadienį.

Rita Briedienė

Autorės nuotrauka