Kai kurios kaimų šventės, ypač tradicinės, vilioja ne tik tos vietovės ar iš jos kilusius gyventojus, bet ir viso rajono ar net šalies žmones. Štai Rokiškio rajono Aleksandravėlės bendruomenės pernykščiai Pauliaus Širvio poezijos naktiniai skaitymai buvo tokie sėkmingi, jog žada tapti respublikiniu renginiu. Tiesa, lipti ant scenos ir skaityti eiles žmones labai padrąsino režisieriaus Jono Buziliausko spektaklis „Velnioniškai vienas“: P.Širvio eilėmis režisierius virkdė žiūrovus, o nudžiūvus ašaroms jie panūdo eiles skaityti patys.
P.Širvį žino visa Lietuva: jo poezijos gera klausytis, ją gera skaityti – tyliai ir balsu. Šiemet Aleksandravėlės šventė „Aš beržas, lietuviškas beržas“ planuojama rugpjūčio 17 d. Pradžia 15 val. Šįkart poeto eiles skaitys aktorius Algis Latėnas.
Iki rugpjūčio 12 d. Juozo Keliuočio viešoji biblioteka dar laukia eilėraščių beržui. Patys rokiškėnai abejoja, ar kas nors gražiau už P.Širvį begali apdainuoti šį medį, bet tikėtina, kad labiausiai vykusios konkurso eilės skambės ir naktiniuose Aleksandravėlės skaitymuose.
Šiemet ypač daug renginių pažėrė Rokiškio rajono savivaldybės J.Keliuočio viešoji biblioteka. Projektas „Biblioteka – bendruomenei“ Konstantinavai padovanojo šventę „Pirmoji pradalgė“, Salų miesteliui – „A bitelas – tik skraida…“, Kriaunoms – „Graži aplinka užaugina gražų žmogų“ ir kitas. Bendra projekto vertė – 74 659 Lt: per 22 mėnesius bus surengta 20 švenčių, suplanuoti 38 edukaciniai užsiėmimai, trys tarmių rinkimo ekspedicijos, bus parengta 10 kūrybos darbų parodų, išleistas informacinis sieninis kalendorius bei leidinys „Biblioteka – bendruomenei“.
Projektinės šventės nėra pigios, jos kainuoja apie 10-15 tūkst. ir yra labiau parodinės: čia viskas surežisuota, pakviesta, užsakyta.
Projekto „Biblioteka – bendruomenei“ tikslas – pakylėti kultūrinio gyvenimo kokybę kaimo vietovėse kuriant palankią, socialiai visiems prieinamą kultūrinę aplinką, didinant kaimo gyventojų kultūrinės saviraiškos galimybes. Negali sakyti, kad tai nepavyksta: renginiai suteikia galimybę padainuoti ir pašokti vietos saviveiklos kolektyvams, renginio dalyviams – pamatyti senųjų amatų pavyzdžius.
Žinomas šalyje ūkininkas kupiškėnas Zigmas Aleksandravičius kartą kalbėjo: „Nustebau sužinojęs, kad kelių valandų kaimo šventė kainavo 16 tūkst. litų. Klausiau: „O muzikantai ir kitais metais už tą patį honorarą gros?“ Man sako: „Ne.“
Gaila, kad tokios šventės menkai viešinamos, sklaidai beveik neskiriama pinigų. Tačiau apie jas nieko nepasakoja ir savivaldybės ar projektą vykdančios įstaigos interneto svetainės: pasitenkinama anonsais, konkursų nuostatomis… Projektų vykdytojai nesidalina patirtimi, kas pavyko geriau, kas – blogiau, ko reikėtų vengti, ką daryti, kad dešimtis tūkstančių kainuojančiose šventėse dalyvautų bent šiek tiek daugiau žmonių. Projekto pabaigoje rengiamos brangios pabaigtuvių šventės, kur vėl viskas vardijama lygiai taip pat, kaip ir minėtose el. svetainėse.
Šiemet teko filmuoti Rokiškio rajono beišnykstančio Kurkliečių kaimo šventę https://temainfo.lt/laisvalaikis/lyg-begiotum-vaikystes-pievomis/. Susirinko kraštiečiai, padengė stalus, grojo ir patys, ir kviestiniai muzikantai. Šioje šventėje nebuvo žiūrovų: žmonės aplankė gimtąsias vietas, dalinosi pasakojimais, šoko, dainavo, planavo…
Projektinių švenčių saviraiška kol kas menkesnė.
Lietuvos rusų susirinkimo Rokiškio skyriaus klubo „Ivuška“ tradicinė šventė „Petrovka“ į Lukštų kaimą sukviečia labai nemažą būrį svečių. Šventė turi gilias tradicijas: „Petrovka“ žinoma nuo XX a. pirmos pusės. Į ją renkasi Lietuvos sentikiai – vyksta ir kraštiečių, ir giminių susitikimai. Mėgsta šią šventę ir lietuviai: čia jie važiuoja pasiklausyti skambių rusiškų dainų, pasigėrėti spalvingais šokiais. Paramos „Petrovka“ neatsisako, tačiau šiai šventei labai talkina ir entuziazmas. Šiemet šventė buvo surengta liepos 14 d.
Tradicine tampa Panemunėlio bendruomenės ir Rokiškio kultūros centro kaimo teatrų šventė. Nei iš Rokiškio, nei iš aplinkinių kaimų žiūrovų neprisirenka itin gausiai, tačiau tie, kas atvažiuoja, nesigaili. Šiemet šventė truko tris dienas. Jos dėka Panemunėlis pasipuošė medine skulptūra, skirta pirmojo slapto lietuviško vaidinimo Juozo Tumo-Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kast“ 120-mečiui paminėti. Menininko Vidmanto Zakarkos skulptūra prie Šv. Juozapo Globos bažnyčios yra visai netoli švietėjo Jono Katelės kapo. Kaimas tampa prasmingas savo šventėmis, pastebimas žurnalistų, garsinamas visoje šalyje.
Labai šiltai kaimo teatrų festivalyje buvo įvertintas Kupiškio rajono Skapiškio kultūros namų teatro „Stebulė“ spektaklis „Pasakoja kupiškėnai“. Plojo žiūrovai ir Biržų kultūros centro Boriso Dauguviečio teatro aktoriams, parodžiusiems spektaklį „Cirkas be pinigų“.
Lauko salėje po ūksmingais medžiais, prie senosios klebonijos, vaidino Anykščių rajono Viešintų klojimo teatras, parodęs „Kurčią žentą“ ir rokiškėnų liaudies teatras, suvaidinęs „Nebilį“.
Renginio dalyvius labai sužavėjo bažnyčioje surengta Nerijaus Slesariūno fotografijų paroda „Mano Jūs rankos“. Iš savo gimtojo Panemunėlio jis semiasi tiesos ir šviesos, čia pažintas bendravimo stebuklas, čia suprasta, kiek šilumos vienas kitam galime perteikti rankų lytėjimu…
Spalio mėnesį Kamajų miestelis kvies į šventę „Kuc kuc Kamajuos!“. O štai jau liepos 27 d. Kamajų seniūnija siūlo kartu praleisti šventinį vakarą „Duokiškio baladės“. Tai ypač šiltas ir jaukus renginys, nors aplinkiniams rajonams menkai žinomas. Šiemet jame dalyvaus iš Duokiškio kilęs aktorius Ferdinandas Jakšys, dainuojamosios poezijos atlikėjos Ugnė Vigėlytė, Ieva Burakovaitė ir Edita Kumpauskaitė, kapela „Muzikontai iš pa Utenas“ ir kiti.
Kaip bevertintume, šventės – geras dalykas, žadinantis ir kultūrinę ir finansinę išmonę.
Rita Aukščionytė